Audrius Bružas: "Improvizuojant svarbiausia nebijoti susimauti"

Jeigu kalbėti apie tai, kas yra improvizacija gyvenime, tai improvizuojame todėl, kad darome sprendimus. Kažką išgirstame, kuriame čia ir dabar, kalbame, darome veiksmus - tiesiog improvizuojame. Niekada negyvename pagal numatytą "nuo... iki..." scenarijų. Planai keičiasi, mes reaguojame į situacijas vienaip ar kitaip. Mes visi improvizuojame. Improvizacija gyvenime padeda tuo, kad greitai sureaguoji į situaciją ir greitai gali prisitaikyti prie aplinkybių. Tačiau kartais būna ir taip, kad situacija labiau valdo žmogų, o ne žmogus situaciją.

O improvizacija teatre - tai greitos reakcijos. Pagrindinis dalykas - tai spontaniškumo ugdymas. Ir čia viskas vyksta čia ir dabar. Mes dažnai į viską žiūrime iš egocentrinės pusės. Norime į kažkokį scenarijų įkišti savo idėjas, norime, kad jos būtų naudojamos. O improvizuojant labai svarbu ansamblis bei sugebėjimas išgirsti partnerio pasiūlymus, kartu kurti, iš karto mestis į tam tikrą pusę, ir mestis imliai, nebijoti rizikuoti. Tame labai daug adrenalino, azarto, teatrinės žaismės ir galėjimo leisti sau kurti čia ir dabar, negalvojant iš anksto. Tada viskas tampa labai įdomu ir žaisminga.

Vedate improvizacijos kursus jaunimui. Ar šiuolaikinė jaunuomenė jums atrodo susikausčiusi ar, atvirkščiai, - atsipalaidavusi? Kaip jiems sekasi improvizuoti?

Manau, jog šitas klausimas priklauso nuo asmenybės. Nuo to, kokioje aplinkoje žmogus augo, kaip jį paveikė mokykla, visuomenė ir šeima. Sunku būtų pasakyti, ar čia šiuolaikinis jaunimas susikaustęs, ar atsipalaidavęs. Vieni susikaustę labiau, kiti - mažiau. Nėra kažkokio bendro vaizdo.

Esate vienas iš improvizacijų teatro "Kitas kampas" iniciatorių. Kaip gimė tokia idėja?

Improvizacijų laida "Pagauk kampą" buvo tarsi tramplynas, tarsi pažintis su improvizacija. Pats žanras yra labai įdomus. Esmė - gyvybėje, kuri yra nesuvaidinta, kur žmogus, pakliuvęs į nenumatytas įvairiausias situacijas, gyvai, čia ir dabar reaguoja, čia ir dabar kuria. Viskas priklauso nuo to, kaip aktorius klausosi, ką išgirsta iš kitų, kaip priima jų reakcijas. Visa tai yra labai jautru, netgi pulsuoja. Nėra taip, kaip įprastame teatre su scenarijumi ir dekoracijomis. Svarbiausia - aktoriaus sugebėjimas sužadinti žiūrovo vaizduotę. Tai, manau, yra įdomiausia.

Kokia improvizacijų teatro sėkmės paslaptis?

Sėkmė nepriklauso vien nuo to, kad viskas kuriama čia ir dabar. Scenoje vyksta energetikos sujungimas. Žiūrovas serga už aktorių. Vienas iš pagrindinių principų - nebijoti susimauti. Mes turime nebijoti klaidų ir priimti tai kaip savaime suprantamą dalyką. Nes ir gyvenime žmogus susimauna, daro klaidas ir tai nėra draudžiama. Turime pilną teisę klysti. Ypač scenoje kurdami, juk ne su kokiu automobiliu važiuojame nuo skardžio. Scenoje galime sau leisti beveik viską. Galbūt tai ir sužavi žiūrovą.

Improvizacijoje yra daug humoro, bet gali būti ir rimtų temų. Tai lygiai taip pat gali jaudinti žiūrovą. Nereikėtų galvoti, kad tai yra vien tiktai bandymas praleisti laiką besijuokiant. Aišku, humoras yra didelė improvizacijos dalis, ir tai neišvengiama, bet nagrinėjamos temos gali būti labai jautrios, dramatiškos ir panašiai.

Bilietai į jūsų spektaklius yra išgraibstomi likus ilgam laiko tarpui iki pasirodymų pradžios. Ar su kolegomis tikėjotės tokios sėkmės?

Gerai, kad bilietai greitai išgraibstomi, tačiau tai - ne pagrindinis mūsų tikslas. Mes tikėjomės paskleisti improvizacijos užkratą. Manėme, kad improvizacija galėtų sužavėti žiūrovą ir jam turėtų būti įdomi. Taip ir įvyko, o mūsų dabartinis tikslas - toliau tobulėti, profesionaliai augti ir stebinti žiūrovą įvairiausiais naujais pasiūlymais.

Ko reikia sėkmingam improvizacijų aktoriui, kad galėtų "susidirbti" su scenos kolegomis? Ar kiekvienas aktorius gali toks būti?

Improvizacijų teatro aktoriui labiausiai reikia visų tų savybių, kurios būdingos aktoriams teatre - balsas, plastika, išvaizda, charakteris, individualumas, išskirtinumas ir visa kita. Tačiau improvizacijų spektaklyje vienas svarbiausių dalykų, mano manymu, - savojo ego atsisakymas ir nebijojimas susimauti bei apsijuokti. Dauguma aktorių šiandien tas savybes jau turi arba gali jas išlavinti, nes, mano manymu, to išmokstama.

Ar netrūksta "Kitame kampe" moterų? Jų turite tik dvi. gal ateityje planuojate į trupę priimti naujų narių?

Kiek moterų turime, tomis ir džiaugiamės. Tačiau nemanau, jog tai yra uždara trupė. Šiuo metu nieko neplanuojame, tačiau neaišku kaip bus ateityje. Gal kada nors prisijungs naujų aktorių iš improvizacijos mokyklos, tačiau dabar negaliu nieko tvirtai pažadėti.

Kas paprasčiau - vaidinti įprastame spektaklyje ar improvizacijų projekte? Ar scenarijaus, repeticijų nebuvimas viską supaprastina?

Negalėčiau pasakyti, jog vienur ar kitur yra paprasčiau. Tačiau improvizacijos spektaklyje, skirtingai nuo įprasto teatro, pasigamina nepaprastai daug adrenalino.

Kaip aktoriai ruošiasi "Kito kampo" spektakliams?

Mūsų pasiruošimą galima pavadinti ne repeticijomis, o treniruotėmis. Jose kuriame gebėjimą klausytis, išgirsti temas. Treniruotes būtų galima įvardyti kaip šiokį tokį atsipalaidavimą. Juk turime daug žmogiškųjų ydų, kurios trukdo, todėl bandome jų atsikratyti. Reikia išmokti atsidaryti, atsiverti, vystyti sugebėjimą priimti ir perduoti bei nuimti "blokus", kurie mums nereikalingi.

Ar galite patvirtinti, jog su kolegomis nieko iš anksto nesuplanuojate ir nesurepetuojate? Juk kartais istorijos, personažai, scenoje gimstančios dainos atrodo kaip iš rašto. Kaip tai įmanoma?

Improvizacija ir žavi tuo, jog čia kartais įvyksta maži stebuklai. Vieną kartą gali visiškai susimauti, o kartais, įvykus stebuklui, gimsta išvystyta dramaturgija. Tačiau galiu patvirtinti, jog nėra kokių nors paruoštų šablonų ar tekstų. Tai tiesiog yra žaidimo formatas, kuris visiems aiškus. Nieko čia nesuplanuosi - žiūrovai siūlo temas ir viskas vyksta čia ir dabar. Kartais gimsta šedevrai.