Apie meilę ir likusį pasaulį

Žadėjo žvaigždę nuo dangaus, o dabar net gėlės nenuperka. Iš pradžių nešiojo ant rankų, o dabar tenka eiti pačiai. Subrendę ir patyrę, žinoma, tik nusijuoks, o jauniems - tragedija. Kaip žinoti, ar potraukio svaiguly užsimezgę jausmai išlaikys išbandymus laiko ugnimi? Kaip pažinti iš karto, ar jie - tikri, ar bus patikimi ilgoje kelionėje?

"Santykių pradžioje apie tikrus jausmus kalbėti neverta", - sako psichoterapeutė Lina Vėželienė, kasdieną nagrinėjanti porų bei šeimų problemas.

Kaip iš pat pradžių atskirti tikrus kito žmogaus jausmus nuo manipuliacijų?

Santykių pradžioje retai kada galima tikėtis "tikrų jausmų". Santykių pradžioje, kai skraidoma kaip ant sparnų, kai jaučiami drugeliai pilve, paprastai vyrauja emocijos, potraukis, geidulys, romantiniai lūkesčiai. Apie jausmus tokiu atveju neverta net kalbėti, iki tikrų jausmų dar toli.

Tikri jausmai paprastai randasi tik po įsimylėjimo periodo, jau po to, kai nusileidžiama ant žemės ir ima reikštis bent kokie nors realūs, atsakingi sprendimai: atsakomybė, apsisprendimas būti kartu, susižadėjimas, pasipiršimas. Todėl įsimylėjimo periodu nevertėtų tikėtis, kad santykiuose esama tikrų jausmų. Tikros emocijos yra, tikras seksualinis potraukis yra, gražių žodžių apie "tikrus jausmus" taip pat yra. Ir tiek. Viso to taip pat nevertėtų vadinti vyro manipuliacijomis, nes romantika ir potraukis - visai tikri. Problema ta, kad moterys, remdamosi tuo, kas laikina, nusprendžia, kad tai truks ilgai ir laimingai.

Jos tikisi, kad po romantinio etapo bus kitas - rimto sprendimo etapas. Bet vyrai paprastai neskuba, tuo tarpu moterys prisiriša. Kaip padėti sau numalšinti skausmą, kai po ilgalaikių santykių vieno iš partnerių jausmai išblėsta, arba kai meilė nesulaukia atsako?

Skausmas, kai meilė nesulaukia atsako, reiškia, kad tai nėra meilė. Skausmas reiškia, kad nebuvo patenkinti mano lūkesčiai, aš negavau to, ko noriu. Skausmas reiškia įžeistą savimeilę, jaučiamą pažeminimą, atstūmimą. Visa tai neturi nieko bendro su meile.

Moterys tikisi, kad vyras suteiks joms ilgalaikį rūpestį, saugumą, statusą, apsaugos jas nuo vienatvės. Bet tai tik lūkesčiai, kuriuos turi patenkinti kitas žmogus. Suprantama, kad kuo daugiau lūkesčių, tuo stipriau norisi nuo to bėgti. Beje, tas pats modelis veikia ir jei vyras kelia kokius nors reikalavimus, lūkesčius moteriai.

Žmonės prisiriša ne dėl meilės, o dėl savo lūkesčių vienas kitam. Lūkesčiai nepatenkinami - ateina nusivylimas, nuoskaudos ir tuomet žmonės sako: "Išblėso jausmai". Sąžiningiau būtų sakyti: "Tu nesugebi man duoti to, ko aš iš tavęs tikėjausi."

Jausmai neišblėsta, išblėsta tik susižavėjimas, emocijos. Jausmai yra kuriami ir tam reikia laiko, kantrybės, daug darbo su savimi. Jau kartojuosi, bet svarbu žinoti, kad stiprūs ilgalaikiai jausmai nenukrenta į mūsų santykį kaip likimo dovana, mes juos turime patys susikurti. O etapas, kuris vadinamas "jausmai išblėso" kaip tik ir yra ta starto linija, nuo kurios galime pradėti intensyvų tikrų, stiprių santykių kūrimo procesą. (Tiesa, tai negalioja iš esmės neteisingiems santykiams, kuomet ardoma kita šeima. Tokioje situacijoje "išblėsę jausmai" reikštų laiką atsitraukti ir atsiprašyti už padarytą žalą šeimai.)

Kai iš tiesų mylime, mums svarbiausia yra ne aš pats, o kitas žmogus. Ne mano paties poreikiai ir gerovė, o mylimo žmogaus gerovė ir laimė. Reikia paleisti žmogų, jeigu jis pasirenka išeiti, gerbti jo pasirinkimus, linkėti jam laimės - tai ir reiškia mylėti kitą. Turėti, laikyti, reikalauti, skaudintis - nėra meilė.

Jūs pasakėte, kad "svarbiausia yra ne aš pats, o kitas žmogus", svarbiau "ne mano paties gerovė, o mylimo žmogaus gerovė ir laimė". Nelabai supratau. Ar tai ne savęs atsisakymas, vedantis į priklausomybę nuo kito?

Šis fenomenas ir nėra labai lengvai suprantamas. Iki šiol vyksta diskusijos, kaip suprasti prieš 2000 m. pasakytus žodžius "Mylėk savo artimą kaip save patį". Ką pirmiau tada mylėti? Savo artimą ar save patį? Praktika rodo, kad efektyviausia seka tokia: mylėk save, tada galėsi mylėti ir artimą. Kol žmogus negerbia savęs, nesijaučia laisvas būti savimi, tol jis negerbs ir kito žmogaus poreikių, tol laikysis įsikabinęs į kitą kaip į savo laimės garantą. Tik mylintis save žmogus gali nukreipti dėmesį nuo savęs ir atsigręžti į kitą. Į priklausomybę nuo kito veda įsivaizdavimas, kad be to kito aš kažkoks nevisavertis, netobulas. Save mylintis žmogus yra laisvas labiau rūpintis kito žmogaus gerove, nebijodamas pats likti nuskriaustas, kad ir kaip paradoksaliai tas skambėtų.

Kaip jaunoms merginoms nepakliūti į narvelį, iš kurio sunku ištrūkti?

Santykiuose galioja tam tikri dėsniai ir taisyklės. Panašiai, kaip yra kelių eismo taisyklės, be kurių išmanymo nepatartina išvažiuoti į gatves, taip ir santykiuose vertėtų išmanyti bent jau pagrindines taisykles. Pavyzdžiui, yra elementarios ir daugybės skaudžių patirčių patvirtintos tiesos: santykiai su viršininku reiškia tą patį, ką kelyje reikštų važiavimas priešpriešine eismo juosta; santykiai su vyru, turinčiu šeimą, gali būti prilyginami važiavimui, ten kur eismas draudžiamas. Įdomu, kad žmonės, pažeisdami kelių eismo taisykles, numano, kuo jiems tai gali baigtis, o pažeisdami santykių kūrimo taisykles, - visuomet naiviai tiki, kad likimas jiems padarys išimtį.

"Narvelių" esama įvairių: psichologinis smurtas, alkoholizmas... Kaip nutraukti gyvenimą, dvasią, sveikatą žalojantį prisirišimą?

Jei tai nėra santuoka - tiesiog nutraukti. Kaip nutraukiamas bet kuris veiksmas, žalojantis sveikatą ir dvasią. Pripažinti savo iliuzijas, prisiimti savo atsakomybės dalį už susidariusią situaciją. Išmokti savo pamoką. Padėkoti už malonias ir gražias akimirkas, atsiprašyti, atleisti ir nutraukti. Jeigu reikia, pakeisti darbą, telefono numerį, ištrinti visus kontaktus, neatsiliepti, jei skambina. Jei reikia pagalbos, kreiptis į specialistą, kaip ir bet kurios priklausomybės atveju.

Jei kalbame apie ilgalaikius santykius arba santuoką, pirmiausia - pripažinti problemą: gyvenu su alkoholiku, patiriu psichologinį smurtą. Pripažinus sau, kokia liga ištiko jūsų santykius, svarbu gydyti ligą, o ne stengtis kuo greičiau ištrūkti. Gydytis yra be galo daug būdų. Mano manymu, klaida būtų manyti, kad jei vienas iš partnerių priklausomas nuo alkoholio, tai vienintelė išeitis - nutraukti santykius.

Ar įmanoma iš pat pradžių atpažinti žmogaus polinkį į priklausomybes, agresiją, pavydą, patologišką norą kontroliuoti?

Įmanoma. Paprastai apie tokias išrinktojo problemas mums "paslaugiai" informuoja mūsų draugai, giminės. Vertėtų į tai atsižvelgti ir gerai apsvarstyti, ar užteks jėgų ir noro gyventi kartu.

Kaip Jūs manote, kokios yra esminės mūsų laikmečio porų daromos klaidos, vedančios link išsiskyrimo? Ar galėtumėte apibendrinti jas, remdamasi savo darbo praktika?

Jau rašiau pradžioje, kad esminės klaidos, - nežinojimas, kad egzistuoja santykių kūrimo dėsniai ir taisyklės. Netgi mūsų tautosakoje galime rasti išmintingų patarimų, kaip elgtis, kad netektų nusivilti. Pavyzdžiui, kad ir tokie: "Ant svetimos laimės griuvėsių savosios laimės nesukursi", "Kur du - trečias nereikalingas" ir kita... Jei egzistuoja taisyklės, į jas vertėtų atsižvelgti.

O jeigu nėra trečio, jeigu viskas - pagal taisykles, bet namuose - vis tiek pragaras? Kas tuomet kaltas?

Didelė klaida tikėtis, kad įsimylėjimą lydintys išgyvenimai truks amžinai. Jei jie pamažu išblėsta, nebūtina kaltinti dėl to vienam kitą: "Tu mane nuvylei", "Tu mane apgavai". Nei nuvylė, nei apgavo, tiesiog atėjo kitas santykių etapas.

Iš čia kyla dar viena klaida: žmonės linkę manyti, kad santykiai turi teikti tik malonius pojūčius. Taip, to norėtųsi, bet tam reikia pereiti ir krizes, ir konfliktus, ir patirti įvairius neigiamus jausmus. Žmonės paprastai vengia neigiamų išgyvenimų, skiriasi ir laukia kito įsimylėjimo periodo su kitu partneriu. Bet tas kitas įsimylėjimas irgi baigiasi, o tas kitas partneris pasirodo irgi "ne man skirtas". Tokiu būdu tampame amžinai nepatenkintais vienas kito vartotojais.