Daiva Ložytė: "Visi mes esame slėpiniai"

"Atspirties taškas buvo skulptūrinis indas "Bučinys", vėliau gimė "Drovumas", "Kuždesys", "Liūdesys", "Pilnatvė", "Artumas"... Kodėl indai? Nes juos tapatinu su žmonėmis, juk į mus suteka gėris ir blogis. Man svarbu, kad nestovėtų tuščiavidurė skulptūra, man svarbus santykis su žmogumi, jį matyti, lytėti, jo jausmai labai svarbūs. Mes vieni kitiems esame slėpiniai", - sakė D. Ložytė.

Šią parodą ji vadina ataskaitine, nes metams buvo gavusi iš Klaipėdos savivaldybės meno ir kultūros stipendiją kaipsyk tam, kad sukurtų "Jausenas". Ji sakė, kad stipendija pravertė, nes jautėsi laisva, nereikėjo galvoti, kaip užsidirbti pinigų iš šalies - medžiagoms, formų degimams. Tarsi turi stogą virš galvos, kai žinai, jog galėsi pabaigti skulptūrą iki galo.

LĖLĖS. Tokias lėles iš parodos Filadelfijoje itin pirko japonai - kaip žaisliuką ir mažą slėptuvę laiškams ar brangenybėms.

"Iš pradžių skulptūros buvo daugiau išmargintos raštais, dabar virsta abstraktesnėmis ir norisi taip išgryninti, kad nebūtų visko daug. Galbūt net spalvų vertėtų atsisakyti; labai įdomu, kai nulipdai ir matai vienį, o kai įdedi spalvas, darbai jau kitaip prabyla. Kai kurie jų man nepatinka, bet pakeisti jau nebegali", - sakė Daiva.

Kaip visada kūriniai ir vėl iškrėtė pokštų: skulptūra "Nerimas" skilo, nes apvylė krosnies elektronika, per anksti atidarė jos duris. Kartais degdamas molis ima ir iššauna akmens gabalą, kuris buvo molio luito viduje, bet kol nedegė, jo nerado. Vis dėlto menininkė sako, kad dabar pagrindinė jos pačios jausena - ramybė.

JAUSMŲ IMPERIJA. Rengiamoje parodoje "Jausenos" skulptūros pasakos žmogiškas istorijas, ir primins, kad visi mes esame Dievo sukurti indai, į kuriuos suteka ne tik grožis, bet ir bjaurastis.

Be rankų

"Kur jaučiuosi labiausiai įvertinta ir suprasta? Gal skambės pagyrūniškai, bet visur mane žmonės sutinka šiltai, nejaučiu antipatijos. Atrodo, kad su žiūrovais esame seniai pažįstami. Jie sako, kad iš mano darbų spinduliuoja gėris, o vienas Ispanijos gyventojas, kelis kartus buvęs parodoje, meditavo esą, kiekvienas darbas buvo kaip mažas Buda", - kalbėjo D. Ložytė.

Ne taip seniai ji dalyvavo didelėje parodoje, surengtoje Filadelfijos (JAV) meno galerijoje. Lietuviai pristatė taikomąją dailę, iš 500 įvairių šalių autorių buvo atrinkti vos 24. Lankytojus labiausiai stebino, kad Daivos kūriniai yra įvairios paskirties: į kelių dalių skulptūras-indus gali susidėti daiktus, papuošalus ar gėles pamerkti. O tuos darbus ji darė paskubomis, karštligiškai, nes buvo ką tik patyrusi rankos traumą: tai atsitiko, kai šoko nuo dviračio, kad išgelbėtų vaiką, puolusį tiesiog po ratais. Dabar rankoje yra 12 varžtelių su vinimis.

"Devynis mėnesius negalėjau nieko dirbti. Ar pykau dėl to ant likimo? Gal neįtikima, bet kai mane nuskriaudžia, nepykstu, tik apgailestauju, man liūdna ir labai gaila to žmogaus. Paskleistas blogis visada sugrįžta į tave, tad man buvo duota laiko suvokti, kaip beprasmiška daryti kam nors pikta. Jeigu matyčiau, kad žmogus kam kitam nori pakenkti, bandyčiau tai sustabdyti. Mano gyvenime buvo labai daug skausmo, bet su juo užaugi ir eini toliau. Supratau, kad atėjau į šį pasaulį ne tam, jog graužčiausi", - kalbėjo keramikė.

PRADŽIA. Skulptūra "Bučinys" buvo ta, kuria prasidėjo ciklas "Jausenos". Keramikei už kregždutes ar gulbes artimesnės yra varnos; vaikystėje ją pačią vadino varna, nežinau, ar balta.

Iš molio, sakė ji, galima padaryti viską: išdegto molio arbatinuką gali kaisti ant ugnies, iš tos trapios medžiagos gali pasidaryti spintelę ar stalčiukus, kurie kartais sugula ir į jos darbus, gi kolegė iš keraminių "pinigėlių" pasisiuvo suknelę. Vienu metu Daiva kūrė urnas, bet mano, kad ir "Jausenų" ciklo skulptūras gali naudoti kaip netradicines urnas.

Šiais darbais kunkuliuojančiais metais ji rečiau rodėsi kolegų parodose. Ir savo darbų neskuba rodyti, reklamuoti. Daug tikresnis įvertinimas, kai žmonės patys susieško menininkės dirbtuvę, atvažiuoja iš kito miesto. D. Ložytė dar ir užrašo savo mintis, vizijas, įžvalgas, tačiau kol kas deda į stalčių, ir tik artimiausi žmonės gali paskaityti. Tokios Daivos būsenos tarsi sako, jog ir ji - iš gana trapaus molio.

Daiva dirba vienoje uostamiesčio mokyklų, ir tai patikimas pragyvenimo šaltinis, nes kūrinius parduoda "priešokiais". Iš mokinių nieko nelipdo - pati iš jų mokosi, nes vaikai yra nesuvaržyti; tai profesionalai iš anksto žino, kad nepavyks padaryti to, ką sumanė.

"Gal ne į temą pasakysiu, bet man patiko Polo Makartnio palinkėjimas, tartas jaunimui, kai dukra Teklė baigė Liverpulio meno akademiją: "Jūs baigėte šiuos mokslus, esate labai talentingi žmonės. Bet dabar, kai išeisite, pamirškite viską, ko čia mokėtės, ir darykite tai, ką geriausiai gebate."

Atlantida

Daiva yra pasakojusi, kad vaikystėje su draugais buvo sukūrę Atlantidos valstybę. Ar iškils šis fantastiškas nugrimzdęs pasaulis jos keramikos žemyne?

"Nuo 3 metų augau Panevėžio rajone, Naujamiestyje. Miestelio gale stovėjo 4 namai, kiekviename gyveno 2-3 šeimos. Artimiausias kaimynas buvo Enrikas Kačinskas, vėliau tapęs Panevėžio Juozo Miltinio teatro aktoriumi. Kažkaip sulipom su jo gausia šeima. Berniukas paišydavo nuostabias popierines lėles, rodė "kiną", dėžutėje su skylute sukdamas popieriaus juostelę, nupiešė visą filmą "Žmogus - amfibija". Rašė romanus, kuriuos skaitydamos mūsų mamos verkdavo, o paskui aptardavo. Mes, susigalvotos Atlantidos vaikai, turėjome savo valiutą, rašėme laikraštėlį "Jaunystė" - apie garsius aktorius, jų ypatybes, nes vaizdavomės esantys kiti žmonės. Aš, gal kad storalūpė, turėjau Sofi Loren pravardę. Ar sukursiu Atlantidą iš molio? Kas žino... Kol kas viskas kirba apie jausmus, dabar mane valdo žmonės, su kuriais bendrauju iš arti arba iš tolo, galvoju apie juos. Kol bus Žemėje žmonių, pasakosiu istorijas apie juos. Žvėrys man nėra tokie įdomūs, bet svarbūs paukščiai ir žuvys, nes jie - laisvūnai", - sakė D. Ložytė.

URNOS. Buvo periodas, kai menininkė su įkvėpimu kūrė meniškas urnas.