Anželika Cholina: "Maskvoje mane nešioja ant rankų"

Anželika Cholina: "Maskvoje mane nešioja ant rankų"

Šiuo metu daugiausia laiko Maskvoje praleidžianti „A|CH“ teatro įkūrėja ir siela Anželika Cholina (43) mėgaujasi darbu su garsiausiais Rusijos scenos grandais ir sausakimšomis žiūrovų salėmis. Jos spektaklis „Ana Karenina“ nominuotas keturioms prestižinės Rusijos teatro „Auksinės kaukės“ premijos nominacijoms, choreografė taip pat pelnė Olego Jankovskio apdovanojimą. Dažniausiai šokio judesiais į publiką besikreipianti moteris „Laisvalaikiui“ pasakoja apie gyvenimą Maskvoje, kūrybą ir naujausius spektaklius.

- Ką vasarą veikėte Lietuvoje?

- Labai džiaugiuosi, kad šią vasarą turėjau galimybę Lietuvoje pabūti ganėtinai ilgai, beveik 2 mėnesius. Per tą laiką daug visko nuveikiau. Labiausiai džiaugiuosi Palangoje vykusia, jau tradicine tampančia vasaros stovykla. Tokias išvykas rengiu kiekvieną vasarą. Šiemet į Lietuvą pasikviečiau maskviečius artistus ir stačiau spektaklį „Otelas“. Man tai labai malonus užsiėmimas, taip suderinu darbą ir poilsį. Dirbant ir bendraujant su aktoriais, per porą savaičių galima pastatyti esmines scenas.

- Lapkričio 9-10 dienomis Vachtangovo teatre vyks „Otelo“ premjera. 2006 metais šis spektaklis jau buvo pastatytas Lietuvoje. Kodėl dabar prikėlėte naujam gyvenimui spektaklį? Ar jis skirsis nuo matyto Lietuvoje?

- Man atrodo, kad tada, kai ėmiausi šios temos, mano artistai buvo šiek tiek per jauni interpretuoti šią istorija. Taip pat vieną iš pagrindinių vaidmenų - Jagą vaidinęs aktorius išvyko dirbti į užsienį. Todėl spektaklis gyvavo trumpai - Lietuvoje jis buvo parodytas tik dešimt kartų. „Otelas“ - spektaklis, vertas būti, jaučiu, kad dar kažko nepadariau, nepasakiau jame iki galo, todėl jį ir pasiūliau Maskvos Vachtangovo teatrui.

Spektaklis skirsis nuo sukurto Lietuvoje. Kitaip ir negali būti, juk praėjo nemažai metų, aš pasikeičiau, kitaip mąstau, todėl negaliu statyti taip pat ir to paties.

- Kodėl išvykote kurti į Maskvą?

- Manau, kad tai buvo natūralus posūkis mano gyvenime. Visų pirma, Maskva - viena didžiausių kultūros sostinių. Ten ypač klesti šokis, baletas, drama.Todėl užkariauti šitą auditoriją - labai didelis iššūkis. Rusai yra emocinga ir labai temperamentinga tauta. Kitiems iš šono atrodo, kad aš perdaug rizikuoju. Man taip neatrodo. Aš tiesiog gyvenu, elgiuosi taip, kaip jaučiu, ir darau tai, ką moku.

- Kuo skiriasi gyvenimas, jo tempas Rusijoje ir Lietuvoje?

- Skiriasi energija, pasirinkimo galimybėmis, kultūrinių renginių pasiūla. Ten daug žmonių, su kuriais labai įdomu bendrauti, o bendrauti man labai patinka.

- Ar tikėjotės, kad jūsų spektakliai taip puikiai prigis Rusijoje? Kaip manote, kodėl jie tapo tokie populiarūs?

- Tiesą sakant, tikėjausi. Aš nežinau, kaip spektakliai randa kelią į žiūrovų širdis. Jei kas nors žinotų, tai visi tuo pasinaudotų. Suprasti, kaip būsi priimtas publikos, ir to suprojektuoti neįmanoma. Tiesiog reikia būti ištikimam sau, nešti savo tiesą, ja tikėti ir kurti spektaklius apie tai, ką supranti. Jei tai turi atsaką žiūrovų širdyse, tai yra didelis įvertinimas.

- Dirbote teatre Vilniuje ir Maskvoje. Kuo skiriasi darbas? Teatro žmonių bendravimas?

- Mano profesijoje labai daug kas priklauso nuo manęs. Teatre labai svarbu atmosfera, o ji būna tokia, kokią ją sukuriu atėjusi statyti spektaklio. Nuo manęs priklauso santykiai su artistais, bendravimas. Kadangi visa tai priklauso nuo manęs, man visur yra panašiai - visose trupėse gerai. Manau, kad man pavyksta sukurti kūrybišką, gerą atmosferą.

- Šokio spektakliai „Ana Karenina“, „Karmen“, „Moterų krantas“ rodomi visoje Rusijoje, kur sulaukė didžiulio susidomėjimo, buvo nominuoti įvairioms šalies premijoms. Buvote apdovanota Olego Jankovskio apdovanojimu. Ką jums reiškia tokie įvertinimai?

- Dažniausiai nieko. Manau, kad visi apdovanojimai yra žmonių žaidimai. Tą akimirką būna malonu, bet paskui apie apdovanojimus pamirštu. Viskas teka įprasta vaga ir darbui įtakos neturi. Kiekvieną kartą atėjusi į trupę statyti spektaklio, turiu įrodyti ką sugebu, iš naujo. Jokie apdovanojimai to nepalengvina. Esu tik aš ir mano profesionalumas.

- Kieno pripažinimas jums svarbiausias - kritikų, žiūrovų, o gal kolegų?

- Kritikų, kitų menininkų nuomonė nėra svarbiausia. Žmogus negali tuo vadovautis. Aš nekuriu dėl kitų, darau tai dėl savęs. Kurdama sau atsakinėju į klausimus. Jeigu kažkam nepatinka tai, ką darau, galiu tik pasakyti, kad šiandien esu tokia ir negaliu būti kitokia. Mano suvokimas, matymas, mąstymas, vidinis pojūtis, refleksijos į aplinką - tai natūraliai atsispindi mano spektakliuose.


- Ar patinka dirbti Vachtangovo teatre? Kokia ten atmosfera?

- Man labai patinka. Iš pradžių buvo sudėtinga. Ne iš karto trupė, susidedanti iš daugiau nei 80 žmonių, priprato prie naujo vadovo lietuvio. Rimo Tumino dėka Vachtangovo teatre atsirado ir daugiau lietuvių - dailininkų, kompozitorių. Prie jų atvykimo trupei taip pat reikėjo priprasti. Visko buvo, tačiau dabar net nesinori prisiminti sunkesnių akimirkų. Norisi prisiminti tik tai, kas yra gerai. Šiuo metu atmosfera puiki, visi kūrybingi, veržiasi dirbti. Aš esu tiesiog nešiojama ant rankų. Turbūt niekada niekur taip nesijaučiau.

- Ką reiškia dirbti šalia Rimo Tumino?

- Pirmiausia tai reiškia dirbti šalia genijaus. Be to tai neįkainojama patirtis. Maestro Rimas Tuminas man labiau mokytojas nei kolega. Aš iš jo mokausi, man patinka stebėti repeticijas, matyti, kaip jis kuria spektaklius. Tai ypatingas procesas. Mane labai žavi, kad jį teatre taip pat domina tikri dalykai. Jis turi tiesos pojūti, jam rūpi žmonės ir jų likimai.

- Nuolatinės teatro trupės neturite. Kaip atrenkate aktorius spektakliams? Kokios jų savybės ar poelgiai patraukia jūsų dėmesį?

- Artistai mano spektakliuose atsiranda labai keistais ir įvairiais būdais. Kai kuriuos artistus aš pakviečiu, kai kurie ateina patys. Man labai malonu, kad Maskvoje visi nori su manimi dirbti, netgi tokios žvaigždės, su kuriomis nemaniau, jog kada nors teks susitikti. Net labai subrendę, vyresnio amžiaus artistai Vachtangovo teatre pradeda šokti. Jų tiek daug, kad negalėčiau ko nors išskirti. Pavyzdžiui, labai malonu prisiminti pokalbį su Julija Borisova, Vachtangovo teatro primadona, žinoma iš vaikystėje mėgtų tarybinių filmų. Šiai aktorei jau 88 metai. Po „Auksinės kaukės“ apdovanojimo teikimo ceremonijos ji prie manęs priėjo ir pasakė, kad jai patinka tai, ką aš darau,ji yra mano gerbėja, matė visus spektaklius ir jei kada nors pamatysiu ją kokiame nors vaidmenyje, ji labai noretų suvaidinti. Tai akimirkos, kai netenki žado. Man tai buvo labai didelis komplimentas.

- Ar sunku nutildyti aktorių ir visą emocijų, jausmų ir išgyvenimų spektrą pavaizduoti vien kūno plastika, šokiu?

- Man nesunku. Aš tai darau jau daug metų. Kuo sudėtingesnė „medžiaga“, tuo man įdomiau. Man patinka dirbti su labai individualiais kūnais, įdomu atrasti žmoguje jį patį ir parodyti, kad jis gali daugiau, nei iš jo tikėjosi kiti ar jis pats. Tokie momentai mano darbe ne tik labai labai įdomūs, bet ir labai atsakingi. Jaučiuosi atsakinga už artistą. Dabar spektaklyje „Otelas“ pagrindinį vaidmenį atliks Grigorijus Antipenko, Lietuvai žinomas iš serialo „Bjaurusis ančiukas“, kur jis sukūre pagrindinį Andrejaus Ždanovo vaidmenį. Jis niekada nešoko, bet jam teko pati sudėtingiausia partija. Aš jam to nesakau, bet turiu metodą, kaip įvesti aktorių į vaidmenį, padėti jam patikėti savimi.

- Ar visas emocijas galima išreikšti judesiu?

- Manau, kad taip. Mes ne visuomet suvokiame, kad kiekvienas žmogus kalba dviem kalbomis: žodžiais ir kūnu. Jei nutiktų taip, kad visi nutiltų ir negalėtų kalbėti, mes tikrai rastume būdą paaiškinti, ko norime. Aš tai suprantu ir tuo pasinaudoju. Mūsų natūralūs judesiai yra visiems vienodai suprantami. Išreiksti mintį judesiu yra žymiai sunkiau ir idomiau, negu sukurti abstraktų šoki. Žmonės supranta, kas vyksta scenoje, todėl mano spektakliai juos paliečia, paveikia.

- Kas bus su „A|CH“ teatru Lietuvoje?

- Kol būsiu aš, bus ir mano teatras. Aš nenoriu, kad nutrūktų ryšiai su Lietuva. Daugiausia dėmesio sulaukęs ir visų labai mėgstamas spektaklis „Ana Karenina“ bus ir toliau rodomas Lietuvoje. Iš karto po gastrolių Rusijoje, spalio 1 dieną, šis spektaklis ivyks Lietuvos nacionaliniame dramos teatre - iki metų pabaigos tai bus vienintelis spektaklis Vilniuje.

Beje, aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvos žiūrovams bus pristatyti Vachtangovo teatro spektakliai. Bus atvežti du Rimo Tumino spektakliai - „Vėjas gluosniuose“ ir „Eugenijus Oneginas“, kuriam kūriau choreografiją. Labai noriu ir tikiuosi, kad pavyks į Lietuvą atvežti „Otelą“. Šiuo metu būtent tokiu būdu noriu palaikyti ryšį su Lietuva, man svarbu, kad ir čia būčiau mylima.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder