Algirdas Gurevičius: "Altajus užbūrė, Himalajai gerokai aptalžė..."

"Važiavimas dviračiu nėra tik sportas, tai velniškai smagus užsiėmimas", - sako Algirdas, kuris keliones organizuoja, joms vadovauja, jas filmuoja, paskui filmus montuoja, platina, pristato visuomenei ir kviečia visus norinčiuosius jungtis prie keliautojų komandos.

Kada ir nuo ko užsikrėtėte kelionių aistra?

Tai prasidėjo vaikystėje. Mama buvo užkietėjusi keliautoja, turėjusi net TSRS vandens turizmo sporto meistrės vardą, tad didžiąją dalį savo laisvo laiko ji leisdavo miškuose, klajodama per Sibiro platybes... Manęs palikti neturėjo kur, tad tekdavo imti kartu. Taip jau susiklostė, kad tėtis nepanoro padėti mamai manęs užauginti, ši našta teko jos vienos pečiams. Tačiau tikrai tuo negaliu skųstis - turėjau visavertę vaikystę, kuri gal ir neblizgėjo naujausiais žaisliukais, bet buvo pilna šilumos, meilės ir pasitikėjimo.

Dėl mamos laisvalaikio ir man susiformavo būtent tokių kelionių potraukis - ne per miestus, bet toliau nuo civilizacijos, arčiau gamtos. Savo ketvirtąjį gimtadienį švenčiau pakeliui iš Karelijos, o penktąjį - traukinyje, kai grįžome iš Lenkijoje vykusių baidarių varžybų.

[CITATA]

Laikai keitėsi, mama nėjo jaunyn, o aš augau. Kelionių baidarėmis taip pat mažėjo, tačiau noro keliauti nepraradau. Kas kartą su didžiuliu noru važiuodavau kartu su mama į Lietuvos keliautojų sąjungos organizuojamas baidarių varžybas, iš pradžių tik pažiūrėti, vėliau - ir padėti teisėjauti.

O kaip jūsų gyvenime atsirado dviratis?

Viskas prasidėjo maždaug prieš 10 metų, kai su draugais išvažiavome į pirmą kelionę be tėvų - dviračiais po Molėtų rajoną. Kelionė truko tris dienas, ir visas tris lijo lietus. Tačiau vis tiek ta kelionė įžiebė viduje ugnelę - pasėjo norą tęsti... Ir dabar atsimenu dieną po žygio: buvau dvyliktokas, laikiau informatikos egzaminą, o galvoje sukosi mintys apie ką tik praėjusią kelionę. Neišgąsdino nei tas lietus, nei nuovargis, netgi priešingai - tai išgyvenęs, viduje pasijutau stipresnis. Tai kaip narkotikas: kartą paragavęs nori vis daugiau.

Paskui keliavome per Latviją, dar vėliau - dvi savaites po Krymą. Pastaroji kelionė mano dviračio maniją galutinai "sucementavo". Nuo tada ir prasidėjo... Leidausi jau ir į egzotiškus kraštus, tokius kaip Kinija, Islandija, Altajaus Respublika, Indija, ir į Kroatiją, Rumuniją...

Tai kiek kilometrų jau esate numynęs?

Sudėjus visas keliones ir pasivažinėjimus po Lietuvą, turbūt išeitų apie 30 tūkstančių kilometrų.

Kodėl sugalvojote įkurti "Špikį"?

Keliavimas - ne vienintelė mano aistra. Nuo mažens mane žavėjo ir filmavimas. Visada svajojau turėti savo kamerą. Ši svajonė tapo realybe, kai dvyliktos klasės baigimo proga mama padovanojo buitinę vaizdo kamerą, o tai tuo metu man buvo tikras stebuklas. Turbūt nebuvo kelionės, į kurią aš jos nebūčiau vežęsis.

Tobulėjant filmavimo įgūdžiams, pradėjau suprasti, kad buitinė kamera turi daug trūkumų. Vos tik pradėjau dirbti, po pirmojo pusmečio, ir dar prasiskolinęs visiems draugams ir pažįstamiems, vargais negalais įsigijau profesionalią kamerą. Paskui, bėgant metams, tobulėjant filmams, su draugais ėmėme galvoti, kaip būtų galima šiuos du pomėgius sujungti į kokią nors visuomeninę veiklą. Norėjau, kad ir kiti žmonės galėtų patirti tokių nuotykių, kurių mes patiriame kelionėse, kad jie suprastų, jog važinėjimas dviračiu tai nėra vien sportas, bet ir velniškai smagus užsiėmimas. Todėl prieš kelerius metus įsteigėme viešąją įstaigą "Špikis", kurios tikslas ir yra skatinti žmones keliauti ar tiesiog važinėti dviračiais.

Kiek "bendrašpikių" dabar turite? Kokie tai žmonės?

Šiuo metu "Špikis" vienija 360 bendraminčių, arba "špikinų" - mes juos taip vadiname. Iš esmės tai yra žmonės, kuriuos vienaip ar kitaip traukia tokios kelionės. Vieni apsiriboja mūsų filmų žiūrėjimu, kiti audžia mintį kada nors prie mūsų prisijungti... Aš visada sakau - nebūtina su mumis važiuoti į Himalajus, mes keliaujame ir po Lietuvą - kodėl gi neprisidėjus kokiam savaitgaliui ir nepasivažinėjus?..

Kodėl būtent dviračiais? Ką jums reiškia tas dviratis?

Sunku įvardinti konkrečią priežastį, kodėl būtent dviratis atsirado mano gyvenime... Yra daug skirtingų keliavimo būdų, ir visi jie geri, bet, matyt, kiekvienam - savo. Man dviratis - tai galimybė nukeliauti ten, kur aš to negalėčiau padaryti su automobiliu. Tai galimybė nuvažiuoti daugiau nei kad galėčiau nueiti pėsčiomis. Galimybė pajusti šalį iš vidaus.

Keliaudamas dviračiu nesi atribotas nuo pasaulio taip, kaip atsiriboji keliaudamas autobusu, automobiliu ar kita transporto priemone. Važiuodamas dviračiu turi įveikti visas iškilusias kliūtis, visus sunkumus vien savo valios ir užsispyrimo pastangomis. Jeigu lyja lietus - tu mirksi jame, jeigu kepina saulė - tu leipsti nuo karščio, jeigu priešakyje yra didžiulis kalnas - turėsi užminti į jį pats. Visa tai įveikus, atsiranda viduje toks pasitenkinimas savimi. Su kiekviena įveikta kliūtimi, numintu kilometru tampi stipresnis, drąsesnis, ryžtingesnis, labiau savimi pasitikintis. Man tas jausmas yra saldžiau už medų, tas suvokimas, kad aš galiu.

Bet ne visada būna viskas taip saldu.

Taip, tiesa. Ir tą geriausiai atskleidė mėnesį trukusi paskutinė kelionė po šiaurinę Indijos dalį. Pajutau, kad Himalajai mane sutalžė iš visų pusių. Pirmą kartą kelionės metu turėjau tiek problemų dėl sveikatos: galvos svaigulys, dusulys, širdies permušimai nuo didžiulio aukščio, kojų sąnarių skausmai, peršalimai...

Turbūt tai buvo įsimintiniausias iš visų jūsų žygių?

Man didžiausią įspūdį paliko Altajus. Jį atradau per klaidą, neapsižiūrėjimą. Rinkdamasis maršrutą ateinančių metų kelionei naudojuosi "Google Earth" programa, kuri leidžia ne tik lengvai apžiūrėti žemėlapius, egzistuojančius kelius, reljefą, bet kartu parodo ir ten keliavusių žmonių nuotraukas. Tai labai patogus įrankis susidaryti greitą įspūdį apie šalį ar jos regioną.

Tuo metu buvau susidomėjęs Kazachija, Mongolija. Vieną vakarą žiūrinėdamas nuotraukas iš šių šalių, visai nejučiomis užkilau per aukštai į viršų, kur įsikūręs Rusijos iškyšulėlis - Altajaus Respublika. Dar net nesuvokęs, kad aš nebe Kazachijoje, pradėjau aikčioti nuo pasirodžiusių vaizdų: fantastiški miškai, slėniai, upės, kalnai... Kai galiausiai atsitokėjau, jog aš Rusijoje, vis tiek užsispyriau ten nukeliauti. Tais metais nepavyko - iškeliavome į Rumuniją, tačiau noras išvysti savomis akimis Altajų neišblėso. Kitais metais, atsiradus galimybei, net nesudvejojęs pasirinkau būtent šį pasaulio kampelį.

Koks gi tai kraštas?

Nėra žodžių, kuriais galėčiau nupasakoti, kokio grožio tas kraštas... Tai tarsi iš visų mano svajonių surinkti gražiausi vaizdai. Civilizacijos beveik nepaliestas kraštas. Viena iš kartu keliavusių merginų gerai pasakė: kai kuriose šalyse, kad pamatytum ką nors gražaus, turi nuvažiuoti iš taško A į tašką B, o čia, kad ir kur pasuksi - stulbinama... Maža to, su šiuo kraštu mane siejo ir vidinis ryšys: prieš daugelį metų Katune - viena pagrindinių Altajaus upių, plaukė mano mama. Prieš išvažiuojant ji mane privertė pažadėti, kad perduosiu Katunei linkėjimus. Keistas jausmas: važiuoji tomis vietomis žinodamas, kad būdama jauna čia lygiai taip pat viskuo džiaugėsi ir tavo mama.

Per gyvenimą mačiau daug gražių kraštų, tačiau Altajaus nepamiršiu dar ilgai. Tikiuosi ten dar sugrįžti.

Kurioje iš jūsų kelionių ištiko didžiausias kuriozas?

Papasakosiu apie įvykį iš paskutiniosios mūsų, penkių lietuvaičių, kelionės per Himalajus. Tiesa, situacija buvo ne tiek kuriozinė, kiek kraupi. Išvažiavome kaip įprasta iš ryto. Pakeliui keli mašinų vairuotojai mus įspėjo, jog priekyje yra užverstas kelias. Nesukau per daug dėl to galvos, maniau, galėsime persinešti dviračius arba apeiti. Atvažiuojam į nuogriuvos vietą - o ten iš vienos pusės stati uola, iš kitos - status skardis. Apačioje - kunkuliuojanti kalnų upė. Visas kelias užvirtęs milžiniškais akmenimis, per kuriuos teoriškai įmanoma perbėgti, bet praktiškai - keblu. Vietos darbininkai pasakė, kad atvažiuos ekskavatorius ir kelią nuvalys, tačiau pažiūrėjus atrodė mažai įtikima, kad tai įvyks greitai. Todėl buvau nusiteikęs kuo greičiau perbėgti tą vietą.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vežamės daug daiktų. Ant mano dviračio paprastai būna sukrauta 30-35 kg svorio: asmeniniai reikmenys, maistas, vanduo, miegmaišis, kameros įranga. Taigi bėgant tektų ne tik pačiam šokinėti per akmenis, bet ir visą dviratį su tokiu svoriu persinešti. Pasitarę nusprendėme, jog bus saugiausia bėgti per kelis kartus - nešant daiktus po truputį. Pirmas bėgimas: aš pasiimu per 20 kg sveriančius krepšius ir pasileidžiu šokinėti tomis uolomis. Aukštis - 3,5 km, pora šuolių - ir ima trūkti deguonies, kojose jaučiu silpnumą. Negana to, pasirodo, ta nuošliauža tęsiasi dukart ilgiau, nei mes įsivaizdavome: apie 50 metrų... Bėgdamas akmenimis jauti, kaip iš viršaus krenta maži akmenukai ir kapoja tau per drabužiais nepridengtą odą...

Ką mąstėte šitaip bėgdamas?

Kilo įdomių minčių: vienas netinkamas žingsniukas - ir tu gali išsitiesti ant uolų su visais savo daiktais, nikstelėti koją, įstrigti... arba ant tavęs gali užvirsti daug tonų sveriantis akmens luitas. Bet mes sėkmingai perbėgome pirmąjį kartą, susidėjome daiktus šalia kelio ir grįžome atgal. Antram kartui buvau sugalvojęs persinešti dviratį. Pasiėmiau jį ir jau buvau pasiruošęs bėgti, kai staiga nuaidėjo ausis draskantis prižiūrėtojo švilpukas. Žvilgteliu jo pusėn ir matau, kaip jis pakraupusiomis akimis atlekia link mūsų, kilst akis aukštyn - nuo viršaus verčiasi milžiniški akmenys... Tik tada, kai pabėgau kelis metrus atgal, suvokiau, kad ką tik, gal 30 sekundžių atstumu, prasilenkėme su mirtimi. Jeigu tie akmenys būtų pradėję virsti mums bėgant per nuobyryną, tikimybės likti gyviems nebūtų.

Kaip visa tai atrodė realybėje, klaipėdiečiai gali pamatyti mūsų filme, kurį pristatysime uostamiestyje, Kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, kovo 5 dieną. Įsitikinsite patys, kuo skiriasi keliavimas dviračiais nuo kelionių įprastomis transporto priemonėmis.

Filme "Dviračiais per Himalajus" žmonės turės progą persikelti į tolimą Indijos šiaurę, kuri, priešingai nei didžioji Indijos dalis, nėra taip tankiai apgyvendinta, neskendi smoge ir nemaloniame kvape. Keliausime per 5 km aukštį siekiančius kalnus ir išgyvensime pačius įvairiausius nuotykius. Tai dokumentinis nuotykinis filmas, kuriame "vaidina" realūs žmonės. Apie kelionę pasakoja ir kiti sutikti keliautojai dviračiais, kurių keli net nusprendžia prisijungti ir keliauti drauge...

Kokie kraštai vilioja dabar, ką planuojate vasarai?

Kol kas konkretaus plano vasarai neturime, iki jos dar daug laiko, - juokiasi. - Šiuo metu labai vilioja kelionė į Kirgiziją. Beje, apie visas savo būsimas keliones skelbiame socialiniame tinklalapyje "Facebook", grupėje "Špikis". Kviečiu visus prisijungti.

Ar yra kokių nors sąlygų, išlygų, kurias reikėtų žinoti prieš jungiantis į kompaniją?

Rinkdamas keliautojų komandą visada stengiuosi atkreipti dėmesį į kiekvieno žmogaus charakterį, į būdo bruožus. Man yra tekę daug kartų keliauti su daug skirtingų žmonių, ir žinau, kad jeigu kompanija susirenka gera - kelionę prisimeni visai kitaip.

Ar yra buvę, kad gailėjotės pasirinkęs ne tuos bendražygius?

Yra buvę, kad nekantravau grįžti namo vien dėl kompanionų: su jais nuolatos virdavo kivirčai, konfliktai ir panašūs nemalonūs dalykai. Kai esi tūkstantį kilometrų nuo namų, tai labai negerai veikia, nes su tais žmonėmis turi miegoti, valgyti ir t. t. - nėra kur nuo jų pabėgti. Jeigu kompanija dera tarpusavyje, tai labai stipriai motyvuoja įveikti kliūtis, kurios kitomis aplinkybėmis gali atrodyti neįveikiamos. Todėl man asmeniškai svarbiausia yra tai, ar aš galėsiu su tais žmonėmis sutarti.

O jūs pats iš lengvai sutariamų?

Nesu labai lengva asmenybė, su kuria galėtų visi sutarti, tad svarbiausia - neišvažiuoti su kitu tokiu kaip aš, - juokiasi.

Ar kelionės dviračiais kainuoja brangiai? Kaip jos organizuojamos: nakvynė, mityba..?

Kelionės nėra labai pigios. Kita vertus, jų kaina susideda iš realių išlaidų: lėktuvo bilietai, dviračių transportavimas, maistas, pervežimai (jei tokie numatomi) bei pasiruošimo išlaidos. "Špikis" neima pinigų už kelionės organizavimą - mes tikimės, kad žmonės atsilygins kitais būdais: nevengs filmuotis, bendraus su kamera, padės rinkodaros klausimais ir pan. Aš nenorėčiau kviesti į kelionę "mokančių klientų", nes tada keičiasi santykis... Leidžiantis į tokias keliones, kokias mes renkamės, negaliu pažadėti nei kad pasirinktas kelias nuves ten, kur reikia, nei kad nereikės grįžti, nei kad bus kur nusiprausti ar pavalgyti.

HIMALAJAI. Dokumentinį nuotykių filmą "Dviračiais per Himalajus" keliautojai pristatys ir Klaipėdoje. Eglės BAKYTĖS nuotr.

Negarantuojate jokio komforto.

Stengiamės, kad tos kelionės būtų turistinės, o ne "pižoniškos". Paprastai vengiame gyvenimo nakvynės namuose ar juo labiau viešbučiuose, maitinimosi kavinėse. Bet pasitaiko įvairiai. Kartais esi pavargęs ir neturi nei noro, nei jėgų gaminti maistą. Kartais pliaupia lietus, ir tiesiog nori kur nors sušilti. Žodžiu, kai yra būtinybė ir galimybė, pasinaudojame ir civilizacijos malonumais. Daug kas priklauso nuo situacijos ir nuo šalies. Altajuje turėjome labai nedaug patogumų - gyvenome palapinėse, virėme maistą ant laužo. Himalajuose išvis neteko nakvoti savo palapinėje, o maistą patys virėmės gal porą kartų... Man asmeniškai daug malonesnius atsiminimus palieka tos kelionės, kur pavyksta atsiriboti nuo civilizacijos. Manau, kelionių tikslas būtent toks ir yra.

Vis dėlto suorganizuoti mėnesio kelionę - sunkus, atsakingas reikalas...

Kalbant apie organizavimą, mes visada pasiskirstome vaidmenimis. Paprastai būna žmonės, atsakingi už skirtingas sritis: maisto gamybą, remontą, finansus ir pan. Tačiau tai nereiškia, kad jeigu esi atsakingas už maisto gaminimą, tai visą kelionės laiką patarnausi kitiems. Tai tiesiog reiškia, kad tavo atsakomybė bus sužiūrėti, kiek ir kokio maisto imame, kada ką verdame ir panašiai.

Komandinis darbas.

Man patinka komandinis darbas, džiaugiuosi, kai jį pavyksta gražiai suderinti. Nemėgstu, kai žmonės išvažiuoja į kelionę kartu, o tu juos matai dienos pradžioj ir dienos pabaigoj. Tai silpnina komandą. Aš noriu matyti tokią komandą, kuria galiu visiškai pasitikėti. Stengiuosi ir pats jai duoti tą patį. Kaip sakoma, visi už vieną ir vienas už visus.

Jūs organizuojate keliones, joms vadovaujate ir dar filmuojate...

Po kelionės filmą montuoju, o sumontavęs dar jį ir platinu. Be to, keliu sau aukščiausius kokybės kriterijus, esu didžiausias savęs kritikas. Kiekvienais metais verčiu save pakilti bent laipteliu aukščiau gerinant filmų kokybę. Tiesą sakant, dabar jau stengiuosi daugiau atsakomybės perduoti kitiems, bet tą daryti sunku, nes, pasirodo, žmonės nėra linkę dirbti už dyką, o iš ko mokėti nelabai būna, - juokiasi. - Juo labiau kad filmų kūrimo sritis yra velnioniškai brangi, ypač kai darai viską oficialiai - jau vien legalus garso takelis suryja pusę, jei ne daugiau filmo biudžeto. Dėl to dažnai tenka dirbti su žmonėmis, kurie nėra tos srities specialistai, bet tiesiog prijaučia arba nori palaikyti. Kitaip tariant, išnaudojame draugus, - šypsosi.

Be kelionių ir filmavimo, turite dar kitų pomėgių?

Turiu. Vienas iš jų - programavimas. Tai yra mano pagrindinis duonos užsidirbimo būdas.

Programavimas mane sudomino, rodos, dar penktoje klasėje, kai atsirado pirmosios galimybės prisiliesti prie asmeninių kompiuterių. Man rūpėjo, kas ir kaip veikia, kodėl veikia taip, kaip veikia ir ką galiu padaryti, kad veiktų kitaip. Buvau savamokslis, todėl sugadinau nemažai kompiuterių, įskaitant ir porą mamos darbe. Bet pamažu situacija keitėsi, ir jau dažniau kompiuterį sutaisydavau nei sugadindavau, - juokiasi. - Be programavimo, dar kartais mėgstu pabrazdinti gitara, padainuoti.. Bet tą stengiuosi daryti uždarame draugų rate, kurie nesmerks manęs už nusidainavimus ar nusigrojimus.