Dainius Urbanavičius: "Jaunimui reikia diskomforto"

- Patraukė jų propaguojamos vertybės bei išraiška, kuria jos pateikiamos žmonėms. Skautai - tai tokia "chebra", kurie veikia ir fantazuoja taip, kaip nori. Nori kasti urvą - kask, nori pasidaryti plaustą - daryk! Pasitari su vadovybe, jie sutinka ir pasisiūlo padėti. Gatvės vaikai to neturi. Jie turi fantaziją, bet neturi palaikymo.

- Daug kas kaltiną jaunimą, kad jis neturi vertybių.

- Niekada nebuvo ir nebus jaunimo kartos be vertybių. Vieni šoka, kiti dainuoja, treti daug dirba, studijuoja Oksforde, Kembridže. Jaunimas nėra vienalytis.

- Ir vis dėlto nusikaltėliai vis jaunėja.

- Tai kompleksinis reiškinys. Jei duosime jaunimui daugiau sporto klubų, tai nereiškia, jog jie visi subėgs ten ir sportuos. Visi žmonės skirtingi. Jaunimui, ir apskritai visiems žmonėms, trūksta ekstremalumo, diskomforto pajautimo. Jaunas žmogus mėgsta eksperimentuoti, čiupinėja pasaulį, apžiūri ribas ir galvoja, kiek toli galės nueiti. Svarbu, kokioj erdvėj jis eksperimentuoja. Jei sudarai aplinkybes kurti ir ieškoti civilizuotoj erdvėj, tai viskas gali klostytis pozityviai. Tą ir daro skautai. Jie sukuria jaunimo programas, išveda žmones į žygius, ir ten jaunuoliai improvizuoja. Tie žygiai tampa išgyvenimo žygiais - sėdi gamtoj tik su vandeniu ir miltais. Išgyventi reikia. Tuomet ir mokais, kaip save realizuoti. Kiti jaunuoliai tokių sąlygų neturi, bet turi energijos, kurią reikia "nuleisti". Tada ir bando "prasisukti" - vieni duoda į snukį, kiti eina į sporto sales, treti kažką kuria.

- Matei įvairaus pasaulio jaunimo. Kuo išsiskiria lietuviai?

- Temperamentu. Vertybės visam pasauly dominuoja tos pačios. Skirtumus kartais išryškina civilizacija - kiek jos esi gavęs, tiek galimybių ir turi pasireikšti. Pavyzdžiui, visada pažinsi amerikietį. Iš laisvumo ir net įžūlumo.

- Turėjai galimybių išvykti į užsienį ilgam...

- Iš užsienio universitetų, apskritai kultūros reikia paimti kas geriausia ir parvežti į Lietuvą. Jei kalbėsime apie žinias, nėra skirtumo, kur studijuoti - internetas, įvairiausios duomenų bazės, galingiausi pasaulio resursai. Nei pusės jų nesugebėsi perskaityti per visą savo gyvenimą. Užsieny, be tos informacijos, dar yra stiprios asmenybės, o gyvas bendravimas - pats įdomiausias. Pas mus dažnai studijuoti nuobodu, nors man pasisekė, Klaipėdos universitete turėjau nuostabiausias studijas.
Į Ameriką neišvažiavau, nes susipykau su katedros vedėju (KTU studijavau doktorantūrą). Savaitę vėlavau išskristi, nes buvo labai svarbių gyvenimo reikalų. Amerikiečiai neprieštaravo, o KTU valdžia liepė rašyti pasiaiškinimą - norėjo mane oficialiai apkaltinti, nors tikrą priežastį žinojo. Todėl tame pasiaiškinime ir parašiau, jog buvau įsimylėjęs bei planavau nusižudyti ir savaitę negalėjau nieko daryti. Tada jie supyko ir neišleido į Ameriką studijuoti. Taip ir neišvažiavau...

Darysi mokslininko karjerą?

- Mane visada domino moksliniai dalykai, bet neplanuoju daryti didelės mokslinės karjeros. Parašyti daktaro darbą ir apsiginti disertaciją - žemiški ir pakankamai suprantami dalykai. Jau kalbėjau su Vilniaus universitetu - sutiko, kad disertaciją apsiginčiau pas juos. Tikiu, jog viską susitvarkysiu. Esu nepataisomas optimistas, vienišius ir gyvenu kaip noriu.
Karjeros nepadariau, nors treineriu, o vėliau konsultantu dabar jau Verslo valdymo ekspertų grupėje pradėjau dirbti dar trečiame kurse. Tiesiog neturėjau tokio tikslo. Priešingai, bėgu nuo administracinių pareigų, nes jos - tikra rutina, o aš neištverčiau.
Neturiu poreikio važiuoti į Kanarų salas. Namie nėra net "teliko". Daugiausiai pinigų investuoju į savo žinias ir žmones, kurie mane supa. Taip darau savo asmeninę karjerą. Jei ką nors naujo sužinau arba išsiaiškinu, man tai - džiaugsmas. Niekas pasauly taip brangiai nekainuoja kaip žinios. Jei žmogus sužinotų, kaip gydyti AIDS, kaip spręsti religijų konfliktus, greitai taptų turtingas.

- O meilė?

- Kažkada antrame kurse perskaičiau II tomų knygą apie meilę. Ten buvo išskirti 7 meilės tipai. Kai manęs paklausia apie meilę, tuomet aš klausiu, apie kurią. Labai myliu tėvus, brolį, šalį, kurioje gyvenu. Myliu Klaipėdą ir apskritai daug gerų žmonių.
Mano bėda ta, jog esu aktyvistas - nuolat reikia kažko naujo. Todėl dažnai įsimyliu ir išsimyliu - vidutiniškai kas dvejus metus. Jei trejus metus būčiau mylėjęs merginą, seniai būčiau vedęs. Negaliu sau leisti varginti žmogaus, nekreipdamas į jį dėmesio. Jeigu einant pro gėles nešauna į galvą, jog turiu jų nupirkti merginai, reiškia, jog kažkas blogai - ne su galva, o su širdim.
Merginas renkuosi ne pagal išvaizdą. Aš jaučiu žmones. Užtenka pamatyti žmogaus veidą, kad suprastum, jog jis geras.

- Ką manai apie Klaipėdą?

- Esu iš Kauno. Kai 1992 metais atvažiavau į Klaipėdą, miestas buvo geresnis - antrą valandą nakties gatvėje galėjai sutikti draugiškai nusiteikusius žmones, laisvai bendrauti, pasitikėti jais. Dabar to nėra - 23 val. miestas jau tuščias. Atsimenu senąją prieplauką - ten rinkosi laisvi žmonės. Prieplaukoje galėdavai išgirsti roko, metalo, repo muziką, galėdavai sutikti įvairiausius žmones. Ten formuodavosi laisvai mąstantys menininkai, o aplinka buvo gyva ir draugiška. Dabar tokio klubo nerasi - viskas komercializuota. Nesuprantu, ką veikia tie, kurie gali keisti situaciją, bet to nedaro...

Dėkui už pokalbį. Sėkmės.