Brolis Bernardas: "Kristaus kančia atsikartoja kiekviename iš mūsų"

Kristaus kančia iš tiesų atsikartoja kiekviename žmoguje. Savo gyvenimo kelyje mes pereiname visus Kristaus gyvenimo etapus. Tačiau kaip Kristaus atėjimas į žemę buvo išpranašautas, taip visada ir mums būna pranešimas, išankstinis įspėjimas. Turime būti įžvalgūs, numatyti savo gyvenimą ir ruoštis pačiam blogiausiam.
Mąstau, kad ateina vis trapesnės žmonių kartos. Buvo trėmimai į Sibirą, blokada, daug kartų žmonės išgyveno daug sunkesnėmis sąlygomis. Dabar gyvenimo sąlygos daug lengvesnės, tačiau žmonės sugniūžta.

Viešpats nė vienam iš mūsų nedavė kančios, tačiau turime suprasti tai, kad nėra gyvenimo be pastangų. Paties žmogaus pastangos labai svarbios. Būtų mažiau kenčiančių žmonių, jei suvoktume savo gyvenimo programą. Jei susimąstytume, kodėl gyvename, koks iš tikrųjų yra mūsų kelias. Pervertindami mums duotąsias vertybes, turime iš naujo išmokti mąstyti ir dirbti. Tada apsiverčia ir tikėjimo suvokimas. Tada žmogus iš išorinio egzistavimo išeina į vidinį savo kelią, dvasinį augimą.

Tačiau ne visada žmogus kenčia dėl dvasios silpnumo. Matome beprasmes žmonių kančias ir aukas kare.

Man atrodo, kad karą kažkas užsakė, kad šiandienos sąlygomis būtų naudinga piniginė afera. Tai biznio politika. Karo Irake klausimus prieš 20, 15 metų buvo galima išspręsti kitaip. Kiekviena krizė būna jau išnaudotos galimybės, išlauktas laikas, kada galėjome suteikti pagalbą. Irako atveju reikia tik pakelti iš dugno tautą. Tada ji nesusigalvos visokių kvailysčių. Galima buvo ją paremti, galvoti, kaip jai padėti, anksčiau.
Fizinis karas - baisus, tačiau mane daug labiau slegia tylus moralinis karas. Lietuva šiuo metu - labai maža, kompleksuota tauta, sugniužusi po išoriniu šydu. Nemokame atsikelti, išreikšti savo moralinių pozicijų. Akivaizdus pavyzdys - lyderio krizė šalyje, kurios pasekmė protu nesuvokiami prezidento rinkimų rezultatai.

Koks Lietuvos dvasininkijos vaidmuo šiame moraliniame kare?

Pasaulio tamsa mus prarijo. Man baisu, kad greitai kaip Diogenui reikės ieškoti šviesos. Žmogaus kaip šviesos. Pernelyg nutolome vieni nuo kitų. Gyvename kaip Čechovo herojai, užsidarę į savo mažus kiautelius. Kyla klausimas, ką veikia Lietuvos dvasininkai, kad ši situacija keistųsi, ką jie apskritai veikia? Šalyje labai daug religinių srovių, tačiau jos nesusijungė, kad vieningai pareikštų savo poziciją, parengtų komunikatą karo Irake, Lolašvili raganavimo klausimais. To atkaklumo ir ryžto pasigenda visuomenė.
Apmaudu, tačiau bažnyčia šiandien tėra tik mūsų visuomenės lakmuso popierėlis. Ji galėtų duoti daugiau gerumo, būti tiesesnė. Dabar tiek bažnyčios viduje, tiek tarp bažnyčios ir visuomenės vyksta žaidimas su degtukais.

Todėl kiaušinių dažymas prieš Velykas dažnoje šeimoje svarbesnis nei susitaikymas su savimi, Dievu. Ką galite pasakyti žmonėms, nepasitikintiems kunigais, apie velykinės išpažinties svarbą?

Neseniai susitikau žmogų, einantį iš knygyno, sakau: "Užeik ir į mūsų šventovę". Jis man atsakė: "Aš nieko blogo nepadariau".
Visuomenėje susiformavęs toks bažnyčios įvaizdis, kad į ją einama tik tada, kai reikia, kai kokia proga, kai užgriūva skausmas. Esame labai pažeisti. Sergame įtarumu, nepasitikėjimu.

Ką aš galiu pasakyti? Gal tik tiek, kad kartais pamirštu, kad esu pranciškonas, tačiau žinau, kad esu Bernardas, kad esu brolis ir liudiju Viešpaties palaiminimą, kad bažnyčia - ne tik vieta, kurioje krikštijami vaikai, tuokiami jaunavedžiai, laidojami žmonės, bet ir šaltinis, padedantis praplėsti dvasinio gyvenimo ribas.

Išpažintis - vienas iš dvasinio gyvenimo aspektų. Dažnai pas mus ji suprantama aklai, nes žmonės nesuvokia, kas yra nuodėmė, bijo prisipažinti padarę klaidą. Klaidos suvokimas yra didžiausia pamoka, ir ją, turime išmokti patys. Išpažintis - tik pašnekesys, padedantis susitvarkyti su savo sąžine, atgauti ramybę, atkurti jungtį su savimi, Dievu, artimu. Išpažintis reikalinga, kad išsilaisvintume iš vergystės ir augtume.

Jūsų tarnystė vienuolyne - laidoti žmones. Kaip išlaikote dvasinę pusiausvyrą nuolat regėdamas mirtį, iš kur semiatės gyvenimo džiaugsmo, įkvėpimo poezijai?

Matau vaikų, jaunų žmonių mirtis, laidoju sukapotus, nusinuodijusius žmones. Tai nėra lengva. Kiekvienas žmogaus išėjimas man - naujas klausimas, naujas apmąstymas. Kiekvienos laidotuvės atveria naują langą, per kurį pažvelgiu į pasaulį naujai. Todėl į žmogaus mirtį žiūriu kaip į vaiko gimimą. Man laidotuvių apeigos - tikrumo pažadinimas gyvųjų širdyse ir kvietimas saugoti gyvybę.

Meilė kiekvienai gyvybei, visai Dievo kūrinijai man suteikia džiaugsmo. Praeitą savaitę pajūryje Giruliuose prisirinkau puokštę vėtros nulaužtų šakų, akmenukų. Kiekvienoje šakelėje matau daug nuostabių dalykų. Jų įžiūrėjimas man tarsi meditacija, malda. Kiekvienas daiktas turi sakralumą, jei prie jo prisiliesi širdimi. Prisilietimas širdimi prie Dievo kūrinių gimdo žmoniškąją kūrybą. Įkvėpimą poezijai galiu atrasti akmenėlio piešinyje, smėlio judėjime, žmogaus akių šviesoje...

Ko palinkėtumėte skaitytojams artėjančių Velykų proga?

Per Velykas kiekvienas švęsime gerų darbų prisikėlimą. Norisi palinkėti žmonėms daugiau pavasario džiaugsmo, šviesių akių, Dievo palaiminimo šeimoms, laimės, pajusti šalia savęs gerumą, ir tikėjimo - kaip saulės šviesos, kurios dalelę atsilaužęs pajunti artumą Dievui ir žmonėms. Noriu palinkėti, kad ne tik Velykos, bet kiekvienas sekmadienis šeimų gyvenime būtų skirtas poilsiui, maldai, bendravimui, buvimui su artimaisiais.