"Aristokrato gyvenimo paskirtis - ginti Tėvynę ir teisingumą"

Ką jums reiškia ši diena?

Sutapimas, kad turiu tokį vardą ir pavardę, už tai esu dėkingas savo protėviams ir tėvams, kad sovietiniais metais taip pakrikštijo, nors tuo metu lietuviškų vardų buvo daugiau nei dabar. Iš tiesų Valstybės dieną turime minėt, pagerbti nusipelniusius tautai ir valstybei, džiaugtis ir giedoti Lietuvos himną. Kaip tik prieš dvejus metus su draugais buvome Tian Šanio kalnuose ir tą dieną dainavome tautišką giesmę laužo šviesoje, ir mums visiems tai paliko neišdildomą įspūdį.

Simboliška, tačiau XXI a. Europoje yra daug karalysčių, kurių politinė sąranga yra konstitucinė monarchija, - Belgija, Olandija, Danija, Švedija, Ispanija... Ir nors karališkų šeimų vaidmuo ten teisiškai minimalus, tačiau moralinis autoritetas tų, kurie yra neperrenkami žmogiškų vertybių saugotojai, yra labai didelis. Pažiūrėkime į Jungtinę Karalystę, kaip ten suprantama aristokrato gyvenimo paskirtis - ginti tėvynę ir saugoti teisingumą, ir tai aiškiai parodoma visuomenei. Princai Haris ir Viljamąs abu yra aviacijos karininkai. Žiniasklaida pašiepia, kaip jie atlieka karinę tarnybą; princas Haris tarnavo Afganistane, patruliavo, vadovavo skrydžiams, esą darė sau "piarą", bet man patiko, kaip į tai atsakė jo vadas: "Leitenantas vykdė užduotis, kurios atitinka jo patirtį ir paruošimo lygį." Princas Viljamas dabar yra Folklendo salose, karštame taške. Jie yra mums tarnystės savo tėvynei pavyzdys.

Turime demokratiją, bet stebimės rinkimų rezultatais; panašus renka panašų. Mūsų žmonėms reikia autoriteto, kuris galėtų įvertinti valstybės pareigūnus pagal žmogiškus prioritetus.

Ką manote apie žiniasklaidą, kurios didelė dalis sutirština tikrovės spalvas, virkauja, kad esame duoneliautojų ir graibštukų tauta, senelių pensionas, bejėgiai ekonomikos, politikos, kultūros ir intelektualinėje srityse. Kodėl mes taip sumenkiname savo orumą, ar iš tiesų viskas taip blogai?

Jeigu žiniasklaida yra verslas, pinigų darymo mašina, moralės ten nėra. Leidinys, turintis kitus tikslus ir misiją skleidžia ir geras naujienas. Žiniasklaida skirtinga, ir tuo reikia džiaugtis, gal pasigesčiau solidžios analizės, leksikos, įvertinimo, nes stengiamasi į viską pasižiūrėti paprasto žmogaus akimis. Mes dabar turime Vyriausybę, kuri vienintelė išsilaikė ketverius metus, Seimą ir prezidentę, ir kiek yra padaryta puikių sprendimų energetikos, ekonomikos ir kitose srityse, kurie yra užgožti kažkokio triukšmo arba sumenkinti. Manau, kad tai reikia įvertinti ir pasidžiaugti.

Turėkime galvoje, kas liko Lietuvoje po II pasaulinio karo: kiek ištremta, žuvo miškuose, emigravo į Vakarus, ir tai nebuvo nuvargėliai, tai buvo inteligentai, geriausi ūkininkai, karininkai, diplomatai. Mes to netekome. Todėl nuostabu, kad 1988 metais buvo Sąjūdis, laisvės ir nepriklausomybės troškimas. Po 50 metų okupacijos per pastaruosius dvidešimt metų daugelis žmonių nustojo visa tai vertinti.

Kodėl jūs, turėdamas verslininko gyslelę, Vilniaus universitete studijavote istoriją? Dėl to, kad nepažįstantys savo šaknų žmonės yra menkos ir skurdžios dvasios, neturi tautinio identiteto ir negali būti patriotai?

Dar Herodotas pasakė, kad žmonės, kurie nežino istorijos, yra kaip maži vaikai, pasmerkti nesuprasti to, kas vyksta. Istorija visada buvo ir išliko mano aistra, ypač domiuosi žymių žmonių biografijomis, jų mąstymo būdu, karo istorija, kuri parodo, kiek padaroma sprendimų, kurie yra gyvybės ir mirties klausimas, juos turi padaryti greitai, atsakingai ir su kuo mažiau klaidų. Istorija suteikia žmogui savivertės.

Aš esu klaipėdiškis arba šišioniškis, nes mano proseneliai gyveno šalia Klaipėdos prie Dovilų, kaime, kuris vadinosi Kendorfas, o dabar - Kiškėnai. Įdomu buvo susirasti savo senelio gimimo liudijimą, saugomą Vokietijos archyvuose. Kai fašistinė Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą, klaipėdiškiams buvo leista pasirinkti pilietybę - Lietuvos arba Vokietijos; jeigu pasirenka pastarąją, pasilieka Klaipėdos krašte, jeigu Lietuvos, turi išvažiuoti iš šio krašto. Mano senelis ir jo broliai pasirinko Lietuvos pilietybę, ir turėjo išvažiuoti. Klaipėda po karo yra miestas, kuriame senųjų klaipėdiškių nedaug yra likę, miestas, kuriam perlietas kraujas, ir tuo jis yra žavus bei šviežias, atsikėlėliai jame yra tarsi Ameriką atradę. Paskaičius Gražinos Juodytės knygą "Klaipėdos akvarelės" matyti, kokie žmonių likimai, iš kokių kraštų jie čia įsikūrė.

Istorinis sąmoningumas ir pažinimas - labai reikalingi, gali žiūrėti į gylį - į kiekvieną namą, žemės sklypą ar žmones, tik taip gali suprasti. Ir versle labai padeda kitos šalies istorijos žinojimas, kai gali kalbėtis apie jų istorijos faktus, įvykius.

Esate Rotary klubo narys. Ką jums ta narystė davė kaip asmenybei, ką su broliais gražaus nuveikėte mūsų miestui?

Apie mūsų veiklą ir projektus daug rašyta. Rotorystė mums, atėjusiems iš sovietinių laikų, buvo mokykla - labdaros, paramos, visuomenės supratimo, suvokimo, kas yra miesto bendruomenė - o ji yra mums svarbiausia, nes mes čia gyvename, kuriame, dirbame, bendraujame. Mes žiūrėjome į užsienio klubų pavyzdį, kurių projektai dažniausiai skirti jaunuomenei, švietimui, arba tai pagalba sergantiems, neįgaliems. Lieka pasidžiaugti, kad Rotary judėjimas Klaipėdoje plečiasi, jau turime penkis klubus. Yra ir kitų klubų, pavyzdžiui, "Lions", ir sugebėjimas į juos burtis yra gera visuomenės savybė.

Ar galima manyti, jog karališki vardas ir pavardė tarsi įpareigoja siekti kilnių tikslų, garbės, širdies dosnumo?

Tai yra tik pavardė, tai nėra titulas. Ne pavardė puošia žmogų, o jis savo pavardę - savo darbais ir elgesiu. Turime atsiminti, kad gyvenimas nėra magnetofono juostelė, kur viską gali ištrinti ir įrašyti iš naujo - žmogus yra vientisas, neišnyksta, koks buvo vaikystėje, jaunystėje. Keičiasi jo požiūris, jis daugiau supranta, žiūri kitaip, bet tas vientisumas išlieka. Poetas Justinas Marcinkevičius rašė, kad gyvenimą gali suprasti kaip pramogą ir malonumą, arba kaip pareigą. Turi viską iš jo pasiimti, bet jeigu žiūri kaip į pareigą, supranti, kiek daug turi padaryti, viskas išsiplečia, padidėja, ir kai jautiesi atsakingas, nori kažką pakeisti, elgtis kaip sąžinė liepia. Tai yra labai sunku, bet tik tada žmogus ir tobulėja, kai ieško išeičių, neatsisakydamas savo principų daro darbus, kuriuos privalo padaryti. Pažiūrėjus į žiniasklaidą, kokios skiepijamos vertybės, ką mato jaunas žmogus, klausi savęs, ar jis žino, kad egzistuoja daug puikių specialybių: inžinieriaus mechaniko, statybininko, energetiko, teisininko, architekto, nes atrodo, kad viskas, ką jis supranta apie gyvenimą - tai kad galima dainuoti ir šokti. Dabar yra didžiulis susidūrimas tarp vartotojų ir kūrybiškos visuomenės požiūrio į gyvenimą. Vieni galvoja, kad turi gyventi lengvai, nors gyvenimas nelinksmas, o kūryba vis dėlto yra kančia. Kas sakė, kad gerai tai yra lengvai? To lengvumo paieškų, gyvenimo kaip džiaugsmo, pramogos rezultatus mes dabar ir matome. Aš manau, Lietuva dabar ypatinga tuo, kad žmonės yra labai įvairūs savo pomėgiais, tikslais, ir yra išsiskleidę kaip milžiniškas žiedas. Pasaulyje gali sutikti lietuvius keliautojus - mokslininkus, lakūnus ir jūrininkus, puikius karininkus, aviatorius. Pažiūrėkime, kokie yra skraidūnų oro balionais pasiekimai, lyginant kad ir su Estijos, Latvijos, kiek turime sklandytojų, aerodromų, apskritai, koks yra lietuvių polinkis aviacijai. Kad ir tie žygiai per Baltijos jūrą - perplaukėme ją baidarėmis, burlente. Yra ir ta pagarba valstybei, ir jos suvokimas, tik užslėptas, kuklus. Tik labai skirtingai į tą valstybę ėjome: 1918 metais atėjo tikintys į Dievą, su savo turtu, o 1991 metais tikėjimas buvo ištrintas, nuosavybė, verslai - sunaikinti, tad atėjome su skirtingomis vertybėmis. Ateina naujoji karta ir prasidės pokyčiai.

Jūs auginate keturis vaikus. Kaip išauginti sėkmingą žmogų, kad jis nebūtų mūsų lūkesčių įkaitas?

Yra toks žydiškas anekdotas, kai susitinka Sara su Roza. Viena klausia:"Kaip gyvena tavo vaikai?" Kita sako: "Gydytojui septyni metai, advokatui - ketveri." Čia glūdi didelė tautos išmintis ir patirtis. Kas geriau pažįsta ir jaučia savo vaikus už tėvus? Mes tikrai turime juos mylėti ir pažinti. Jeigu norime, kad vaikas ateitų į gyvenimą suaugęs, su tam tikromis savybėmis, siekiais, turime juos tam ruošti. Tam tikri paruošimai vyksta jiems dar esant po motinos širdimi, bet pačius mažiausius vaikus galima patikėti tik patiems geriausiems auklėtojams ir mokytojams, nes tuomet ryški žmogaus užuomazga. Yra tūkstantmečių nulemtos tradicijos, svarbu vaiką nuvesti į tinkamą "lauką", nes patekęs į netinkamą, turės žaisti pagal jo taisykles.

Vaikų auklėjimas ir auginimas yra didžiulė kūryba, atsakomybė ir darbas. Man patiko reklama, kurioje sakoma, kad ne Pikaso yra nutapęs brangiausią paveikslą; mamai brangiausią paveikslą nutapė jos vaikas. Vaikai yra mūsų brangiausias palikimas, gyvenimo įprasminimas, nes darbus, kurių tu nespėsi užbaigti, galbūt baigs vaikai. Aš manau, kad sugebėjimas išlaikyti šeimos tradicijas ir vertybes, bendravimo būdą, tarpusavio santykius yra stiprybė. Didelis turtas yra gerų savybių išugdymas, kurios padeda gyvenime būti stipriam, rasti išeitis. Žmogaus esmė yra atsikelti po suklupimo, po nesėkmių.

Vienas jūsų pomėgių - kelionės. Niekuomet nebuvote Japonijoje, tačiau žavitės jos civilizacija.

Mane žavi, kad dvasiškai tai labai stiprūs žmonės. Pažiūrėkim, kokie jų ritualai, papročiai, gebėjimas tobulėti, tobulinti save, aplinką; tokių savybių reta tauta turi. Mandagumas yra jų bendravimo būdas. Kai Fukušimoje įvyko žemės drebėjimas ir buvo evakuoti žmonės, man įstrigo per televiziją matyta scena, kai imperatorius atvažiavo aplankyti žmonių, įkurdintų sporto salėje. Pagal papročius nė vienas žmogus negali būti aukščiau imperatoriaus, tad visi jie atsiklaupė ir nusilenkė. Imperatorius irgi atsiklaupė prie tų žmonių ir turėjo dar labiau nusilenkti, kad būtų už juos žemiau. Žmonės ką tik po nelaimės, netekę namų, turto, artimųjų, turėjo labai daug priekaištų valdžiai, kad tinkamai neperspėjo, neišgelbėjo, ir noras tai išsakyti buvo akivaizdus. Imperatoriaus kūno kalba buvo tokia: tu gali tai išsakyti. Imperatorius, kuris yra Saulė ir Dievas, nusilenkė prieš savo tautą, o ši turėjo nusilenkti dar žemiau.