Asta Stankūnienė: „Atsiriboti nuo emocijų nelengva

Apie televizijos žurnalistų darbo užkulisius „TV publikai“ pasakoja Asta Stankūnienė, dirbanti žinių vedėja ir redaktore Šiaulių regiono televizijoje „S plius“, eteriu matomoje 80 km spinduliu aplink Šiaulius, kabeliniais tinklais - Šiaulių regione, Pasvalyje, Klaipėdoje, Mažeikiuose („Roventa“), Vilniaus apskrityje, Alytuje ir Marijampolėje („Cgates“).

Ar labai sunku atsiriboti nuo emocijų, patiriamų rengiant reportažus? - pasiteiravo „TV publika“ A. Stankūnienės.

Balansuoti tarp nešališkumo ir emocijų tikrai nėra lengva. Juk žurnalistas taip pat yra žmogus ir negali likti abejingas rengdamas reportažą apie tai, kad kažkas kitam žmogui nukirto galvą... Žurnalistas negali likti abejingas matydamas vandens apsemtus kapus ir kalbėdamas su močiute, kuri rauda dėl skęstančių kapų, prisipažįsta serganti vėžiu ir nežinanti, ar vaikai ją turės kur palaidoti. Galiausiai ir paties žurnalisto asmeniniame gyvenime būna daug įvairių asmeninių patirčių, bet jis turi išlikti ramus ir dar nuraminti bei prakalbinti pašnekovą. Pažįstami man sako, kad aš tikriausiai neturiu problemų, nes visuomet esu geros nuotaikos. O iš tikrųjų gi taip nėra.

O kaip pavyksta balansuoti tarp etikos ir noro pateikti žiūrovams kuo skandalingesnę informaciją?

Žiūrovai reikalauja skandalų, šokiruojančių žinių, o mes turime rinktis. Manau, kiekvienas redaktorius, spręsdamas dilemą, ar skelbti šiurpą keliančias kokio nors įvykio detales ar vaizdo medžiagą, turėtų pasverti, ar jis pats norėtų, kad panaši informacija, neduok Dieve, kada nors būtų pateikta apie jo artimuosius. Jei nenorėtų, tada geriau tegul neskelbia to, kas gali dar labiau įskaudinti ir taip skausmo prislėgtus žmones. Džiugina, kad pastaruoju metu etika laimi vis dažniau.

Kaip sukatės iš situacijų, kai įvykių nėra, o žinių laidos eterio laiką užpildyti vis tiek reikia?

Skirtingas sritis kuruojantys žurnalistai turi užmezgę laiko patikrintas pažintis su tų sričių atstovais, vadinamaisiais tikrais perliukais, kuriems paskambinę dažniausiai išgirs temą reportažui. Daug temų pasiūloma ir elektroniniu paštu - apie kiekvieną duobę, sugriuvusią ir pavojų keliančią žaidimų aikštelę... Temų visada galima rasti išvažiavus į apskrities kaimus. Ten gyvenantys žmonės tiek papasakos, kad suprasi visą Lietuvos situaciją: ir apie prezidentę, ir apie esančiųjų valdžioje nuodėmes, ir apie grūdų bei pieno supirkimo kainas...

 Žiūrovams gali atrodyti, kad žurnalistų darbą lydi rutina - tie patys įvykiai, tik kiti veikėjai. Kaip yra iš tiesų?

Bet užtat kokių spalvingų veikėjų būna tuose besikartojančiuose įvykiuose! Mes kiekvieną dieną, net ir nuvykę į eilinį renginį ar įvykį, galime netikėtai tapti neeilinės situacijos liudytojais. Pavyzdžiui, savivaldybėje pasirašant sutartį tarp oro uosto ir vienos logistikos kompanijos staiga į šipulius lūžta kėdė, o ant jos sėdintis logistikos kompanijos prezidentas griūva. Eilinės sutarties pasirašymas staiga atveria politikų reakcijas, bandymus užglaistyti situaciją. Taip pat atsiveria ir naujos temos reportažams apie savivaldybės spindesį bei skurdą.

O kokį didžiausią kuriozą esate patyrusi jūs?

Rengiant reportažą apie rezonansinį įvykį Kelmės rajone paprašiau, kad operatorė pafilmuotų ir gražių kaimo vaizdų: gamtą, dirbančius žmones. Filmuojamas pusamžis vyras, balta kumele vagojantis lauką, puolė mums pirštis į jaunikius: klausinėjo mūsų vardų, domėjosi, ar esame ištekėjusios, kaulijo telefono numerių, žadėjo mums gyvenimą „kaip už pečiaus“... „Princo“ piršlybas nutraukė jo mama, šūktelėjusi: „Ar tu baigsi ten su tom mergom duotis?“ Jis užsimaukšlino savo kepurę ir grįžo pas mamą.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"