"Lietuvoje yra tik du švyturiai - vienas Klaipėdoje, kitas - Juozas Erlickas, o trečias visai nereikalingas", - kadaise apie ketveriais metais jaunesnį brolį yra atsiliepęs Antanas Erlickas.
Nors išoriškai abu broliai panašūs, bet skirtingi ne tik tuo, kad vaikystėje vyresnėlis Antanas fotografuotis mėgo, o jaunėlio nuotraukų beveik nėra.
Antaną brolio šleifas lydi nuolatos, tačiau pastaruoju metu jį džiugina pasikeitimai - apie jį dažniau kalbama ne kaip apie "Jūzapo" brolį, o kaip liaudiškos kapelos "Subatvakaris" vadovą. Plati koncertų geografija ir praeityje palikusios "audringos jaunystės" klaidos, matyt, padarė savo.
Netoli gimtųjų vietų, Svirkančių vienkiemio, vos ne pusę amžiaus Viekšniuose gyvenęs kapelos vadovas bei ironiškojo Lietuvos dainiaus Juozo Erlicko vyresnysis brolis Antanas prieš pusantrų metų persikėlė gyventi į Mažeikius.
Iš pradžių pakalbėkime apie judviejų su broliu panašumus.
Abu esame panašūs (lyg patvirtindamas kilsteli kepurę su snapeliu). Panašumai, kad abu ant scenos makaruojamės. Mes kaip iš tos pasakos - trys broliai. Du dainuojantys, grojantys, o trečias... Bet apie jį geriau nekalbėkim. Aš groju akordeonu ir dar vadovauju kapelai. Kaip ten sakoma, kas nieko nemoka, tas vadovauja. Nors čia galbūt šnekama apie kitką, ne apie muzikantus.
Su Jūzapu daugiau ar mažiau kūrybingi esam - nuopelnų Lietuvai gal dabar neminėsim. Jis - Nacionalinės premijos laureatas... Daugiau neprisimenu. Aš premijos negavau ir jau nebegausiu. Aš čia ta mažesnė vargo pelė Mažeikių rajone, ar buvusiame Akmenės rajone (anksčiau Viekšniai, kur beveik visą laiką gyveno Antanas, priklausė būtent šiam rajonui. - Red. past.).
Kartais mažame miestelyje ar rajone esi didesnis, nei Vilniuje su kažkokiais dideliais laimėjimais. Ten esi mažas sraigtelis didelėj mašinoj, aš esu - mažoj mašinoj didelis sraigtas.
A. Erlickas didžiuojas, kad su kapela ne šiaip polkutes ar valsiukus groja, o dainas, artimas žemaičių širdžiai, dainuoja |
Juozas muzikuoja, dainuoja, rašo. Jaunystėj ir aš rašiau, kai patraukdavo ant kokių meilės reikalų, tai išlieji ir lengviau pasidaro. Meilė, sakykim, amžina tema. Kodėl toliau nerašiau? Meilė turbūt baigėsi. Atsimenu, tuometinis Akmenės rajono laikraštis "Vienybė" mano straipsnelius dar spausdindavo.
Ir dabar kokį tekstelį parašau. Sakykim, būna kokia gera melodija, nusižiūrėta iš Latvijos apie Jonines, o mums reik dainos: "Leisk man tave apkabinti/ glaudžia galva rami..." Arba kitų poetų tekstus pataisau.
O kaip su broliu dabar bendraujate, kai vienas gyvenate viename Lietuvos pakraštyje - Mažeikiuose, o kitas - Vilniuje?
Bendraujam ir dabar, bet daugiau telefonu. Arba nebent, kai su kapela nuvažiuojam į Vilnių. Pernai su kapela buvom "Grok, Jurgeli", tai jis pasėdėjo koncerte, pasiklausė, prieš ir po susitikom. Tik kažkaip nesusišnkėjom: aš laukiu prie vieno "Siemens" arenos įėjimo, jis prie kito - tai ir mažai laiko pabendrauti liko.
Kol mama buvo gyva (mirė prieš ketverius metus), dažniau susitikdavom. Tėvuks mirė gerokai anksčiau. Tada trauka kitokia buvo: tai mama bandelių iškeps, tai šlaunelę ar kokį kiaulės kumpį įdės. Dabar tėviškėje jaunėlis brolis tiesiogine žodžių prasme vargsta, nustekeno sodybą.
Nei vienas, nei antras kažkaip ten tėviškėj ir neprigijom. Juozas, baigęs mokyklą, iškart išvažiavo į Vilnių studijuot, ten ir pasiliko. Nors universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, diplomo, atrodo, taip ir neatsiėmė, nes nelankė karinės katedros. Gal paskui ir atsiėmė. Nesigilinau ir niekada neklausiau.
Nesi bandęs pagal brolio eiles kurti dainų?
Vieną kitą kartą esu bandęs. Ir jis apie tai yra užsiminęs. Buvom šnekėję, kad važiuodamas į tuos kraštus užveš savo tekstų. Bet grojant čia, kaimeliuose, nebėra tos mados, kaip seniau kultūros namuose, kad išeini į sceną ir pranešinėji kiekvieną numerį, pagal kieno eiles parašyta daina, dar kokį posmą paskaitys apie rudenį, pavasarį ar artoją.
Kas ten dabar žinos, kad čia Erlickų kūrinys?! Suprantu, kad kai važiuoji į kokį "Gero ūpo" ar "Grok, Jurgeli", kur užpildai anketą, nurodai kūrinio autorių, dar paskui kokią kapeiką iš LATG'OS gauni.
Gal dabar, kai važiuosim į Klaipėdą, Jūros šventę, kokią dainą ir sudainuosim pagal Juozo eiles. Tai didelis kapelos pasiekimas, nes norinčiųjų ten pakliūti, kaip ir tautodailininkų, pakanka. Bus toks galingas debiutas, nes net dviejose vietose grosim - prie "Telekomo" ir Teatro aikštėj.
Kolegos ne kartą yra skundęsi, kad prašnekinti Juozą Erlicką - neįmanoma misija. Pats, atrodo, dėl šito problemų neturi.
Jo, aš ir pats pastebėjau, kad neleidžiu net išsižioti. Juozą prašnekinti ne tik žurnalistams sunkiai sekasi. Atsimenu, buvo per televiziją tokia laida, kurią per Tris karalius vedė su Donatu Katkumi ir Alfredu Bumblausku. Jiedu šneka neužsičiaupdami, o Juozas vieną kokią frazę išspaudžia, ir viskas.
Namuos būdavo tas pats, jis daugiau su mama bendraudavo. Vasarinėj, kur čirškina pyragus, susės ir plepės. Jam būdavo įdomu, kas aplinkui gimė, kas mirė, kaip gyvena tie, kuriuos pažinojo. Rasdavo tos kalbos.
Atvažiuodavo su žmona ir dukrelėm. Naktį grįždavo su traukiniu, o iš ryto apsižvalgo: "Laaabas", jau po pažastim šachmatai, ir einam žaisti.
Tokiam sąsiuvinėlyje užrašydavo "Svirkančiai - Vilnius" ir kuris laimi. Daugiausiai Svirkančiai Vilnių nugalėdavo, nors lošdavom apylygiai. Mes jau taip oficialiai žaisdavom, net laikrodį spaudinėdavom. O šnekos labai menkai buvo, net apie kūrybą nepaklausdavau. "Nu bus knyga ar kokia kasete išleisiu, matysit", - numykdavo. Labai nešnekus.
O pats brolio kūryba domiesi, skaitai jo knygas?
Kai kurios knygos dar liko ten, tėviškėj, kitas parsivežiau į Mažeikius. Jo ankstyvosios kūrybos, humoreskų, nesulyginsi su Augusto Tamaliūno ar Vytautės Žilinskaitės. Jų buvo konkreti: atėjo santechnikas, varva kranas, sutaisė, jis toliau varva. O Erlicko kūrybą gal reikia ir antrą kartą perskaityti, kol pagausi mintį.
Ateina kontrolierius: "Jūsų bilietas", duoda ranką "Jūsų Erlickas". Vat, pagalvoja, koks mandagus žmogus... Ne visas jo knygas ir aš suprantu. Ne viską ir galiu skaityti, nes daug pasikartojimų.
Bet man labai jo dainos patinka, ypač baladės. Kur ne iš tuščio į kiaurą pilsto. Nepalyginsi su dabartinėm dainom, tai ne lėkšti "Yvos", "Mango" tekstai. Prasmė, ironija yra, gali skaityti kaip eilėraštį.
Nėra apmaudu, kad šnekinu ne kaip Antaną Erlicką, o kaip Juozo brolį?
Gal biškį. Audringai jaunystę leidau, pats save sugniuždžiau. Mokiaus, bet neužbaigiau. Diplomo niekur negausiu, bet jis ne viską ir lemia, kad būtum aukštumoj.
Skirtingom sąlygom dirbam. Jam vienaip groti su žinomais muzikantais, nėra problemų dėl transporto, o man čia užsakymų yra, čia nėra. Kiti ir honorarai. Scenos kitos, ir publika kita.
Nors dabar pats darbymetis - kvietimų dalyvauti turime kiekvienam vasaros savaitgaliui. Žinomas dainininkas pagal fonogramą sudainuoja, jam honoraras - 800 litų, o mums, 12 žmonelių, 300 litų, nors mes nuo dūšios scenoje ariam, o jis su mikrofonu scenoje pavaikšto. Nepavydu, bet ne tas lygis.
Kitais metais turėtų būti "Subatvakario" 20 metų jubiliejus. Jei visus surinktume, kurie pas mus yra groję, koks 50 žmonių suvažiuotų.
Nekilo noras pasinaudoti brolio Juozo populiarumu, kad honorarai didesni būtų?
Per pigūs triukai.
Sandra LUKOŠIŪTĖ
Rašyti komentarą