Asta Jakumaitė: "Išgelbėti pasaulio nežadėjau"

Koks tai buvo konkursas, kokios rungtys?

Jis vyko netoli Šanchajaus, Nanjingo mieste, kuriame yra apie penkis milijonus gyventojų. Kraustėmės iš vieno viešbučio į kitą. Rungčių nebuvo. 49 merginos, tarp jų - keturios iš Kinijos, turėjo prižiūrėtojus. Kasdien vyko mados pasirodymai, demonstravome tautinius drabužius ir kokteilių sukneles, turėdavome niekada nevėluoti. Dvi dienas prieš finalą buvo pokalbis su teisėjais, kai per minutę reikėjo pristatyti savo šalį ir save, ką veikei anksčiau ir ką veiki dabar, kokios tavo ambicijos.

Merginos kalbėjo apie savo šalies gamtą, architektūrą, aš nusprendžiau Lietuvą pristatyti per jaunus žmones, kadangi šiuo metu jie labiausiai ją garsina - dainininkai, menininkai, fotografai, kuriantys su aistra ir polėkiu.

Mane ištiko šokas, kai laimėjau, nes važiavau pailsėti, Kinijos pažiūrėti ir stengiausi nekristi į akis.

O ką veikėte finale?

Kai patekau į dešimtuką, visų klausė to paties: "Kokią vietą savo šalyje pasiūlytume pamatyti turistui ?" Pasiūliau Klaipėdą, nes turime jūrą, kuri, kai žydi, būna žalia - retas reiškinys; prekybos centrus, vokiečių architektūros paveldą ir tradicinį maistą.

Ar su bikiniais staipėtės?

Visos - vienodais rožiniais bikiniais, bet, ačiū Dievui, dar turėjome sijonukus, nes šokis buvo visiškai netinkamas maudymukams. Lyg esu pripratusi prie to nuogumo, bet šį kartą merginų kūnai atrodė labai gražūs, tai buvo gana nesmagu.

Kas buvo pagrindinė jūsų varžovė?

Paskutiniąją savaitę sudarinėjome "topų" dešimtukus ir galvojome, jog laimėti turėtų egzotiško grožio korėjietė ar filipinietė. Ne paslaptis, kad kinai mėgsta siauraakes merginas. Korėjietė tapo antrąja vicemis, o filipinietė nieko nelaimėjo. Vėliau sužinojom, jog Filipinai su kinais turi kažkokių nesutarimų dėl žuvies.

Ar verkėte, kai uždėjo brangią karūną? Kokių įsipareigojimų už titulą pareikalavo?

Paprasta ta karūna - metalas ir blizgučiai, todėl man ir leido ją vežtis su savim. Kai pasirašėme kontraktą dalyvauti konkurse, buvo privalu nebūti ištekėjusiai ir po konkurso netekėti dvejus metus. Iki šiol nežinau nei kokį piniginį prizą gavau, nei kokie tolesni įsipareigojimai, tik tiek, kad kitais metais reikės važiuoti karūną uždėti kitai merginai.

Visos gavome po paltą, sportinę aprangą, kiniškų suvenyrų, leido pasilikti bikinį.

Viešpatie, tikrai niekada nesupratau, kodėl merginos verkia, galbūt joms tai labai svarbu. Šiaip merginos, patekusios į finalo dešimtuką, užkulisiuose klaupėsi ant kelių, dėkojo Dievui, ašaros upeliais tekėjo. Kai kurios tokius konkursus laiko savo gražios ateities garantu, tikisi susirasti turtingą vyrą, pažinčių, per kurias gaus modelio darbą.

Kaip galvojate, kokia jūsų triumfo priežastis?

Draugai, skaitę internete, ką ten rašė, sakė, kad mane išrinko teisėjai iš esmės vien dėl mano prisistatymo atsakymų. Merginos, patekusios į dešimtuką, laisvai kalbėjo angliškai. Teisėjai sakė, kad esu nuoširdi, tokia ir buvau, nežadėjau išgelbėti pasaulio, jeigu tapsiu mise, nekalbėjau apie jokias aukas labdaros organizacijoms. Buvau jau pavargusi, peršilusi. Vos nulipusi nuo scenos paklausiau, ar jau galėsiu važiuoti namo.

Kokių gavote pasiūlymų?

Dalyvauti "Mis Visata" ir kituose konkursuose. Tikrai nematau prasmės ir neketinu kur nors dar dalyvauti. Esu laiminga, kad galėjau pakeliauti, pristatyti Lietuvą.

O kas jus siuntė į šį konkursą?

Aš dirbu vienoje Vilniaus modelių agentūrų, jos vadovė pakvietė į atranką. Ir ten buvo žmogus, siunčiantis merginas į konkursus, jam reikėjo trijų merginų skirtingiems grožio konkursams. Iš pradžių nusprendė, kad turėsiu važiuoti į kitą vietą, kur labai nenorėjau. Bet vadovė sakė: "Pamatysi pasaulio, viskas bus gerai, nesijaudink." Na, iš tiesų: kada aš nemokamai nuvažiuočiau į Kiniją?

Kuo nustebino ta šalis?

Aš tikrai netikėjau, kad šalia prabangos yra toks žiaurus skurdas. Mes gyvenome prabangiausiuose viešbučiuose, šalia upės, o šalia tvyrojo griuvėsiai, žmonės karučiais traukė kažkokią smirdančią mantą. Net gėda buvo, kad gyvenu taip karališkai.

Be abejonės, pribloškė maistas, nes tai, ką mes valgome Europos kiniškuose restoranuose, žiauriai skiriasi nuo tenykščio maisto. Išvis nesupratau, ką valgau, bet nenorėjau net klausti, ar tai šuniena, ar gyvatiena. O siaube, kartą davė valgyti virtą vėžlį su kiautu, panardintą į vandenį, tai merginos, kurios turėjo naminius gyvūnėlius vėžlius, apsiverkė. O šiaip tai ne tiek jau daug mes Kinijoje matėme, dažniausiai kur nors važiuodavome ir žvalgėmės pro langus, buvome Šilko muziejuje, parkuose, plaukiojom plaustais. Šiuo metu Kinijoje šalta, mus labai globojo, kad nesusirgtume.

Buvo kuriozų, pavydo, įsiūčio?

Tos, kurios dalyvavo tokio lygio konkursuose, pasakoja, kad visos merginos labai pavydžios, visos pasidariusios plastines operacijas, draugių ten nesusirasi. Galbūt man tiesiog pasisekė, bet dauguma mano konkurso merginų, nors ir norėjo laimėti, labai palaikė, susidraugavome, žinau, kad su kai kuriomis tikrai dar susitiksiu. Buvo tokių, kurios tiesiai į akis man sakė: "Tavo veidas baisus, suknelė negraži, šokti nemoki." Ką darysi. Aš nieko nesakiau, nenorėjau pyktis ir scenų kelti. Ta mergina, kuri taip sakė, buvo pirmoji, kuri mane pasveikino. Kai kurios po konkurso net nepriėjo, kitos sveikino sukandusios dantis ir pridūrė, kad to nenusipelniau, nes esu kvailelė, o teisėjams tereikėjo naivaus veidelio.

Kai 50 merginų gyvena po vienu stogu, visada būna kuriozų. Viena man sakė nevalgyti, nes netilpsiu į suknelę, o pati per finalą negalėjo užtraukti užtrauktuko, tai įdėjo medžiagos skiautę ir susegė žiogeliu.

Tokie konkursai neretai išskiria su mylimaisiais...

Tikrai ne. Turiu vaikiną. Vasarą buvau porai mėnesių išvažiavusi, bet tai nepakenkė mūsų santykiams. Jis į tokius dalykus irgi žiūri skeptiškai, bet kai laimėjau, džiaugėsi. Bet draugams nesigiria, stengiasi nutylėti.

Šalia kokio žmogaus negalėtumėte būti?

Apie tai negalvojau. Arba yra, arba nėra jo. Jeigu žmogus iš tikrųjų tau patinka, nebegalvoji apie trūkumus.

Kaip modelio darbą suderinate su studijomis?

Labai myliu mamą, kuri gyvena Klaipėdoje, bet vis tiek norėjau pagyventi viena. Studijuoju leidybą Vilniaus universitete. Esu patenkinta pasirinkimu. Galėsime leisti kompaktinius muzikos diskus, knygas, žurnalus, bet man patiktų dirbti reklamos srityje ir norėčiau turėti savo komandą.

Toks iš manęs ir modelis: juo esu tik pusę metų. Man tai labiau pomėgis. Milijonų neužsidirbau, retą vakarą pasitaiko maži darbeliai, tik vieną kartą šią vasarą buvau Milane. Dažniausiai vaikštau ant podiumo. Ne, ant dangoraižio stogo ar ledo lyties neteko pozuoti.

Jūsų mama sakė, kad turite daug draugų. Ar draugystėms reikia kūrybiškumo, atsidavimo?

Labai myliu ir gerbiu savo draugus. Manau, kad jeigu su žmonėmis gerai elgiesi, tai viskas sugrįš atgal, o jeigu ne - niekis. Mama man sakė: jeigu tau padarė ką bloga, negrąžink to atgal, nes tas žmogus kada nors suvoks ir tave gerbs už tai, kad nenusileidai iki jo lygio. Aš tuo tikiu.

Kokias vertybes atsinešėte iš savo namų?

Neturiu brolių nei seserų, visi giminės yra Rusijoje, o čia esu aš ir mama. Man vaikystė buvo geriausias gyvenimo laikas. Vasaras praleisdavau pas močiutę Rusijoje, apsupta pusseserių. Labiausiai dėkinga tėvams, kad buvau visko pertekusi, bet man neleido pasijusti geresnei už kitus, prisakydavo padėti mažiau likimo apdovanotiems. Sakė, kad gyvenime bus lūžių, kai galiu visko netekti. Spaudė prie mokslų, ir dabar lengva greit kam nors pasiruošti. Jaučiuosi įvairiapusė, nes eidavome į teatrą, šokdavau baletą ir gatvės šokius.

Ar kada varžėtės savo išvaizdos? Gal laikėtės dietos ar praktikavote jogą?

Visuomet varžiausi. Vaikystėje jaučiausi per aukšta ir per liesa, veidas buvo spuoguotas, plaukai per ploni. Patyriau patyčių, tikėdavau, jeigu kuri mergaitė pasakydavo, kad esu netikėlė.

Kai ką norėčiau savyje pakeisti, bet bręsdama išmokau save padrąsinti, kitaip išprotėtum. Plastinėms operacijoms nesu nusiteikusi, galbūt senatvėje, kai susiraukšlėsiu kaip razina, apie tai pagalvosiu. Gėda pasakyti, bet nesportuoju, nieko nedarau, valgau nesveiką maistą. Bet galvoju susiimti ne dėl figūros, bet dėl sveikatos... Negaliu girtis stipria sveikata, bet esu didelė tinginė, tad apie sportą tik pasvajoju.

Kokie dalykai pakylėja? Ko palinkėtumėte sau ir kitiems Kalėdoms?

Kai gerai pavalgau geroje kompanijoje prie žvakių šviesos, esu laimingiausia. Arba kai su mama vakarojame prie vyno taurės, pasišnekame.

Neturiu apčiuopiamų planų nei pribloškiamų gyvenimo tikslų. Dažniausiai plaukiu pasroviui, ką gyvenimas duoda, tą ir imu. Svarbiausia būti tiesiog laimingam ir sveikam. Visiems palinkėčiau priimti gyvenimo iššūkius, stengtis juose įžvelgti gerus dalykus.