Aistra buriavimui gyvenantis Giedrius Savickas: „Noriu, kad mano sūnus ar dukra turėtų sesę jachtą“

Tiesa, ne taip dažnai, kaip norėtų, bet... poros planuose – ne tik vaikai, o ir laivas. „Noriu, kad mano sūnus ar dukra turėtų sesę jachtą“, – 15min linksmai sakė G.Savickas.

– Giedriau, iš kur ta meilė buriavimui? Ar čia nerašyta taisyklė, kad prie jūros augant neįmanoma jos nemylėti?

– Panašiai. Kai prie jūros vaikystė bėga, jūra kažkaip savaime vietą širdyje užsiima. Noras buriuoti gimė seniai. Tėvas laivą turėjo, brolis kateriuką, pusbroliai mano irgi jūreiviai, tokioje aplinkoje gyvenau. Aš ir pats nuo kokių 9 metų svajojau šiuo keliu sukt, po 9 klasių net norėjau į jūreivystės mokyklą stoti. Nors gal tokio vieno momento, kad noriu plaukti ir viskas, nebuvo. Kažkaip palaipsniui viskas dėliojosi...

Iki šiol pamenu tą jausmą, kai vaikystėje stebėdavau, skaičiuodavau išplaukiančius laivus. Matydavau, kaip temstant juose švieselės įsižiebdavo, taip tuomet tai magiška atrodydavo. Kažkaip tas jausmas man iki šiol ypatingas – žinote, kaip kad gūdžiam miške einant namelį rasti degančiomis šviesomis, taip jauku ten atrodo, taip ramu...

Aišku, mano tėtis buvo Turizmo biuro direktorius, daug keliaudavo, plaukiodavo daug. O ir šiaip jūreiviai, kai grįždavo, tai parveždavo gumos ir džinsų. Tuomet krante laukdavau savo dėdžių, pusbrolių, kurie parplaukdavo po pusės metų namo. Eidavau drebėdamas net iš laimės, galvodavau, ką čia parvežė, ką duos, ką iš tos jūros parplukdė?

Tai kažkaip mane visą gyvenimą laivai traukė. Visada norėjau plaukti.

– Ar prisimenate savo pirmus paplaukiojimus? Turbūt jų buvo ir ne vienas, matyt, ir tėvas paplukdydavo, pavairuot laivą duodavo?

– Atsimenu tėčio laivelį, tokį barkasą seną – visuomet juo norėjosi plaukt, net jei maža kokia kelionė laukdavo. Bet man gal labiau įsiminęs pirmas kartas buvo jachta „Lietuva“. Tuomet su visa šeima, ir mama, plaukėme Kuršių mariose.

Keltu kelionės įsiminė – tas kelias iš Klaipėdos į Smiltynę tai kaip koks mažas kruizas atrodydavo. Iki šiol tą tepalų kvapą prisimenu, keltu kelionė įvykis buvo. O ir šiaip, kai nusikeli į Smiltynę, tai toks jausmas, kad iš Lietuvos išvažiuoji – taip iki šiol yra. Atrodo, viskas, atostogos prasideda.

Labai įsiminė ir įvykis, kai su mama plaukėme laivu ir metėme vainikus į vandenį čia mirusiems jūreiviams – šį momentą labai stipriai atsimenu. Man tuomet vaikui buvo keista, kodėl tuos vainikus reikia mesti į vandenį? Bet jausmas išliko labai stiprus, pamenu, tada mama pasakojo, kad čia taip išreiškiame pagarbą visiems jūroje paskendusiems – buvo tokia tradicija per Jūros šventę.

– Mama irgi mėgo plaukioti?

– Mama niekada nesakė, kad nereikia. Bet mano brolis labai plaukioja, jis visą laiką ant marių – žiemą ant ledo prasėdi, o vasarą praplaukioja.

– O jūs pats? Kiek laisvo laiko ant vandens lieka?

– Norisi daugiau. Šiemet išvykau pusantro mėnesio gastrolių į Kiniją ir grįžau tiesiai ant Kuršių marių regatos. Šis įvykis buriuotojams – kaip atlaidai, būtina ten nuvažiuoti.

Ir žinote... keliavau, daugiau nei mėnesį namuose nebuvau, žmonos nematęs ilgai... O aš sakau – labas, Agata, man rytoj regata. Ir vėl savaitei išvažiuoju. Šnekam vėliau su žmona telefonu, sakau, taigi grįžau, o ji man – na ką tu grįžai, kad vėl išvažiavai... Bet žmona žino, kad man tai svarbu, labai tą vertinu.

– Žmona, žinau, ne tik kantriai palaiko, o ir pati žavisi buriavimu. Tam tikra prasme ji ir pati jus paskatino buriuoti. Papasakokite, kuris kurį užkrėtėte meile burėms – abu turėjote slaptą svajonę, kuri, pasirodo, sutapo.

– Taip. Mes su žmona turėjome daug svajonių atskirai, o susipažinę supratome, kad jos – tokios pačios.

Buvo momentas, kai mes dar pažinties pradžioje sėdėjome su savo būsima žmona Operos ir baleto teatre, žiūrėjome kažkokį spektaklį ir aš jai sakau – norėčiau vat jachtą, pavyzdžiui, turėti... O ji sako – čia ir mano sena svajonė.

Dažnai būna, kad vyrai buriuoja, o moterys sako – kiek tu gali buriuoti? Su Agata taip nėra. Ji jau tuomet buvo nusižiūrėjusi kursus, kuriuos vėliau kartu nusprendėme lankyti, baigę juos kartu pradėjome plaukti. Tuos kursus baigėme prieš šešerius metus ir galiu drąsiai sakyti, kad jei ne žmona, vienas nebūčiau išdrįsęs.

– Ar ir dabar kartu paburiuojate?

– Agata labai norėtų, bet ji architektė, daugiau ant žemės turi būt (Juokiasi.). Bet... kuo daugiau ant žemės būna, tuo labiau nori plaukti. O iš tikro tai laiko trūksta. Kartu sunku ir susiderinti – aš, kaip aktorius, kitu laiku gyvenu. Bet norime plaukioti abu.

– Jau kurį laiką esate įgulos „Esmeralda“ narys. Kaip atradote šį laivą, kokia čia istorija?

– Pamenu, kalbėjausi teatre su tokiu Donatu, o jis man sako, va, jei buriuoti mėgsti, yra toks Laimis, jis turi jachtą. Laimis Smažinas – kirpėjas, kažkada mane yra kirpęs kine vienam filmui.

Taip kažkaip iš naujo ir susipažinome. Pasidomėjau, o jis kaip tik tuo metu bus nusipirkęs jachtą, iš seno laužo sukūrė nuostabų laivą, sutvarkė nuostabiąją „Esmeraldą“, už ką jį visi gerbia.

Tuomet paklausiau Laimio, ar galima paburiuoti, jis patikino, kad visada, ir kažkaip viskas natūraliai įsisuko. Palaipsniui ir komanda atsirado. O dabar visi puikiai susikalbame. Ne tik laive, bet ir ant žemės – tai labai svarbu. Ne burės dydis, ne jachtos ilgis svarbiausia, o žmonių susikalbėjimas. Jei to nėra – net ir nuostabiausias laivas neplauks.

– Kaip dalinatės funkcijomis laive? Esate pasiskirstę, kas ką daro?

– Taip, pasiskirstę. Aš labiau už virves atsakingas, kaip juokiuosi – prie pianino stoviu. Bet jau duoda man vis daugiau kažko, matau pasitikėjimą iš Laimio, jis man sako tą, aną padaryk. Nors žiūriu, kad jau čia man vis daugiau dirbti reikia, jie jau nusiima nuo savęs (juokiasi).

– Jei prisimintumėte pirmąją savo Kuršių marių regatą prieš tuos šešerius metus ir dabar – kuo tos patirtys skiriasi?

– Iš pradžių kurį laiką jausdavausi keistai – ta buriuotojų bendruomenė tokia susiklijavusi atrodė, vieni kitus visi žino, pažįsta, visi po 20–30 metų kone kartu. Ir tu... toks atėjęs. Gal kiti mane žinojo iš teatro, bet keistai jaučiausi, svarsčiau, ką jie galvoja, kad va, paburiuos metus kokius ir viskas.

Bet man labai padėjo mano komanda: kapitonas Miroslovas Urbonavičius, Laimis Smažinas, Rokas Kilčiauskas. Kai buriuomenė mato, kad tu plauki, kad nori šito, jie tave labiau priima.

Ir kai gali pakalbėti su patyrusiais kapitonais, kai praeidami po šalį Raimondas Šiugždinis ar Saulius Pajarskas pasako: „Sėkmės“, tai labai geras jausmas apima.

Tuo čia ir žavi regatos – kad ne tik su buriavimu, bet ir su žmonėmis susipažįsti. O man... man gal nebereikia tų gražių „Helly Hansen“ rūbų, kaip reikėjo pradžioje – anksčiau galvojau, kad reikia prisipirkti visokių gerų buriuotojiškų drabužių ir eiti sumuštinio į „Kaštoną“ su botais. Norėjosi, kad visi matytų, kad tu – ne šiaip, kad tu buriuoji. Dabar viskas paprasčiau.

– O kas pradžioje buvo sunkiausia buriavimo prasme? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?

– Streso buvo. Ypač pirmais metais – tu gi nieko nežinai, nepažįsti laivo. O laivo savininkas jachtoje kaip namuose, kiekvieną virtuvę žino, kas kur. Buvo toks jausmas, kad ateini į kito namus, kuriuose nieko nežinai ir tada tau šeimininkas sako: „Paimk peilį, ha, ir šaukštą, ne, ne tą, kitą, paimk vazą, knygą paimk, padėk ją atgal, ne ten padėjai“. Tau čia viskas nauja, nieko nežinai. Bet paskui apsipranti. O dabar mes kaip studentai savam bendrabuty – viską žinom, kas kur paslėpta (juokiasi).

Apsišlifavimo reikia. Bet taip ir formuojasi komandos – kažkas prisijungia, kažkas atkrenta, kažkas lieka, natūralus procesas.

– Per tuos kelerius metus buriuojant pavyko ir ne vieną medalį pelnyti. Kokie apdovanojimai jums brangiausi, kokie laimėjimai – išskirtiniai? Ir apskritai – ar svarbus tas rezultatas, ar reikalingas tas saldus pergalės skonis?

– Man – svarbu, tikrai. Ir jei kiti sako, kad ne dėl apdovanojimo plaukia... aš iš pradžių irgi taip maniau. Negalvojau apie tai, tačiau apdovanojimai pelnomi lenktynėse. Ir kai jau prasideda startas, tada jau nervas ima, azartas atsiranda. O laimėti visi nori. Todėl prisipažinsiu, man net teatro apdovanojimai nėra tokie svarbūs viduje kaip buriavimo (šypsosi).

Šiandien turiu jau penkis medalius, visų spalvų – auksą turiu, tris sidabrinius, bronzą. Noriu, kad „Esmeralda“ greit plauktų, bet man svarbu, kad, pavyzdžiui, ir „Vilma“ gerai pasirodytų. Šios jachtos man – kaip sesės. Gal viena vyresnė, gal kita greitesnė, bet kažkaip džiugu, net jei „Vilma“ už mus greičiau atplaukia.

Kažkaip svarstau, kad net jei laimėti norisi, jei būti nugalėtoju – smagu, už viską vis tiek smagiau dalyvauti, gebėti ir už kitą nuoširdžiai pasidžiaugti. Todėl jei jau ir nepavyksta atplaukti pirmam – didelio nusivylimo nėra.

– Turbūt tie apdovanojimai namuose ir ypatingą vietą turi, kur juos laikote?

– Jei atvirai... visus medalius padėjau ant patefono, nes kažkas nekontaktuoja, tai parėmiau (juokiasi). Bet šiaip vieną medalį padovanojau 7-mečiui sūnėnui. Buvo, kai jis sirgdamas atvažiavo pažiūrėti, kaip mane apdovanoja, bet prastai jautėsi ir liko sėdėti automobilyje, kad bent išgirstų, kaip sveikinimai vyksta... Norėjau jam jį dedikuoti.

– Ar sūnėnas irgi seka dėdės, o ir tėvo pėdomis? Įsitraukia ir jis į buriavimą?

– Matyt. Mato, kad tėvas buriuoja, aš, aišku, kad įtakos turi. O ir tėvas nori, tikisi, kad va, ateis sūnus į laivą, kartu plauks. Bet ne visi nori, kitiems vaikams, būna, tiesiog neįdomu. Ir čia nuo asmenybės priklauso, atras jis buriavimą ar ne, net nebūtinai jauname amžiuje. Būna, kad kiti visą gyvenimą piešia, groja pianinu ir tada – bum! – noriu buriuoti.

Bet man gražu labai, kai, tarkime, „Vilmos“ laive ir senelis, ir tėvas, ir vaikas kartu buriuoja, kai trys kartos viename laive – labai gražu, visi tėvai apie tokią situaciją, manau, pasvajoja.

– Norėtumėte, kad jūsų būsimi vaikai buriuotų?

– Tai aišku! Nuo mažens juos leisčiau į Trakų buriavimo mokyklą. Apskritai norėčiau labiau prisidėti prie tokių įstaigų veiklos, jei turėčiau milijonus – investuočiau į buriavimo mokyklas. Man atrodo, kad vaikai ten įgyja labai daug gerų savybių – savarankiškumo, atsakomybės...

Kai matau vaikus plaukiojančius su „Optimistais“, tai man jie kaip kokie skruzdėliukai, nešantys savo lapelius, bėgiojantys su jais. Juk jie patys tuos laivelius valdo, patys priima sprendimus, patys įkrenta į vandenį, patys turi iš jo išlipt, patys sugalvot strategijas – tokios pamokos ir gyvenime labai daug duoda.

– O ką jums duoda buriavimas? Kuo jis jus labiausiai žavi?

– Kai buriuoju, mano gyvenimas tampa gerokai kokybiškesnis. Tiesiog plaukiu ir man patinka tai daryti. Taip, kaip ir patinka valgyti, taip plaukti patinka. Tik kad norėčiau tam daugiau laiko skirti, neturiu jo tiek, kiek norėtųsi...

Buriavimas – labai natūralus dalykas. Čia daug vėjo, vandens, gamtos stichijų apskritai – įstatei bures ir jos tave veža. Šiaip labai mėgstu vėją, pripratęs prie jo nuo vaikystės, į mokyklą kasdien prieš vėją eidavau. Ir labai pasiilgstu jo, gal todėl visuomet noriu iš Vilniaus ištrūkti į Klaipėdą.

Nors gyvenime man vėjų jau nebereikia, priešingai – noriu kuo ramesnio gyvenimo. Nenoriu lipti į ten visokius everestus, audrų jokių nebenoriu. Bet tas lengvas vėjelis, kuris tave kažkur veža... tai kažkas nuostabaus! Atsiranda toks laisvės pojūtis, o tai ramina. Ir net jei plaukimas neramus, jei audra kokia užklumpa – išlipi į krantą ir jautiesi ramus, o tai pats geriausias jausmas gyvenime. Kaskart paplaukęs iš naujo suprantu, kad ir ant žemės labai gerai (juokiasi).

– Kaip manote, kokios savybės buriuotojams yra svarbios – kas gali tapti buriuotoju?

– Tai labai įdomus mokslas, man tokie įdomūs tie buriavimo kursai buvo! Ten ir meteorologijos mokėmės, navigacijos, apie mazgus... Labai patiko.

O buriuotoju gali tapti tas, kas nori buriuoti. Svarbu pabandyti, o jau tada... arba patiks, arba ne, bet sėdėdamas ant sofos neišmoksi, turi bandyti.

Ir daugelis gal galvoja, kad, va, jei jau buriuoju, reikia jachtos, o jos brangios... Taip tik atrodo, juk vieni perka sodybą, kiti – laivą. Ir neretai sodyba dar daugiau kainuoja.

– Pagalvojate apie savo nuosavą laivą?

– Labai norėtųsi. Gal kada turėsime ir plaukiosime sau ramiai su žmona. Nors metams bėgant tos svajonės keičiasi – prieš šešerius metus galvojome, kad norėtume išplaukti kur aplink pasaulį, jei reiks, ir namus iškeisti. O paskui kažkaip žmogus rimsti... Palaipsniui imi galvoti, kad juk ir Trakuose smagu paplaukioti dviese – sėdi sau, opa, ir nebūtina toli trenktis...

Kažkada norėjome didesnio laivo, bet dabar svarstom, kad jau ir ne tokio didelio per akis būtų... Aišku, pinigų reikia turėti. O ir Klaipėdoj tuomet reikia gyventi, nes ten yra teatras, o per gatvę – jachtklubas.

Bet pirmiausia vaikai, o paskui jachta. Noriu, kad mano sūnus ar dukra turėtų sesę – jachtą.

– Kalbant apie buriuotojiškas ambicijas – kokių dar tikslų, norų turite?

– Nelabai aš turiu tų didelių ambicijų. Nesu viduje sportininkas. Man patinka buriuoti, man patinka plaukti, būti komandos dalimi. Džiaugiuosi, kad kapitonas patenkintas, sako, kad kaip komanda esam superiniai. O ir patys pastebėjom, kad tobulėjam, gerai bures keičiam.

O daugiau... Plaukiau aš per Atlantą, ar dar norėčiau kartoti? Aišku, jei kompanija faina, taip, tačiau neturiu aš ten to noro visus Horno ragus apiplaukti... Man smagu pakrante plaukti, kad ir Trakuose smagu – visur gali būti laimingas. Ir net nebūtina ieškoti tų didelių nuotykių.

– Per Atlantą prieš kelis metus plaukėte su „Ambersail“. Kokios emocijos pirmiausia aplanko prisiminus šį neįtikėtiną nuotykį?

– Plaukimas per Atlantą man davė daug patirčių, daug dalykų iš naujo permąsčiau. Tačiau pirmiausia supratau, kad svarbiausia – žmogus. Jei dabar pagalvoju... Esu dėkingas gyvenimui, kad tuomet susipažinau su Linu Ivanausku-Linkumi. Pažintis su juo man buvo didelė dovana.

Ir net ne todėl, kad jis geras buriuotojas, ne todėl, kad jis – savo srities profesionalas, jis pirmiausia – Žmogus iš didžiosios „Ž“, aukščiausios klasės žmogus. Tiek ramybės jis turi... Dabar pagalvoju, kaip mes tada susikalbėjom... akimis tiesiog. Jis pažiūrėdavo į kokią virvutę, sako patrauk – ir tu viską supranti. O ką ten aš – tik antri metai plaukiojau, dar mažai ką tesupratau... Bet jaučiau pasitikėjimą ir esu už tai dėkingas. Man gyvenime labai svarbu susipažinti su tokiais žmonėmis.

O pats plaukimas tai buvo visoks. Pataikėm ir į audrelę. Juokingiausia, kad prieš tai ramiai plaukėm ir dar pasijuokėm, kad gal, va, kokios audros norėtųsi... ir prisikalbėjom. Sėdėjome tuomet laive su Sauliumi Janavičiumi, buvo naktinė pamaina mūsų, o žemė su dangum maišytis ėmė. Saulius plaukioja katamaranu, jis – kaskadinininkas, iš 9 aukšto gali ant degančio arklio užšokti, o sako man – šiku į kelnes. Daužėmės, daužėmės mes ten per tas 8 metrus siekiančias bangas... Ir taip dvi paras.

Kaip dabar atsimenu – šlapias kiaurai, atsiguli, negali užmigt. Bet paskui kažkaip pripranti, prisitaikai – laive nebelieka nei vegetarų, nieko, visi prie visko prisitaiko. Variklis burzgia visą naktį, bet jis tau nebetrukdo, jautiesi ramus, smegenys – ramios. Nebėra jokių dirgiklių – užmerki akis ir nieko nėra.

– Kelios savaitės laive su tais pačiais žmonėmis turbūt net ir pačius stipriausius kartais išmuša iš vėžių. O dar kai visi pavargę, kai nuolat pilna iššūkių... Daug emocijų į viršų pradeda lįsti.

– Žinot, ką supratau? Gali perplaukti vandenyną, bet paskęsti savo baloje ant žemės. Kaip ir tai, kad didesnės audros gali kilti per štilį. Laive. Ir tos audros daug sudėtingesnės. Didžiausios audros vyksta tuomet, kai žmonės nesusikalba, neranda bendravimo harmonijos. O jei laive viskas ramu, net baisiausia audra nepalietus praeis pro šalį.

Kartais viską reikia paleisti, mažiau galvoti. Reikia prisitaikyti. Tuo metu, kai plauki, esi tokiam muilo burbule, gyveni kaip žmogus kaime: ryte atsikėlei, nudirbai darbus, nuleidai saulę, numigai ir kitą rytą vėl iš naujo. Atrodo, nieko ypatingo, bet tas gyvenimas tuomet toks pilnavertis atrodo... Ir tik vėliau grįžęs supranti, permąstai, galvoji – uch, ar tikrai ten aš buvau? Nejaugi ten tikrai aš 3 valandą nakties per tas milžiniškas bangas vairavau? Palaukit, ne ne, gal ne aš, – galvoji.

Tačiau, kai esi ten, kai esi tame esamajame laike, viskas atrodo normalu. Iš kažkur ir tos vidinės stiprybės atsiranda, supranti, kiek daug tu gali.

O čia dabar... Namuose sėdėdamas žiūri pro langą, lyja ir galvoji, ne, neisiu niekur, gi šlapia. Laive tik šmurkšt ir viskas, joks lietus nebebaisus.

– Turbūt po kiekvienos didesnės kelionės reikia laiko suvokti, kas įvyko. Sakoma, kad tik apie ją pasakojant kitiems imame ją iš naujo išgyventi.

– Tikrai taip. Pasakoti apie kelionę kitiems – svarbiausia kelionės dalis. Tuomet, kai imi dalintis įspūdžiais, tuomet tu plauki. Esamuoju metu viskas atrodo natūralu, priimi visus iššūkius, pamiršti visas pašalines mintis, prisitaikai. Bet kai pasakoji, kai daliniesi, tada yra tikroji kelionė.

Pamenu, kai vienas išėjau į kalnus. Vaikščiojau sau su kuprine toks kietas. Pasiklydau, verkiau, kad nesąmonę padariau. Supratau, kad nenoriu būt vienas. Nei kelionėje, nei su savo įspūdžiais – būtina pasidalinti emocija, žmogui viskuo reikia dalintis.

Čia ir teatre, kai būna spektaklio repeticijos – ten labai daug įdomių dalykų įvyksta. Bet jei nebūtų spektaklio, jei nebūtų pasidalijimo su žiūrovais, tai galima sakyti, kad nieko neįvyko. Tiesiog nieko nebuvo.

– Atlantą perplaukėte, užsiminėte apie svajonę turėti laivą. Kas toliau? Kokia jūsų didžiausia buriuotojiška svajonė?

Noriu, kad Trakuose atsirastų labai geras jachtklubas. Noriu, kad ten visiems būtų vietos buriuoti, noriu, kad atsirastų labai geros buriavimo mokyklos ir daugiau vaikų plaukiotų „Optimistais“.

Lietuvoje turime labai gerų buriuotojų. Todėl norisi, kad sąlygos buriuoti tik gerėtų. Noriu, kad Kuršių marios taptų gerokai gilesnės. O jau ką perplauksiu ar neperplauksiu aš... Kur nuplauksiu, ten bus gerai. Tų ambicijų neturiu. Man svarbu plaukti.