Algimantas Salamakinas: "Seimo etikos sargas - ne cerberis"

- Aiškintis prieš komisijos narius reikėjo po to, kai balandžio 1-osios proga vienoje televizijos laidoje padainavau su jūsų kraštiete - atlikėja Geltona. Vėliau komisija jokių etikos pažeidimų nenustatė. Mes net kreipėmės į Valstybinės kalbos komisiją ir paprašėme išaiškinti, ar renginio metu pavartotas žodis "etikmat" yra keiksmažodis. Jie atsakė - ne, kažkoks naujadaras, ir tiek. Tačiau dabar dėl tokios reakcijos nežinau nė ką daryti: pas mane buvo atėjęs "Dviračio žynių" vadovas Haroldas Mackevičius ir siūlė lapkričio viduryje dalyvauti laidos jubiliejiniame baliuje. Manęs prašo tiesiog pabendrauti su aktoriaus Rolando Kazlo sukurtu personažu Salamakakinu. Va, dabar sėdžiu, ir abejoju: eiti ar ne? Po tos dainos vos ne mokslinės konferencijos buvo rengiamos, visi suko galvą, ar Seimo narys gali dainuoti su žymia atlikėja.

Netyčia nugirdau, jog Jūsų mobiliajame telefone skamba kaip tik Geltonos daina...

(Juokiasi)- Teisingai, čia man sūnus įvedė! Tikrai Geltona...

O šeimos nariai ar mėgsta Salamakakiną?

- Pradžioje jaudinosi, kad esu parodijuojamas televizijos laidoje. Dabar mano žmona sako, jog pasiilgsta Salamakakino, jei jo kurį laiką neparodo. Vaikai taip pat juokiasi ir porina: "Tėti, vėl tave rodė!" Jie supranta, kad tėvas - politikas, ir nieko čia nepadarysi.

Tačiau politikai neretai televizijos laidose ir pašiepiamai vaizduojami.

- Būnant politiku reikia suprasti, kad gausi ir gausi "žemiau juostos" nuo žiniasklaidos. Bet stengiuosi žvelgti tolerantiškai, nors kai kada ir atrodo, jog žiniasklaida perlenkia lazdą. Antra vertus, kai kuriose laidose išties iš politikų išsityčiojama, jie parodomi tarsi antrarūšiai. Pavyzdžiui, vienoje laidoje parodijuojant mane buvo kalbama apie kažkokias užpuolusias venerines ligas... Čia jau žema: nei man buvo juokinga, nei tiems, kurie po laidos man skambino ar vėliau priminė. Iš juoko plyšo turbūt tik patys laidos kūrėjai. Tačiau politikų parodijavimas "Dviračio žyniose" man priimtinas. Dažnai Salamakakinas su Teišerskyte iki ašarų prajuokina.

Į žmonių neetišką elgesį po darbo turbūt irgi jautriai reaguojate?

- Na, tikrai nėra taip, kad užsipulčiau draugą dėl kokio nešvankesnio anekdoto... Viskas žmoniška, tačiau reikia žinoti vietą, laiką ir saiką. Turiu savo draugų ratą, mes bendraujame lygiai taip, kaip ir prieš man tampant Seimo nariu.

O kas Jus auklėja?

- Teko daug ko gyvenime pamatyti, su įvairiais žmonėmis bendrauti, dėl to, manau, kad mane auklėja pats gyvenimas. Juk perskaitęs knygutę kultūringas netapsi.

O žmona?..

- Ne, ji man nėra sargė...

Tačiau Jūs esate parlamentarų etikos sargas. Ar kolegos ir ištikimiausi posėdžių "klientai" už kampo nelaukia?

- Būna visko. Pagrūmojimų ir pykčio tenka sulaukti ypač iš jaunų, pirmą kartą į Seimą išrinktų politikų. Su tokiais "vilkais" kaip Andrius Kubilius, Arvydas Vidžiūnas ar Vytenis Andriukaitis visada randame bendrą kalbą. O jaunieji, dažnai atplaukę iš verslo vandenų, nebuvę politikais Sąjūdžio laikais dažnai linkę su manimi konfliktuoti.

Gal jie nori dar kartą patekti į Jūsų rankas?

- Tiesą sakant, pastebėjau, jog politikai įsigudrino kuo dažniau atsidurti mano vadovaujamos komisijos akiratyje ir taip daryti sau reklamą, kad ir neigiama prasme. Visgi laikraščiuose iškritikuotas politikas tampa labiau žinomas. Praeitą savaitę mes priėmėme sprendimą: svarstant kai kurių pagrindinių komisijos "klientų" elgesį, posėdžiausime už uždarų durų. Tokiu būdu žurnalistai nesužinos ir nebedarys reklamos. Kita vertus, kai kuriems Seimo nariams duodame tarsi indulgenciją: pavyzdžiui, puikiai žinome, kad Julius Veselka tiesiog negali nekalbėti aštriau posėdžiuose, tačiau po to atsiprašo ir nesipyksta.

Tačiau kai kas ypač mėgsta minti etikos sargams ant nuospaudų.

- Na, taip, ne paslaptis, kas. Atvirai kalbant, didžiausias galvos skausmas man yra Vytauto Šustausko elgesys: aš su juo ir gražiuoju, ir piktuoju, sakau: "Jei tau paskambino žurnalistas, nejaugi tu būtinai turi pirma panaudoti visą arsenalą rusiškų necenzūrinių žodžių, o tik po to pradėti kalbėti?" Esu ne kartą girdėjęs įrašytus interviu su Vytautu ir tikrai plaukai piestu stojosi. Juk jei nemoki normaliai bendrauti - atsiprašyk ir pasakyk, kad neturi laiko. Kiek bekartoju, niekaip nepavyksta jo išmokyti. Būtent dėl Vytauto nesugebėjimo atsikratyti įpročio reklamuotis tokiais būdais mes ir nusprendėme į posėdžius su juo žurnalistų nebeįsileisti.

Tai kodėl jo nebaudžiate taip, kad nebesikeiktų, kad ir pinigine bauda?

- Kol kas negalime, turime teisę paskirti tik griežtą papeikimą. Geriausia bausmė - viešumas, dėl to į kai kuriuos posėdžius ir įsileidžiame žurnalistus. Jau yra paruoštas naujo Etikos kodekso projektas, tačiau, kaip ir tikėjausi, jo tvirtinimas užstrigo Seime, nes projektas susilaukė labai daug kritikos. Būtent tame kodekse ir yra numatytos piniginės baudos, net pašalinimas iš posėdžių salės tam tikram laikui.

Gal praeitose Seimo kadencijose parlamentarai būdavo ramesni?

- Etikos ir procedūrų komisija Seime veikia ne vieną kadenciją, tačiau anksčiau parlamentarų elgesys buvo vertinamas labiau iš politinės, o ne iš etinės pusės. Tai nėra gerai. 1996 - 2000-ųjų Seime daugumą turėjo viena partija ir jei kas nors iš opozicijos tapdavo komisijos "klientu" - užtikrintai gaudavo į kailį, o bendrapartiečiai būdavo globojami. Dabartiniame Seime jokios politikos nėra - mes žiūrime į įstatymus, Etikos kodeksą, dėl to mūsų komisijoje kliūna visiems. Tokia sistema ir skatina dažniau kreiptis - Seimo nariai žino, jog bus vertinama objektyviai. Apskritai visuose nepriklausomybę atgavusios Lietuvos parlamentuose būdavo aršiai diskutuojama, dėl to į parlamentarų žodines muštynes perdėtai jautriai nereaguoju. Jie gi suaugę žmonės, gali vieni kitų atsiprašyti, aš net skatinu posėdžių salėse aštriai diskutuoti - tam ir yra parlamentas. Man įdomiausia buvo dirbti pareitos kadencijos Seime, kuomet aš buvau Žmogaus teisių komiteto pirmininko Emanuelio Zingerio pavaduotoju. Kiek šposų buvo nutikę... Paskambina man Emanuelis kokią trečią valandą nakties ir sako: "Algimantai, sėdžiu tualete, skaitau laikraštį, žiūrėk, ką apie mus rašo!" Aš jam: "Tu sėdėk, bet pažiūrėk ir į laikrodį, žmonės miega jau". Tuomet kolega atsiprašo, bet praeina pusvalandis, aš jau snausti pradedu - vėl skambutis, vėl Emanuelis, vėl siūlo pažiūrėti, ką gi ten apie mus rašo...