Auksas iš kartos į kartą

2013-06-07 18:14

Auksines vestuves šią dieną iškilmingai švenčiantys palangiškiai Emilija ir Vincas Gelažiai savo gyvenimo kelią pradėjo Klaipėdoje. Abu jie - uostamiesčio istorijos dalis: Vincas pasižymėjęs irklavimo srityje, o Emilija visą gyvenimą dirbo Klaipėdos kavinėse.

Palangoje, prie namo, įsitaisiusio pusiaukelėje tarp bažnyčios ir jūros, mus triukšmingai pasitiko Rokis - ne itin draugiškas nykštukinis pinčeris, kurio akivaizdoje, kaip buvome įspėti, nevalia kelti į viršų rankų - įkąs. Gindamas šeimininkę, žinoma. O šeimininkei Rokį "užfundijo" sesuo Angelė, kuri ir pranešė "Vakarų ekspresui" apie būsimą auksinę sukaktį.

"Mes su sese - kaip diena ir naktis: ji energinga, jos pilna visur, o aš - rami. Iš mūsų penkių vaikų esu tyliausia", - sako Emilija.

Taip ir tekėjo mūsų pokalbis apie jų su Vincu praeitį - pažintį ir meilę, apie dabartį - sveikatą ir anūkus: tyliai, ramiai, be skambių žodžių. "Gyvenime visko buvo..." - atsakydama į klausimą, kokia to aukso kaina, išsitarė moteris. Kam kalbėti apie tai, ko žodžiais nepasakysi. Auksas ir pelenuose žiba...

PRADŽIA. Vincas ir Emilija Gelažiai prieš 50 metų.

Jūsų abiejų tėvai taip pat minėjo 50 metų vedybų sukaktis. Ar yra kada sakę, kas padeda žmonėms tiek laiko išbūti kartu?

EMILIJA: Atsimenu, per tėvų vedybų jubiliejų televizija klausė tėvelio, kokia ta paslaptis. Jis atsakė, kad kantrybė ir... dar kažkas, nebeatsimenu.

Ką atsakytumėte jūs?

Tą patį. Kantrybė.

Kaip judu susipažinote?

Jaunystės draugės Onutės vestuvėse. Mes buvome pirmoji pora.

VINCAS: Ne susipažinome, o aš ją radau.

O kuo krito į akį?

Rami tokia sėdėjo... Patiko man ta ramybė.

Neapsigavot?

Apsigavau, - juokiasi Vincas. - Iš pradžių - rami, paskui atsigavo.

Tai kuris čia dabar vadas?

EMILIJA: Jau šešiolikti metai aš jam vadovauju. Vincas po insulto nevaikšto. Ir dar kitokios bėdos užpuolė...

Vincai, kai tuokėtės Klaipėdos metrikacijos skyriuje 1963-iaisiais, ko tada nežinojote?

Nieko. Dvidešimt trečius metus tik ėjau, ką tik po kariuomenės buvau - tarnavau ten, žinot, kur dabar Studentų miestelis Klaipėdoj. Nežinojau, kad reiks bartis su žmona... Pavydus labai buvau.

EMILIJA: Bijodavau net pasisveikinti su klientais. Aš Klaipėdos kavinėje "Banga" dirbau padavėja, paskui bufetininke šašlykinėje Melnikaitės gatvėje - 28 metus išdirbau. Visą gyvenimą kavinėse.

Kaip atsidūrėte Palangoje?

VINCAS: Šitas namas - mano tėvų. Jie gyveno Klaipėdoje, Kurpių g. 4, bet su kaimynais nelabai sutarė, tai pasistatė namą čia. Mes susituokę pas juos apsigyvenome.

Nebuvo gaila išvykti iš Klaipėdos?

EMILIJA: Kai čia atsikėlėme, iš pradžių labai bijojau. Atrodė - kaip kaime. Dešimtį metų autobusu į darbą Klaipėdon važinėjau...

VINCAS: Pasiklydusi buvo ne kartą.

EMILIJA: Jis niekaip negalėjo patikėti, kad aš pasiklydau! Kartą mane išleido autobusas prie parko, dvyliktą nakties, - kad ją kur, tą Palangą! Vos namus radau. Ir kitą kartą pasiklydau.

Emilija, jūs labai jauna pradėjote dirbti?

Septyniolikos metų. Mano tėvai labai gerbė darbą, visi vaikai anksti pradėjo dirbti, kai kas ir nuo trylikos.

O kur mokėtės?

Pirmojoje vidurinėje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija. - Aut. past.). Po mokyklos abu su Vincu buvom įstoję į Kauno politechnikos institutą, bet abu metėme. Darbas laukė...

Vincai, jūsų tėvelis - garsus irkluotojas?

Taip, Mykolas Gelažius. Pokariu buvo pirmasis irklavimo treneris.

EMILIJA: Štai čia visa Gelažių šeimyna, - rodo Vinco tėvų ir jų trijų sūnų nuotrauką naujai išleistoje knygoje apie Klaipėdos irklavimo istoriją. - Štai Vinco tėvai Mykolas ir Elena, čia pirmagimis Edvardas, čia Vincas - jie daug pasiekę sportininkai, o čia Zigfridas. Šiandien iš Gelažių gyvas tik Vincas. Kiti jau ilsisi Palangos kapinėse.

Kur judu gimę?

VINCAS: Aš gimiau Šiauliuose 1940 metais. O mano tėvas gimęs Rostove prie Dono - 1916 metais. Grįžo į Kauną, o mamą vedė jau Klaipėdoje. Ji buvo liaudies meistrė mezgėja.

Tėvai susipažino gal 1934 metais Melnragės pliaže. Kai susituokė, apsigyveno pas mamos tėvus, 1937 m. gimė mano brolis Edvardas. Po Klaipėdos prijungimo prie Vokietijos bėgo, bet Tilžėj tėvą areštavo ir grąžino į Klaipėdą kaip belaisvį. Dirbo geležinkelyje su prancūzais. Mama su broliu prisiglaudė pas pusseserę Šiauliuose. Čia aš ir gimiau.

Kai prasidėjo II pasaulinis karas, mama atsikraustė į Palangą, arčiau tėvo. 1941 m. gimė jauniausias brolis Zigfridas. Po karo apsigyvenome Kurpių gatvėje Klaipėdoje, paskui išsikraustėm į Palangą...

EMILIJA: Aš kilusi iš Beržėnų miestelio Kelmės rajone.

VINCAS: Kaimas ten toks...

EMILIJA: Miestelis... Kai po karo atsikraustėme į Klaipėdą, man buvo penkeri metukai. Atsimenu, atvažiavome su arkliuku... Butas buvo kuklus, dviejų kambarių, netoli autobusų stoties - tada ten buvo plynas laukas... Tėvas galėjo išsirinkti prabangų butą, sakė - įeini, stalai apkrauti, geriausi įrankiai... Bet bijojo tokį užsiimti.

Tėvelis buvo geležinkelietis, o mama visą gyvenimą nedirbo, vaikus augino, karvę prie autobusų stoties laikė, žemės gabaliuką turėjo...

Užauginote dvi atžalas. Kiek anūkų, proanūkių turite?

VINCAS: Vieną vaikį ir mergaitę. Sūnus Gintaras gyvena Palangoje, turi sūnų dešimtoką Deividą. Labai gerai mokosi. Dukra Diana gyvena Jurbarke, turi keturis vaikus.

EMILIJA: Du Dianos vaikai - Jovita ir Mintautas, gyvena Londone. Puikiai įsikūrę, turi namą, verslą. Londone auga ir keturi proanūkiai: Jovitos - Naglis ir Aistis, Mintauto - Kamilė ir Lukas. Visi dalyvaus mūsų šventėje.

Proanūkiai dar moka lietuviškai?

Mergaitė lanko paruošiamąją grupę anglų kalba. Lietuviškai, atrodo, jau sunkiai...

Emilija, jūsų vyras buvo sportininkas, o jūs gal į meną linkote?

Na, ne... Tiesa, aš labai mėgau šokti - parke mane vesdavo vaikinai pačią pirmą... Sakė, nereikia tempti kaip maišo, - juokiasi. - Penkiasdešimt keturis kilogramus tada svėriau.

VINCAS: Penkiasdešimt penkis.

Kai Vincas keldavo pavydo scenas, kaip jūs elgdavotės?

Visaip būdavo. Kartais nutylėdavau, kartais susibardavome. Šiaip aš labai kantri. Gal į tėvus - jie irgi tokie buvo.

Kuo laisvą minutę, kai jau pasirūpinate vyru, namais, šiandien mėgstate užsiimti? Gal sodininkyste?

Dabar sveikata nebe ta - spaudimas didžiulis... Aš dar ir alergiška vabzdžiams - kartą sode bitė įgėlė į galvą, tai vos daktarai išgelbėjo... Gerai, kad anūkas Deividas buvo šalia! Maniau, uždusiu... Greitoji atvažiavo, sūnus atlėkė... Atsidūriau ligoninėje.