Skambutis iš pamokos - ir į biblioteką pažyra ne tik mokiniai - pypliukai bei paaugliukai, bet ir mokytojai. Vieni su reikalu, kiti - pasilabinti, šnektelėti, tiesiog pabūti jaukioje erdvėje. Bibliotekininkė Dalia kiekvieną pastebi, vadina vardu ir visiems spėja atsakyti į klausimus. Užregistruoti paimtą ar atneštą knygą puikiai moka ir mažieji knygų bičiuliai: jie šį darbą atlieka mielai, profesionaliai ir su pasididžiavimu. Kai po pilnos klegesio pertraukos knygų buveinė nuščiūva, pirmiausiai pasiteirauju, ar bibliotekos vedėjos neerzina tas triukšmas, klegesys, tas vaikščiojimas čia "be reikalo"...
DŽIAUGSMAS. "Manau, vaiko pasirinkimo nereikia nei vertinti, nei komentuoti, nei juo labiau peikti. Galima draugiškai pasiūlyti, bet tik ne įkyriai piršti savo skonį. Vaikai nemėgsta spaudimo. Kad ir ką skaito - tiesiog džiaukimės, kad skaito."
Sunkiai įsivaizduoju tokį erzelį kitoje bibliotekoje. Paprastai jose tvyro iškilminga tyla, o prie stalo sėdi ir pro akinių viršų į lankytojus žvelgia labai rimtas veidas...
(Juokiasi) Aš netipiška bibliotekininkė! Klegesys manęs neerzina. Nemanau, kad biblioteka yra tik vieta, kurioje galima gauti knygą.
Vaikai čia ateina, nes nori daug ką papasakoti: kaip sekėsi kontrolinis, kurio vakar bijojo, ką sakė mama, kai sužinojo apie pažymį, jiems reikia pasitarti dėl naujo projekto ir taip toliau. Vaikai man iškloja savo rūpesčius, kartais net slegiančias paslaptis, mes pasikalbam, pasitariam, žodžiu, bendraujam. O bendravimas manęs neapsunkina, anaiptol. Visi, kurie čia ateina, yra mano draugai. Nuo pat pirmo karto.
Kiekgi jų turite?
Turiu 1050 oficialių skaitytojų.
Kiek turto valdote?
23 tūkstančius knygų. Ir dar 150 tūkstančių programinės literatūros egzempliorių. Čia ne tik biblioteka, čia ir saugykla, visas vadovėlių ūkis.
Ar turite naujausios grožinės literatūros? Kaip jos įsigyjate?
Žinoma, turime. Dažniausiai gauname dovanų - iš autorių, draugiškų leidyklų, iš mokinių tėvų. Ir vaikai savo išaugtų knygų atneša. Tikrai prasminga ir naudinga yra Almos Adamkienės kalėdinė knygų dovanojimo iniciatyva.
METRAŠTIS. Į šią knygą vaikai surašė savo mokyklos bibliotekos istoriją. Patys siuvo lankus, su dailės mokytojos pagalba, naudodami arbatą, pasendino metraščio lapus.
Anksčiau miesto švietimo skyrius kiekvieną rudenį skirdavo tam tikrą pinigų sumą, už ją galėdavome pirkti naujų knygų. Dabar jau galioja kita tvarka, ir septyneri metai tam lėšų atskirai neskiriama. Todėl sukamės kaip galime, dažniausiai - prisidėdami prie įvairių projektų, pavyzdžiui, metų knygos rinkimų ir pan.
Ką šių dienų vaikai noriai skaito?
O, į šį klausimą nėra vieno atsakymo. Nelygu vaikas... Vienam reikia "Kikos", kitam apie Čaką Norisą, trečiam - pasaulinės fantastikos fondų. Vienas mūsų berniukas ilgą laiką ėmė tik "Donaldus" - komiksų žurnalus. Pirmoje klasėje juos ėmė, antroje, trečioje... Aš jam vis užuolankomis tai tą, tai kitą knygą pasiūlydavau, net ir jo tėveliai jau ėmė manęs prašyti: nebeduokit jam tų "Donaldų"... Niekas nepadėjo. Vaikui tiesiog reikėjo pereiti šį "donaldinį" etapą. O paskui pats įniko į knygas, ir dabar jis yra vienas iš aktyviausių knygos bičiulių.
Dvi mergaitės, dvynukės, atėjusios į mūsų biblioteką, irgi ilgą laiką imdavo vieną ir tą patį - "Harį Poterį". Ir nieko daugiau. Ateina - ir tiesiu taikymu prie poteriados. Turbūt mintinai mokėjo, bet vis tiek imdavo. Toks joms buvo poreikis. Manau, vaiko pasirinkimo nereikia nei vertinti, nei komentuoti, nei juo labiau peikti. Nereikia jo perkalbinėti. Galima draugiškai pasiūlyti, bet tik ne įkyriai piršti savo skonį. Vaikai nemėgsta spaudimo. Kad ir ką skaito - tiesiog džiaukimės, kad skaito.
Kaip Jums pačiai "Haris Poteris"?
Man nelabai. Bet vaikams to nesakykit, - juokiasi. - Šiaip ar taip, manau, jog turime būti dėkingi Džoanai Rouling - už tai, kad ji labai daug vaikų priviliojo prie knygų. Akivaizdu, kad "Poteryje" yra kažkas, kas tam tikro amžiaus vaiką "užkabina".
Ten aprašytas "kitoks" vaikas. Sunku būti "kitokiam". Kartais mirtinai norisi turėti stebuklingų galių...
Visi vaikai būna "kitokie" tam tikrą laiką. Paskui, deja, yra išmokomi prisitaikyti. Vieniems tai sekasi lengviau, kitiems sunkiau. Taip, būti kitokiam nėra lengva. "Haris Poteris" apie tai, ir dažną vaiką jis paguodžia.
Kuo skaitantys vaikai yra kitokie?
(Susimąsto) Jie šiltesni. Jautresni.
Kaip išlavinti gerą vaiko literatūrinį skonį?
Pirmiausia - nereikia bijoti jo sugadinti - nei "donaldais", nei kita neva "prasto skonio" literatūra. Ateis laikas - pats atsirinks. Kiekvienam - sava knyga savu laiku. Lygiai taip pat ir aš negalėčiau pasakyti, kuri iš knygų yra man vertingiausia, mėgstamiausia. Skirtingais gyvenimo etapais - skirtingos knygos. Priklauso nuo būsenos ir nuo sukauptos patirties.
Ar jūsų pačios vaikai mėgsta skaityti ir kokiais metodais juos prie to pripratinote?
Tai tik stereotipas, kad bibliotekininkų vaikai ryte ryja knygas, - juokiasi. - Mano dukra iki paauglystės skaitė tik tiek, kiek reikėjo pagal privalomą programą, o vėliau savaime "įsibėgėjo", be jokių skatinimų. Sūnų kokioje ketvirtoje klasėje skaitymu užkrėtė pusbrolis, mano krikštasūnis. Šis, tiesa, šią bacilą pasigavo iš manęs, - juokiasi. - Žodžiu, vieni nuo kitų. O kokių nors specialių metodų netaikiau. Tiesiog mūsų namuose visur pilna knygų, mes jas dovanojame vieni kitiems... O kai vaikai maži buvo, skaitydavau jiems garsiai. Manau, tai gerai "suveikia".
Daugiau nei 30 metų dirbate bibliotekininke. Kodėl?
(Atsidūsta) Kalbant apie finansinę pusę, bibliotekininkų darbą iš tikrųjų reikėtų vadinti savanoriavimu. Nors netgi taip negali vadinti; mano draugė, savanoriaujanti užsienyje, sakė, kad yra aprūpinta būstu, maistu ir dienpinigiais. Mes, bibliotekų "savanoriai", taip nesame aprūpinami... - juokiasi. - Maža to, neseniai paaiškėjo, kad pagal naują tvarką aš net negaliu vadovauti knygų bičiulių būreliui. Neturiu pedagoginio išsilavinimo. Taigi kitąmet nebebus man ir tos vienos valandos užsiėmimų per savaitę. Nors realiai mes su vaikais kur kas daugiau laiko praleidžiame... Tie formalumai - nežinau, ar nuo jų vaikams bus geriau. Šiaip ar taip, nemanau, kad nelikus būrelio pas mane į biblioteką ateis mažiau vaikų...
Akivaizdu, kad jiems čia saugu ir jauku.
Todėl, kad čia galima pasigirti, pasiguosti, papasakoti įspūdžius. Kartais net buvę mokiniai ateina patarimo, kai gyvenime susiklosto kebli situacija.
Kodėl pasirinkote tokią specialybę?
(Atsidūsta) Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Stebiuosi: kaip dabartiniai vaikai taip anksti gali apsispręsti dėl profesijos? Jau aštuntoje devintoje klasėje turi žinoti, ko nori. Aš ir po vidurinės nelabai žinojau. Mėgau istoriją, archeologiją, bet maniau - ne mano nosiai. Man silpnai sekėsi tikslieji mokslai. Draugės rinkosi studijas, viena į Šiaulius, kita į Vilnių ruošėsi... Išvažiavau ir aš. Įstojau ir baigiau Vilniaus aukštesniąją kultūros mokyklą, paskui bibliotekininkystę universitete.
Knygas bent jau mėgote skaityti?
O, taip, užaugau tarp kalnų knygų! Mano tėtis buvo užkietėjęs skaitytojas, nesiskirdavo su knygomis. Jis statybininkas, tinkuotojas, bet kolegos bei klientai dovanų nešdavo tik knygą...
Vadinasi, dėl specialybės pataikėte, kur reikia, jeigu nekilo noras keisti?
Galbūt... Nesu visiškai tikra. Nors po mokslų iškart padariau karjerą, - juokiasi. - Man nereikėjo dvejus metus atidirbti kokiame nors kaime, kaip tuomet buvo įprasta, iškart gavau paskyrimą į Klaipėdos Debreceno gatvės biblioteką... vedėja! Buvo taip nedrąsu ir nelabai aišku, bet susitvarkiau, pagalbos nesikreipiau. Įsivedžiau savo tvarką, persidėliojau knygas, iščiupinėjau visas, prisijaukinau... O kokių šviesių žmonių ten ateidavo! Atsimenu vieną Smetonos laikų mokytoją, 87 metų - tokio šviesaus proto, negalėdavau atsistebėti.
Kodėl perėjote į mokyklos biblioteką?
Iš žmogiškų poreikių - dėl darbo grafiko. Anksčiau bibliotekos dirbdavo iki devintos valandos vakaro, o man, kai gimė dukra, toks režimas visai netiko. Iš pradžių išėjau į Savivaldybės viešosios bibliotekos filialą Turgaus g. 8, ten dirbome iki septintos vakaro. Po metų atėjau čia.
KNYGOS. "Modernumas knygai ne priešas, - įsitikinusi bibliotekininkė Dalia Kikilienė. - Kad žmonės skaito elektronines knygas, nieko baisaus. Knygos reikalingos visokios. Vienos būna patogios, kitos - mielos širdžiai: kvepiančiais, šnarančiais lapais..."
Per metus, kuriuos praleidau Turgaus gatvės filiale, įsigijau daug draugų - pas mus lankydavosi visas teatras, aplinkinės mokyklos... Kalbėdavomės su visais - apie vaikus, apie namų ūkį ir visa kita. Ten susipažinau ir su didžiosiomis skaitytojomis iš Simono Dacho mokyklos. Su fizikos mokytoja Virginija Bireniene draugaujame iki šiol.
Kaip tarp gausybės leidžiamų knygų susigaudote, ką pačiai verta paskaityti?
Visko perskaityti, žinia, neįmanoma, tačiau bendrą informaciją turėti būtina. Tam yra anotacijos, specialūs leidiniai, literatūros apžvalgos. Taip ir atsirenku. Beje, dabar ruošiamiems bibliotekininkams, kurie jau vadinami informologais, nebūtina mėgti skaityti - svarbu, kad mokėtų tvarkytis su informacija, jos sistemomis. Man tai, žinoma, keista, nes kai prieš 30 metų mokiausi, privalėjome labai daug skaityti: ir lietuvių, ir užsienio autorius, ir vaikų literatūrą. Galima sakyti, gyvenau Mažvydo bibliotekos skaitykloje...
Ar informologai gali prisijaukinti vaikus?
Gali. Jeigu nori.
P. S.
Atsisveikindama bibliotekininkė Dalia iš savo rankinės ištraukė laivelio formos lapelį su vaikiška rašysena: "Niekada nebuvo ir niekada nebus geresnės bibliotekininkės negu jūs." Šitą laiškelį ji gavo prisegtą prie rožės per Mokytojų dieną. "Tai ir yra didžiausias atpildas", - šypsojosi moteris.
Užvėrusi bibliotekos duris jaučiausi taip, lyg būčiau čia radusi retą knygą. Ne elektroninę. Tikrą.
Rašyti komentarą