Daiva Kšanienė: "Norėčiau padovanoti sau ramybę"

Šiandien, šeštadienį, 16 val. Klaipėdos universiteto Mažojoje auloje vyks profesorės Daivos Kšanienės jubiliejinis vakaras.

Jūsų jubiliejus praėjo liepos 4-ąją...

Taip, esu gimusi vasarą, tuo metu, kai visi išvykę, visi atostogauja, todėl šventimą tenka nukelti į rudenį...

Ką padovanojote pati sau?

(Susimąsto). Nesu iš tų žmonių, kurie myli save. Psichologai sako, kad reikia pirmiausiai mylėti save - tik tada galėsi mylėti kitus. Bet aš nesutikčiau. Man atrodo, kad myliu kitus žmones, o štai savęs - nelabai. Man tai kažkaip svetima. Niekada sau per daug dėmesio neskyriau.

[CITATA]

Ką norėčiau sau padovanoti? Ramybės. Kalbu ne apie abejingumą ar pasyvumą, bet... apie tokį sugebėjimą nesijaudinti iš anksto, kas bus. Norėtųsi nebejausti to bereikalingo vidinio nerimo. Bet nemanau, kad tai įmanoma. Vieni žmonės sugeba į viską žiūrėti paprasčiau, lengviau, kiti - jautresni. Aš į viską žiūriu su tam tikru atsargumu, kaip sakoma - "rezervu". Nesu didelė optimistė - man ir vyras tai sako. Ir vaikai, būdami maži, kartais klausdavo: "Mama, kodėl tu tokia liūdna?" Nežinau, toks jau mano veidas - liūdnas, - šypsosi.

Ką laikote vertingiausia gyvenimo dovana?

Be abejo, tai nematerialios dovanos... Dabar man didžiausia dovana - bendrauti su anūkais. Pavyzdžiui, skambina anūkėlis - jis Balsio gimnazijoje mokosi, ir sako: "Babyte, aš valgyti noriu." Aš namuose, aišku, valgyti nieko neturiu, veduosi jį į kavinę... Sėdime, kalbamės. Tai dovana.

Jubiliejai, gimtadieniai, datos... Kokie įvykiai Jums išties buvo svarbiausi?

Mano dviejų vaikų ir keturių anūkų gimimo dienos. Tai svarbiausi įvykiai mano gyvenime.

Vaikai gyvena arti Jūsų?

Sūnus Vilniuje, dirba neurochirurgu, dukra - Klaipėdoje, ji pianistė.

Jūsų vyras profesorius Kazys Kšanas - taip pat muzikos pedagogas, choro dirigentas. Ar dažnai suburiate savo šeimos orkestrą namuose?

Vaikai visada aplanko mus per gimtadienius ir būtinai per Kalėdas.

Turite ypatingų tradicijų?

Maišai dovanų... - juokiasi. - Gal ir per daug... Be to neapsieiname. Ir visada būna tikras Kalėdų Senelis.

Esate apdovanota Mažosios Lietuvos fondo moksline-literatūrine Vydūno premija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Jums suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas... Kuris įvertinimas sukėlė daugiausiai emocijų? Kas Jums yra tikrasis atlygis už pastangas, įdėtą triūsą?

Kiekvienas iš jūsų paminėtų apdovanojimų turi vis kitokią prasmę ir yra savaip reikšmingas. Kad mane, muzikologę, pastebėjo ir suteikė kultūros magistro vardą - tai labai brangu. Tai stebuklas, nes tikrai ne kiekvienas miestas pastebi savo muzikologus. Nors tai nereiškia, kad jų nėra.

Aš nuo 22 metų gyvenu Klaipėdoje. Atvykau čia 1965 m. Septynerius ar aštuonerius metus buvau vienintelė uostamiesčio muzikologė, - šypsosi. - Vedžiau daugybę koncertų, prirašiau recenzijų, straipsnių... Buvau pirmosios miesto Tarybos narė - 1990 metais. Tuomet mūsų buvo kitokie darbai nei šiandien: svetima kariuomenė, sausio 13-oji, budėjimai naktimis. Aš buvau išrinkta nuo Senamiesčio. Žmonės buvo įsitikinę, kad privalau pasirūpinti jų buitine gerove. O, kiek namų aš esu apėjusi per tuos penkerius metus! Viename stogas kiauras, kitame sienos pelija... Būdavo, eini pas vykdomąją valdžią, įrodinėji, pykstiesi... Dirbau ir tokį - socialinį darbą. Bet, žinoma, ir kultūros dalykais rūpinausi. Pavyzdžiui, į Karininkų namus pretendavo ir teismai, ir prokuratūra, o mes kovojome, kad būtų skirti kultūros reikmėms. Rinkau istorinę medžiagą, įrodinėjau, kad čia mezgėsi lietuviškosios operos daigai, koncertavo Šaliapinas ir pan. Žinoma, labai palaikė miesto savivaldybės Kultūros komitetas, viena nieko nebūčiau padariusi.

Sakote, jog pastebėti muzikologą - stebuklas. Jus tikrai žino ir tie žmonės, kurie nėra susiję su muzika. Pasakykite kito garsaus muzikologo klaipėdiečio pavardę.

Profesorė Danutė Petrauskaitė. Muzikologijos instituto Menų fakultete vadovė. Dirba mokslinį darbą, taip pat veda koncertus, publikuoja straipsnius. Muzikologai - ne atlikėjai, todėl jie nėra tokie pastebimi.

Kaip tampama muzikologu?

Įvairiai ateinama į šitą kelią. Žinoma, joks mažas vaikas nesvajoja: "Užaugęs būsiu muzikologu", - šypsosi. - Šiauliuose, kur gimiau ir augau, muzikos mokykloje grojau smuiku, vidurinėje mokykloje - ansamblyje, baigiau aukštesniojoje muzikos mokykloje chorinį dirigavimą. Man dėstė pianistas, akompaniatorius Gytis Trinkūnas, kompozitorius Jonas Domarkas. Jie pastebėjo, kad manęs netraukia dirigavimas, domina muzikos kalba, kūrinio struktūra, tyrinėjimai... ir patarė stoti į Lietuvos konservatoriją. Taip ir padariau. Įgijau muzikologės, muzikos istorinių-teorinių disciplinų dėstytojos kvalifikaciją ir 1965 m. atvykau dėstyti į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Nuo 1971 m. dirbu dabartiniame Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

Gal polinkis į mokslo tiriamąją veiklą atėjo iš tėvelių?

Ne, mano tėveliai ne mokslininkai. Mama mokėsi Rietavo žemės ūkio mokykloje: megzti, siūti, siuvinėti, gėles auginti, gyvuliukus prižiūrėti, liaudies amatų... Tėtis buvo paštininkas, jis iki 1939 m. dirbo Klaipėdos pašte. Hitlerį matė Teatro aikštėje. Tuomet paštininkai turėjo kitą statusą - jie buvo pareigūnai. Tėtis buvo perkeltas į Šiaulius, ir mes, keturios sesės, jau gimėme ten.

Kokiu keliu pasuko trys Jūsų sesės?

Viena filosofė, dirba Romerio universitete, kita - fizikė. Jauniausioji buvo gydytoja. Deja, jos jau nebėra.

Ar anūkai muzikuoja?

Taip, visi. Du jau suaugę mano anūkai baigė muzikos mokyklas, nors su muzika dabar nesusiję. Trečias dabar mokosi Balsio gimnazijoje, groja smuiku, o trimetė anūkėlė kol kas puikiai dainuoja.

Ką pasirinko jau suaugę anūkai?

Matas studijuoja Vilniaus universitete verslą ir informacijos vadybą. Ieva, baigusi Balio Dvariono muzikos mokyklą, mokiusis dainavimo privačiai, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos, bet po pusmečio pasakė, kad tai ne jos kelias. Dabar mokosi Klaipėdoje, Menų fakultete, Režisūros katedroje ir yra patenkinta. Meniška prigimtis...

Kiek metų skyrėte pedagoginiam darbui?

Visą gyvenimą. 48 metus.

Kuriais savo studentais didžiuojatės?

Iš garsesnių pavardžių galiu paminėti muzikologes Zitą Kelmickaitę, Vidą Umbrasienę, Laimą Sugintienę, kiti puikiai darbuojasi meno mokyklose. Visų ir nesuminėsi.

Kas šiandien Jums asmeniškai yra svarbiausias kultūros židinys Klaipėdoje?

Klaipėdos koncertų salė su jos vadove Danute Žičkuviene, muzikos festivalių iniciatore ir organizatore. Domšaičio galerija. Jūs pažiūrėkite, kiek ten parodų, kiek renginių, kiek įvairiausių edukacinių projektų vyksta! Galerijos vadovė Kristina Jokubavičienė - Lietuvos kultūrai itin brangus žmogus.

Turėtų, galėtų būti Muzikinis teatras...

Bet nėra.

Nesinori kritikuoti, tačiau, mano nuomone, jis šiandien dar neatradęs savo kelio. Dar blaškosi. Jautriai tai vertinu, nes jis man artimas. 1966-1986 metais tuometinio Liaudies operos teatro vadovas, dirigentas buvo mano vyras Kazys Kšanas. Jis ir kūrė liaudies operos teatro pamatus, suformavo orkestrą, o aš buvau šalia, padėjau jam. Prisimenu, tuo metu nebuvo kopijavimo aparatų, o natų reikėjo kiekvienam orkestrantui - aš jas nurašinėdavau ranka. Vyro nematydavau iki vienuoliktos valandos vakaro - taip jis buvo atsidavęs šiam darbui. Dabar nedaug liko tokių žmonių, daugelis žiūri į darbo valandas...

O kokie žmonės, Jūsų akimis, šiandien labiausiai prisideda prie uostamiesčio kultūros puoselėjimo?

Profesorė Valentina Vadoklienė, Menų fakulteto Vokalinės muzikos katedros vedėja, solistė - ji aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. Profesorius Vytautas Tetenskas, talentingas atlikėjas birbynininkas, Menų fakulteto dekanas profesorius. Džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis... Choras "Aukuras" (vadovas Alfonsas Vildžiūnas), Kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) - toli į priekį pažengęs kolektyvas, garsina Klaipėdą. Man garbė, kad stovėjau prie jo ištakų... Bet tik tiek, o visi nuopelnai priklauso ilgametei jo meno vadovei Liudai Kuraitienei.

Tikrai nemažai kultūros puoselėtojų uostamiestyje galima suminėti...

Ar pakankamai Klaipėda turi klausytojų?

Kai palygini dabartinę Klaipėdą su prieškarine, akivaizdu, kad tuomet buvo kur kas didesnė ta vidurinioji, mėgėjiškoji, klausytojų terpė. Kiek buvo mėgėjiškų chorų, įvairiausių meno organizacijų, draugijų! Ypač vokiškųjų. Vyrui chore dainuoti būdavo garbė. Dabar kokiam viršininkui, verslininkui tai jau neatrodo labai solidu. Ir kas dabar sėdi koncertų salėse, kas klausosi orkestro? Kitų orkestrų nariai. Mėgėjiškas menas stumiamas į užribį.

O ką manote apie vaikų muzikinį ugdymą, paruošimą?

Mūsų muzikos mokyklos tikrai geros: ir Eduardo Balsio, ir Jeronimo Kačinsko, ir Juozo Karoso... Čia dirba tikrai puikūs, savo darbui atsidavę mokytojai - tie, kurie neskaičiuoja savo darbo valandų. Padėties bendrojo lavinimo mokyklose bendrai negalėčiau vertinti, neturiu tokios teisės, galiu tik papasakoti, su kuo esu atsitiktinai susidūrusi. Klaipėdos universitete dėsčiau muzikos istoriją nemuzikantams - Jūrų technikos fakulteto vyrukams. Pirmoje paskaitoje klausiu: ką jūs jau žinote? Klausiu, kad nesikartočiau. O jie sako: "Nieko nežinome". Nė vienas iš jų nesugebėjo atpažinti natų, užrašytų penklinėje.

Aktoriukams taip pat dėsčiau muzikos teoriją, kad turėtų supratimą apie ritmą, taktą, metrą - jiems tai tikrai reikalinga... Labai geri artistai - nėra abejonių, bet buvau priblokšta muzikinio neraštingumo. Gal du trys žmonės pažino natas - tie, kurie lankė muzikos mokyklą. Žinoma, labai dėl to gaila. Manau, jog kiekvienas žmogus turi turėti bent šiokius tokius muzikos rašto pradmenis...

Kokių turite ambicijų, o gal beprotiškų svajonių ateičiai?

Su beprotizmu tai nelabai esu susijusi... Čia ne man, - juokiasi. - Kažkada turėjau didelę svajonę aplankyti Indiją, bet jau palaidojau.Dėl banalios priežasties - finansinės. Žinoma, norėtųsi pakeliauti, bet aš, nors visą gyvenimą labai daug dirbau, tam neužsidirbau.

Dėl ambicijų... Nuo savęs nepabėgsi: šiuo metu dalyvauju viename nacionaliniame moksliniame projekte, susijusiame su Mažąja Lietuva, taigi vis dirbu mokslinį darbą.

Ar laikotės kokių nors sveikos gyvensenos principų? Gal sportuojate, medituojate, nevalgote mėsos?

Nieko aš nesilaikau. Su šiaurietiškomis lazdomis nevaikštau, nebėgioju, kaip valgiau, taip ir tebevalgau viską, ką noriu. Neturiu šioje srityje jokių principų.

Kažkas yra pasakęs, kad moters grožis yra pasitikėjimas savimi be pasipūtimo. Kaip Jūs apibūdintumėte, kas yra graži moteris?

Jeigu kalbame apie išvaizdą, man tobulos formos - tai dar ne grožis. Graži moteris gali būti bet kokių formų. Svarbiau kultūra, inteligencija, kurią spinduliuoja veidas.

Žurnalą "Žmonės" pavartau tik būdama kirpykloje, bet jame besipuikuojančios "žvaigždės" man nėra gražios. Nieko nenoriu įžeisti, bet jos primena trafaretus. Nesakau, kad nereikia rūpintis savo išvaizda - tą būtina daryti, bet nepersistengiant. Nežinau, specialiai nemąsčiau apie moters grožį, bet galbūt graži moteris yra ta, kuri kuo nors domisi, gerai išmano savo darbą, yra pasinėrusi į tam tikrą sritį.

Jūs visą laiką daug dirbote. O ko gyvenime darėte per mažai?

(Susimąsto.) Gal per mažai savo vaikus lepinau. Buvau gana griežta. Galvoju, kad dabar, jeigu anūkai gyventų pas mane, aš juos tikrai išlepinčiau. Gal tai ir nebūtų gerai...

Klaipėdos universiteto Mažojoje auloje vyks Jūsų jubiliejinis vakaras. Kuri jo dalis Jums bus ypač ypatinga?

Koncertuos mano vienuolikametis anūkas Eduardo Balsio gimnazijos penktokas Juozas Macijauskas (smuikas), - šypsosi.

Kokių dar atlikėjų bus galima išgirsti?

Gros, dainuos mano kolegos - profesorius Eduardas Kaniava (akompanuos Rima Paliulytė), prof. V. Tetenskas, prof. V. Vadoklienė, prof. S. Šiaučiulis, docentė Janina Neniškytė, Miglė Mosėnienė... Taip pat bus pasakojančių apie mano veiklą.

O Jūs?

Žinote, atlikėjams - bepigu: jie gali padainuoti ir pagroti, - juokiasi, - o muzikologas yra šnekėtojas, rašytojas! Mano dalis jubiliejiniame vakare ir bus pasakojimas apie muzikologo kelią...

Beje, kvietime parašyta "Po koncerto maloniai kviečiame vyno taurei". Kokį vyną Jūs mėgstate?

(Šypsosi) Papasakosiu tokią istoriją. Kai svečiavausi Kanadoje pas didį lietuvininką Gytį Šerną, jo gražiuose namuose, vieną vakarą sėdėjome terasoje ir vaišinomės. Šeimininkas atnešė du butelius vyno, atkimšo ir pasiūlė man abu paragauti bei išsirinkti patikusį. Kai paragavusi išsirinkau, jis skaniai juokėsi sakydamas, kad tai jo paties pagamintas vynas. O nepasirinkau itin brangios, gurmanų aukštai vertinamos rūšies... Aš nieko neišmanau apie vynus.

Dosjė

Gimė ir augo Šiauliuose. Baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą.
Lietuvos konservatorijoje įgijo muzikologės, muzikos istorinių-teorinių disciplinų dėstytojos kvalifikaciją.
1965 m. paskirta dėstyti į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą.
Nuo 1971 m. LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto, nuo 1992 m. - Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoja.
1979-1990 m. ir nuo 1996 m. Muzikos istorijos ir teorijos katedros vedėja, nuo 1988 m. - docentė.
1990-1995 m. - Klaipėdos universiteto Meno reikalų prorektorė.
Nuo 1998 m. - muzikologijos mokslų daktarė.
Nuo 2004 m. - profesorė.
Nuo 2002 m. - Senato narė.
2007 m. sausio mėn. išrinkta Senato pirmininke.
Nuo 1976 m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. 1998-2002 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė.
1990-1995 m. Klaipėdos miesto tarybos deputatė.
Tiria Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių muziką, lietuvių kompozitorių kūrybą, muzikos ugdymo problemas. Parengė radijo ir televizijos laidų. Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių autorė.
Už rankraštį "Muzikinis gyvenimas Mažojoje Lietuvoje" 2001 m. skirta Mažosios Lietuvos fondo mokslinė-literatūrinė Vydūno premija.
Už indėlį į Klaipėdos krašto kultūrinio paveldo tyrinėjimus 2004 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.
2013 m. vasario 14 d. Klaipėdos universiteto senatas suteikė profesoriaus emerito vardą.
Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.