- Turėjome sodą, bičių avilių. Žmona labai norėjo persikelti į sodybą. Tuomet jau ir bitės pasidarė piktos, nes aplinkui buvo mažai dobilų, rapsų. Buvau medžiotojas ir tuose plotuose, kur esame įsikūrę, praleisdavau daug laiko. Nusižiūrėjau sodybą. Ji buvo tragiškos būklės, bet derėtis teko bene pusmetį. Perkėlėme bičių avilius, išsikasėme tvenkinį, iškirtome brūzgynus... Iki šiol nebaigiame įsikurti, nors tvarkomės čia nuo 1988-ųjų.
Susigundėte žirgais...
- Žirgyne turime apie dvidešimt penkis žirgus. Auginame veislinius trakėnus. Šiomis dienomis Kaune vyko trakėnų apžiūra, ten buvo licencijuoti tik trys žirgai, tarp jų - ir vienas mūsų išaugintas. Turime ir žemaitukų. Ugdome lenktynius žirgus.
Žirgai - įnoringi, temperamentingi bei trapūs. Paruošti žirgą reikia turėti ne tik žinių, kantrybės, bet ir nemažai laiko. Buvo kumeliukų kritimų, žaizdų. Trūksta kvalifikuotų trenerių, kurie padėtų žirgui atsiskleisti, turėtų daug žinių, tarp jų ir pedagoginių. Žirgą ruošti sportinėms kovoms būtina nuo mažens. Raitelius irgi reikia parengti. Nemuno žirgyne dirbo savo profesijos fanatikas Dapkus, jis daug raitelių išugdė. Lietuvoje žirgynai smulkūs, tad sunku duoti treneriui gerą atlyginimą. Man žirgai jau nebe pomėgis, o liga, gerai, kad šeima palaiko. Sūnus baigė technikumą, kad greičiau išmoktų ūkininkauti.
- Jūsų žirgai labai jukūs, pamatę jus, patys prieina. Nuo ko tai priklauso?
- Ir užsieniečiai sakė niekur nematę tokių nebaikščių žirgų. Paslapčių nėra - kumeliukai ir žirgai apsupti meile, rūpesčiu, jais džiaugiamasi. Mūsų draugas veterinaras Augustinas sako, kad prigludus prie žirgo galima gydyti širdį...
- Ko lankytojai gali tikėtis užsukę į jūsų žirgyną?
- Galima mokytis jodinėti manieže ir atviroje aikštelėje, gamtoje su palydovu arba individualiai, organizuojamos kelionės ant žirgų, palikti pas mus žirgą trumpam arba ilgam laikui.
- Ar žirgams saugu taip lengvai, tik spalvotu kaspinu aptvertoje pievoje?
- Visų žirgų duomenys yra kompiuteriuose. Jų neišveši ir neparduosi. Na, o lenktyniniai žirgai be sporto kitoms reikmėms netinka. Kartais patys pabėga, bet greit surandame. Neseniai žirgai buvo išsigandę žaibų. Piestu stojosi, nes žaibai buvo apšvietę didžiulius plotus, retas reginys - siekė žemę.
- Kaip klostėsi jūsų gyvenimas, kol atsirado sodyba ir žirgynas?
- Mudu su žmona Lina esame plungiškiai, baigėme tą pačią vidurinę mokyklą. Aš studijavau Vilniuje geologijos mokslus, o Lina baigė geografijos studijas. Teko mokytis Rusijoje, tapau gręžybos inžinieriumi. Ilgą laiką buvau vienintelis lietuvis, turįs tokią profesiją. Žmona augino vaikus ir neakivaizdžiai baigė studijas pedagoginiame institute. Sūnus Linas gyvena Vilniuje, dukra Inga - Gargžduose, o Gediminas dirba mūsų ūkyje.
- Mano tėvas buvo išmintingas. Jis filosofiškai žiūrėjo į gyvenimą, žmogų, Dievą. Yra žmogaus protui nesuvokiamų dalykų, bet yra ir aiškių gyvenimo tiesų. Anot tėvo, joks kunigas neįkels į dangų, jei būsi nusižengęs dešimčiai Dievo įsakymų. O Dievui niekas negali atstovauti žemėje. Manau, tėvas teisus. Juk pats renkiesi, kokiu keliu eiti.
Rašyti komentarą