Artūras Pargačevskis: "Nelaimė privertė gyvenimą vertinti kitaip"

Artūrui Pargačevskiui prieš kelias dienas sukako 22-eji. Būdamas dvidešimties, jis iškrito iš ketvirtojo aukšto - ant betoninio grindinio, kuriame dar styrojo metalinis strypas. Lūžo du stuburo slanksteliai, koja, buvo persmeigtas žandikaulis. Kaip tai atsitiko, Artūras neprisimena. "Man pasakojo, jog sėdėjau ant bendrabučio kambario palangės..."

Baigęs vidurinę, aš nebuvau apsisprendęs, kur stoti. Mama visai netyčia laikraštyje aptiko skelbimą, kad dokumentus dar priima Lenkijos Košalino humanitarinių mokslų universitetas. Į jį studijuoti vadybos ir įstojau 1999 metais. Pirmuosius metus mokiausi lenkų kalbos, o nuo antro kurso - jau ir specialybės. Šį universitetą globoja Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis. Kartu su kitais studentais buvau pakviestas apsilankyti prezidentūroje Varšuvoje. Bebaigiant antrąjį kursą, mane ir užklupo toji nelaimė.

Aš buvau su mergina, kiti buvo gretimame kambaryje. Gal jie ir matė, kaip tai įvyko, bet man nieko nesako. Po to įvykio toji mergina, kuri buvo su manimi, iš universiteto buvo pašalinta.

Ji mokytis buvo atvykusi iš Ukrainos. Ten ir sugrįžo. Kai aš atsigavau iš komos ir kai pradėjau atgauti sąmonę, pamažu pradėjo sugrįžti atmintis ir kalba, ji kelis kartus skambino. Bet, kaip dabar man sekasi, jau nebesiteirauja.

Dvidešimt dienų aš gulėjau Ščecino ligoninėje, kurioje buvo padarytos dvi stuburo ir kojos operacijos, sulopytas žandikaulis ir gerklė. Parsivežti manęs į Klaipėdą buvo atvažiavusi mama su pusbroliu. Bet aš visą tą laiką buvau be sąmonės. Dar dešimt dienų komos būsenoje gulėjau ir Klaipėdos ligoninėje. Kas su manimi nutiko, ko negaliu daryti, kaip anksčiau, suvokti pradėjau tik Palangos reabilitacijos ligoninėje. Aš juk turėjau iš naujo pradėti mokytis ne tik vaikščioti, bet ir kalbėti. Su manimi labai kruopščiai dirbo logopedė. Pradžioje kalbėjau kaip koks metalinis robotas. Kalba iki galo nėra atsistačiusi ir dabar. Užsikertu, kartais negaliu kalbėti todėl, kad nenuryju seilių.
Kai suvokiau, kas ir kaip su manimi yra, kaltinau Dievą. Juk aš nebuvau blogas žmogus. Aplink mane buvo kur kas didesnių nusidėjėlių. Kodėl tokia nelaimė buvo skirta būtent man? Kai Kretingoje susipažinau su Diana, ji nuteikė mane - ateis laikas, ir aš suprasiu, kodėl man taip yra.

Tik po nelaimės aš pradėjau daug skaityti. Iki tol nebuvau skaitęs nė vienos knygos. Domina Rytų filosofija. Joje ieškau atsakymų. Ne, dabar jau Dievo nebekaltinu. Ir labiau tikiu ne Dievą, kuriam meldžiamasi bažnyčiose. Pripažįstu Aukščiausiąjį Visatos Protą. Manau, kad jis man siuntė ženklus, kurių nepajėgiau suprasti ir įvertinti.

Labai skaudūs. Per mano gimtadienį nuskendo mano draugas Maksimas. Iki šiol tebegraužia sąžinė, kad tai įvyko per mano gimtadienį: negaliu žiūrėti Maksimo tėvams į akis. Kitas mano draugas Aleksandras turėjo įgimtą širdies ydą. Po operacijos jis mirė. Kai jau mokiausi Lenkijoje, buvau susidraugavęs su lenku Bogdanu. Jį mirtinai nutrenkė automobilis. Dabar man tai atrodo pranašiškai baisūs ženklai, kurie turėjo būti kaip įspėjimas branginti gyvybę. Ir galbūt kitaip gyventi.

Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita". Ją galiu skaityti ir skaityti, ir vis ką nors nauja atrasti. Dabar esu užgulęs Konfucijaus filosofiją.

Fiziškai didžiausias krūvis buvo reabilitacijos ligoninėje. Šiaip gydytojai man fizinių krūvių neliepė imtis. Bet kiekvieną rytą darau mankštą. Po nakties kūnas tampa tarsi akmeninis. Reikia jį "minkštinti". O sekmadieniais esu pats sau įsipareigojęs nulipti ir užlipti devynaukščio laiptais. Man tai nėra lengva.

Ne, visi buvę draugai nuo manęs pasitraukė. Vienintelis iš buvusiųjų aplanko Saša. Jis mokosi ir dirba, bet randa laiko ir pas mane užsukti. Aš jam labai dėkingas.

Ne. Kol gyvenau Klaipėdoje iki mokslų Lenkijoje, buvo mūsų nemaža grupė, kurie domėjomės sunkiuoju roku. Tai visi mano draugai ir buvo toji grupė.

Jau mažiau, negu anksčiau buvau dėl jo pamišęs. Dabar bepatinka rusų sunkusis rokas. Jis dvasingesnis. Šiaip jau pamėgau klasiką, džiazą.

Labai keista: man turėjo atsitikti tokia nelaimė, kad suprasčiau, kokį turiu nuostabų brolį. Kol aš buvau bejėgis, jis mane maitindavo, girdydavo ir visaip stengdavosi pralinksminti. Mano mama sako, kad aš jai tapau brangesnis negu anksčiau. Aš buvau visokių velnių priėdęs. Ir tik dabar suvokiu, kaip skaudindavau mamą. Tėvas yra užsisklendęs, šeimos gyvenime beveik nedalyvauja.

Manau, kad aš atgausiu jėgas. Vilčių teikia ir gydytojų prognozės. Padaviau dokumentus stoti į Vytauto Didžiojo universiteto Šventojo Antano religijų studijų institutą Kretingoje. Tikiuosi, jog viskas susiklostys gerai.

Buvau nuėjęs į neįgaliųjų draugiją. Ten sakė, kad yra tokie susibūrimai, bet į ką kreiptis, konkrečiai nežinojo. Būčiau labai dėkingas, jei tokie jaunuoliai, patyrę stuburo traumas, atsilieptų.