Antanas Žemgulis: per rasotą laiko brydę

"Kam rasa tik vanduo, perlų tau vėrinys, brilianto akmuo raskilos dubeny..." - prabyla poetas savo pirmojoje šiemet išleistoje poezijos knygoje "Rasota laiko brydė", kurią išeidami iš mokyklos gavo dovanų visi Klaipėdos rajono abiturientai. Ne, Antanas Žemgulis pats neieškojo rėmėjų, tai ne jo kukliam būdui. Mažame provincijos miestelyje kuriantį žmogų "surado" Seimo nario Petro Gražulio padėjėja Rūta Cirtautaitė. Poezijos rinkinys buvo išleistas Seimo nario spaustuvėje Kaune. Knyga buvo pristatyta Endriejavo ir Gargždų bendruomenėms. Daugelis buvo nustebinti, kad kažkur rajono pakraštyje tyliai sau rašo talentingas žmogus.

Per dešimtmetį Antanas Žemgulis parašė tris knygas, kurios surado, kad ir negausų, savo skaitytoją ratą, nes autorius jas atspausdino pats ... savo namuose. "Amerikoje madinga užsiimti tokia namų leidyba: atspausdina knygą kompiuteriu ir išdalina paskaityti giminėms, draugams. Taip ir aš dariau. "Rasotos laiko brydės" 10 kompiuterinių egzemliorių pasidariau, daviau Endriejavo, Gargždų bibliotekoms. Taip ir kitas dvi savo knygas, apysaką "Žemaičiai" ir atsiminimų knygą "Pokario akademijos" skaitymui parengiau. Labiausiai norisi, kad mokinukai paskaitytų, susidomėtų ir didžiuotųsi savo krašto istorija",- sakė Antanas Žemgulis. Vieną tėvo pezijos knygelę dailiu kaligrafišku raštu perrašė duktė Dalia Žemgulytė.

"Rasota laiko brydė"- dvi poemos, anot autoriaus, "improvizacijos apie laiką" ir eilėraščiai, tarp jų - ir žemaitiškai surašytos eilės. Štai Pramatėjo (ne Promėtėjo) dukterys: Lieta, Lata ir Prūsa pateko į Dzeuso nemalonę. Drasko erelis širdį Pramatėjui, kaip draskė baltų šalis ereliai, užgriuvę iš rytų ir vakarų...Laikas - lyg greit išnykstanti rasa. Anot autoriaus, kiekvienas laike paliekame savo brydę, kuri lyg rasa, anksčiau ar vėliau išnyksta...

"Atrado" Vytauto piliakalnį

Rengdamasis para?yti knygą apie senovės žemaičių kovas, Antanas Žemgulis sakėsi šešerius metus studijavęs istorinę medžiagą. "Užsispyriau parašyti apie žemaičius, nes užgavo pagal lenko Senkevičiaus parašytą knygą "Kryžiuočiai" pastatytas filmas, kuriame žemaičiai rodomi lyg kokie barbarai. Kailiais apsidangstę laksto po miškus...O juk tai didelė netiesa. Juk žemaičiai atsilaikė prieš du kryžiuočių ordinus, buvo gerai ginkluoti ir narsūs. Endriejavo apylinkėse stūksančiame Norgėlų piliakalnyje "apgyvendinau" bajorų šeimą. Veiksmas "Žemaičių" apysakoje vyksta 1408 - 1410 metais, kaip tik prieš didįjį Žalgirio mūšį, kuriame narsiai kaunasi ir mano knygelės herojai. Tai buvo metas, kai žemaičiai palaikė gerus ryšius su kunigaikščiu Vytautu.

Galime tik paspėlioti, ar Norgėlų piliakalnyje tik nebuvo stovėjusi Vytauto pilis, kurioje jis lankydavosi. Vietiniai žmonės tą piliakalnį pavadina ir Norgėlų, ir Vytauto vardu. Šalia jo dviejų upelių - Šalpalės ir Vytauto - santaka. Manau, ne šiaip sau toks pavadinimų sutapimas. Kažkur skaičiau, kad ties Norgėlais žemaičiai buvo suruošę pasalą, kurios metu kryžiuočiai yra buvę smarkiai sumušti",- pasakojo Antanas Žemgulis. "Žemaičiuose" istorinės asmenybės, faktai pinasi su autoriaus vaizduotės romantiškai nuspalvintais veikėjais. Knyga nuo pirmųjų puslapių "pagauna" ne tik įdomiu siužetu, bet ir vaizdinga bei turtinga kalba. Įdomu tai, kad ją parašė ne lituanistas, o pagal išsilavinimą biologas, visą gyvenimą mokykloje dėstąs chemiją.
Didžiausia Antano Žemgulio svajonė - kaip tik ir išleisti istorinę apysaką "Žemaičiai". Reikia tikėtis, kad atsiras ir šįkart rėmėjų, geranoriškai padėsiančių įdomiai knygai pasiekti skaitytojus. Kompiuteryje suguldyta jau ir ketvirtoji Antano Žemgulio knyga. Tai jumoristinių kūrinėlių rinkinys apie politiką, meilę, gyvenimo reiškinius. Jumoro netrūksta ir kitose šio autoriaus knygose. Jumoras jose - kaip druska. Antai "Pokario akademijos" - atsiminimai apie tai, kaip su broliu Albertu 1951-1953 metais tarnavo sovietinėje armijoje. Čia rimtas pasakojimas taikliai atskiestas jumoristiniais epizodais.

Nuo žemės iki dangaus

Per tris dešimtis metų Antanas Žemgulis yra išvaikščiojęs visus Endriejavo miškus, pėsčiomis nuėjęs miškais iki Plungės, Kaltinėnų. Vaikšto jis ne šiaip sau - stebi paukščius, juos aprašo, fotografuoja. Jis lengvai gali parodyti, kur susukti juodojo gandro ar erelio lizdai. Beje, jo meniškų gamtos fotografijų paroda šį pavasarį buvo surengta Gargždų kultūros namuose. Jei ne Antano Žemgulio ilgamečiai gamtos stebėjimai, niekas nežinotų, kad šioje Žemaitijos dalyje peri tokie reti paukščiai, kaip vapsvaėdis, kuris savo lizdą iškloja tik šviežiais drebulės lapais, didžioji kuolinga, pilkoji meleta, putpelė, vidutinis margasis genys ir kiti. Ornitologas mėgėjas A. Žemgulis yra vienas iš produktyviausių faktinės medžiagos autorių tokiuose svariuose leidiniuose kaip "Lietuvos perinčių paukščių atlasas", "Klaipėdos krašto perinčių paukščių atlasas", taip pat "Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas". A. Žemgulio pateikti stebėjimai apie retas paukščių rūšis yra įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą. Endriejaviškis ornitologas yra vienas iš periodinių "Raudonųjų lapų", leidinių, kurie pasirodo iki išleidžiant pačią knygą, autorius. Naujausi gamtos atradimai, pastebėjimai yra kaupiami šiuose lapuose, kurie atsispindės naujame Raudonosios knygos leidime, pasirodančiame kas 10 metų. Antanas Žemgulis daug metų priklauso respublikinei ornitologų draugijai. Jis Endriejavo ir tolimesnėse apylinkėse yra nustatęs keliasdešimt čia gyvenančių retų ir labiau paplitusių paukščių rūšių. "Domiuosi viskuo, kas gyva, taip pat gamtos reiškiniais",- sako A. Žemgulis.

"Ir užbūrė giria, laukas, upė vingri, jau ramybės nėra bendraamžių būry",- apie gamtos burtus rašo A. Žemgulis. Ne vieną eilėraštį jis paskyrė paukščiams, ypač vaizdingai aprašo gamtos reiškinius. Štai kaip gražiai sueiliuota apie varną: "Nutūpk, pilkoji, ant šakos, mat aš turiu nuspręsti, kiek tavo karkiančioj šnekoj, prasmės galėčiau rasti./Esi kukli, gan paprasta, deja, ir savanaudė, giesmė - neišranki, prasta, menuos nesusigaudai./ - Taip, savanaudė aš, tiesa, bet nelaikau to yda, tokia mat jau gamta visa, galbūt tu man pavydi?/ Šlaistais ir aikčioji: vaje, lakštingalos kaip suokia! Suprask: tų paukščių giemėje naudos nei už varioką./ - Regiu: pilka ir iš vidaus esi, guvi varnele, ar tau suprast - sielą žmogaus, gamta paguodžia, kelia/ - Kar, kar ! Kaip noriu gyvenu. Užbaikim šitą barnį. Matau: tarp praktiškų žmonių esi tu balta varna". Išties, ar tik ne apie save užsimena čia autorius, praktiškų žmonių akimis - keistuolis, lyg ta baltoji varna. Juk negaili jis nei laiko, nei jėgų, nei lėšų jokios apčiuopiamos naudos neduodančiai veiklai - gamtos stebėjimamas. Bet juk nauda naudai nelygu...Vieniems duota suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes, kitiems tai ir lieka nesuvokiama.

Tad iš kur toji didelė meilė gamtai? "Turbūt iš vaikystės. Tėvukas nuo caro iki sovietinių laikų, 43- ejus metus, išdirbo eiguliu Meškinės eiguvoje Vėžaitynės miške. Saugojo mišką kaip savo akį, žinodavo kiekvieną medį, nenorėdavo įsileisti jokių kirtėjų. Išliko ilgai miškas beveik nepaliestas...Tėvukas pats išmoko skaityti ir rašyti. Mama augino mus, devynis vaikus, neturėjo laiko mokslams, bet jei pastebėdavo ką gamtoj ar politikoj įdomesnio, tuoj surimuodavo dvieilį. Nuo mažens mėgau daug skaityti, jaučiau potraukį rašyti, eiliuoti. Mokykloje gaudavau įvairių užduočių sukurti tekstus sienlaikraščiams ar parašyti proginį eilėraštį",- prisiminė Antanas Žemgulis. Beje, jis sueiliavo ir savo giminės istoriją, kurią pavadino "Meškine".

Antaną Žemgulį domina ir dangaus paslaptys. Be chemijos, jis du dešimtmečius Endriejavo vidurinėje mokykloje dėstė astronomiją, mokykla turėjo du teleskopus. Mokytojas su savo mokiniais prie jų praleisdavo ištisas valandas, stebėdami paslaptingą dangaus skliautą. Tie pastebėjimai atsispindi ir mokytojo kūryboje. Turbūt ne vienas, išgirdęs apie mokytojo nuveiktus darbus ir pomėgius, yra nusistebėjęs: ir kaip viskam užtenka laiko? Antanas Žemgulis atsakytų: jei neturi laiko, daryk tuo pačiu laiku...

Mokytojas pagal pašaukimą

Antanas Žemgulis baigė Gargždų vidurinę mokyklą, buvo pirmosios laidos abiturientas. Po to - paskutinės Klaipėdos mokytojų instituto laidos 1956 metais absolventas, įgijo gamtos ir geografijos mokytojo specialybę. Vėliau baigė biologiją tuometiniame Vilniaus pedagoginiams institute. "Norėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet man pasakė: esi žemaitis, žemaičiuosi, nemokėsi taisyklingai dėstyti. Tad pasirinkau biologiją",- prisiminė A. Žemgulis. Lygiai 30 metų jis dirbo Endriejavo mokyklos direktoriumi. Anais laikais Antanui Žemguliui buvo suteiktas nusipelniusio respublikos mokytojo vardas. O Endriejavo mokykla už pavyzdingai tvarkomą aplinką anuometinėje liaudies ūkio parodoje Vilniuje yra buvusi įvertinta sidabro medaliu.
Kai Antanui Žemguliui sukako 60 metų, jis perdavė direktoriaus kabineto raktus kitam vadovui, nors galėjo dar dirbti ir dirbti. Bet taip jau anksčiau buvo nusprendęs ir laikėsi sau duoto žodžio. Iki šiol jis dėsto mokykloje chemiją."Pajutau, koks tai malonumas dirbti mokytoju, kai laiko nebeatima vadovavimo reikalai. Džiaugiuosi, kad iš 16 - os šių metų mokyklą baigusių abiturientų, trys rinkosi ir sėkmingai išlaikė valstybinį chemijos egzaminą",- sakė mokytojas. A. Žemgulio žmona Eugenija taip pat kelis dešimtmečius atidavė Endriejavo mokyklai, kurioje dirbo geografijos mokytoja ir toli garsėjo savo kraštotyrine veikla. Tėvų pėdomis seka dukra Dalia, dirbanti mokytoja Endriejavo mokykloje.

Koks gi tas dabartinis mokyklinis jaunimas? "Kaimo jaunimas moraliniu požiūriu daug švaresnis negu miesto.Čia nepaplitę narkotikai, alkoholio pomėgis, nusikaltimai. Tačiau kaimo vaikai nelabai turi motyvacijos mokytis, neturi tikslo, nežino, ką patiktų studijuoti, dirbti. Mokytojai siūlo popamokines konsultacijas nemokamai - retas kuris mokinys ateina. Ogi šeimos nuo mažens turėtų orientuoti vaikus, pastebėti jų gabumus ir juos dar paskatinti. Kai kurie pasako: tėvai turi ūkį, žemės, gyvulių, neprapulsiu be to mokslo", - kalbėjo didelę pedagoginę patirtį sukaupęs mokytojas. "Mieste yra kitaip, atsiranda daugiau norinčių mokytis, ir gerai mokytis. Maniau, kad per pastarąjį dešimtmetį ir kaime padaugės gerai besimokančių jaunuolių, bet taip neįvyko.

Mokytojas yra tik pagalbininkas, per prievartą neišmokysi, jei pats mokinys nesistengs. Kaip sakė senovės išminčiai: "negalima išmokyti, galima išmokti."

"Visaip dabar žmonės pašneka apie mokytojus, jų praeitį. Bet aš vis prisimenu paskutiniojo TSRS mokytojų suvažiavimo dieną 1988 metais Maskvoje, kai negirdėtai drąsus Lietuvos delegacijos pasisakymas sukėlė sprogusios minos efektą. Mes reikalavome savarankiškos mokyklos ir nebuvo ten jėgos galėjusios mus sustabdyti. Tuokart specialiai rusų kalba buvo išleista "Komjaunimo tiesa", kurioje buvo pateikti Lietuvos pedagogų projektai, reikalavimai duoti mokykloms laisvę. Atsimenu, mus audringai palaikė latviai, estai, Užkaukazės šalių delegatai. Suvažiavimas išsibarstė, taip ir nepriėmęs jokių nutarimų. Manau, jau tada iš tiesų prasidėjo mūsų nepriklausomybė..." - prisiminė A. Žemgulis.