Aidas Jurkštas: "Noriu įkurti švyturių muziejų"

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje surengėte švyturių parodą. Kaip kilo ši idėja ir kas jus paskatino?

Tiesą sakant, žvalgiausi erdvės savo knygos pristatymui, bet Mažosios Lietuvos istorijos muziejus norėjo surengti ir parodą. Todėl surengėme "Švyturių naktį muziejuje". Čia taip pat rodėme filmą, vaikai patys kūrė švyturius...

Mažosios Lietuvos istoriniame muziejuje visą vasarą galima pamatyti apie 600 pieštų Baltijos jūros švyturių, kurių daugumos jau nebėra. Parodoje taip pat pristačiau dvi didelio formato iliustracijas būsimai knygai. Viename - pirmasis malkomis kūrenamas Mėmelio švyturys, kitaip tariant, pakeliamas metalinis krepšys, pastatytas dar XVII a. Kitame - XVIII a. J. S. Lilienthalio suprojektuotas švyturys, kuris karo metu buvo sugriautas.

Ar surengę parodą pajutote didesnį žmonių susidomėjimą švyturiais?

Viena paroda - lašas jūroje. Tačiau ir jūra susilieja iš upelių. Per penkerius metus iš viso surengiau apie 20 personalinių parodų. Taip pat skaičiau paskaitas apie švyturius įvairioms auditorijoms. Ypač smagu kalbėti mažiesiems. Juk vaikystėje pasėta marinistinė sėkla užaugus gali išsiskleisti puikiais jūrinės kultūros darbais.

Be to, išleidau atvirukų rinkinį "Senieji Lietuvos švyturiai" bei knygutę lietuvių ir anglų kalbomis apie Klaipėdos švyturio istoriją "Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel". Labai svarbu, jog Lietuvoje pagaliau įdiegtas terminas "farologija", reiškiantis mokslą apie švyturius, ir pradėtas minėti Pasaulinis švyturių savaitgalis. Jis rengiamas trečią rugpjūčio savaitgalį.

Kolekcija. Švyturius farologas įamžina piešdamas. Jo kolekcijoje iš viso jau yra apie 1500 piešinių. Asmeninio archyvo nuotr.

Šventės metu žmonėms atveriamos švyturių durys. Pernai pirmą kartą klaipėdiečiai lankė uostamiesčio švyturį. Nors diena buvo lietinga, tačiau švyturio viršūnėje apsilankė apie 700 žmonių.

Šiemet aplankyti švyturį bus galima rugpjūčio 15 d., o rugpjūčio 16-ąją - Šventosios. Jau ruošiame staigmenas… Norint sukelti žmonių susidomėjimą, švyturius reikia rodyti, leisti lankyti, apie juos pasakoti. Džiugu, kad žmonių, besidominčių švyturiais, ratas vis didėja. Brandžios kultūros šalyse švyturių kultūra, edukacija, turizmas - jau tapę tradicija. Juk tai yra didelis turtas, pritraukiantis turizmą.

Jūsų kolekcijoje - apie pusantro tūkstančio švyturių. Kuris iš jų jums padarė didžiausią įspūdį bei kelia daugiausiai sentimentų?

Anksčiau sakydavau, švyturiai man kaip vaikai - visus myliu vienodai. Dabar supratau, jog kiekvienas jų turi skirtingą nematomą energetinę vertę, kurią sukuria architektūriniai, techniniai ir istoriniai motyvai. Juk švyturiai, kuriuos pirmiausia statydavo mirtinai pavojingose vietose, išgelbėjo tūkstančius gyvybių.

Atsidūrus tose vietose jauti nepaaiškinamą energiją. Čia susilieja baimė, pagarba, laimė, grožis.

Gaila, jog gyvenimas yra per trumpas viską pamatyti. Labai norėčiau aplankyti Lotynų Amerikos, Afrikos pakrantes, kolonijines salas, išsibarsčiusias po visą pasaulį, Rusijos šiaurinio kelio pakrantes, Kanados vandenis, kur stovi lietuvio Juozo Vincento Danio projektuoti bei pastatyti švyturiai.

Dera pabrėžti, kad ir Baltijoje yra daug nuostabių švyturių: Bengtskar,Kopu, Arkona, Swinoujscie, Market, Travemunde, Kullens…

Kokių įdomių istorijų žinote apie švyturius?

Istorijų yra labai daug… Pavyzdžiui, įsimintina Edistono švyturio Anglijoje istorija. 1755 m. medinis švyturys užsidegė: lydėsi stogas ir varvėjo švinas. Prižiūrėtojas, kuris jį gesino, dalį švino prarijo. Niekas tuo, žinoma, nepatikėjo, tačiau vos už 20 d. žmogus mirė, o jo skrandyje buvo rasta 200 g švino.

Šis švyturys pastatytas tuomet, kai anglai kariavo su prancūzais. Kai prancūzų karalius sužinojo, kad jo kariuomenė į nelaisvę paėmė švyturio prižiūrėtojus, liepė visus penkis paleisti argumentuodamas: "Prancūzija kovoja su Anglija, bet ne su žmonija."

Įdomu, jog Italijoje, Genujos mieste, 1128 m. buvo pastatytas švyturys, kurio prižiūrėtojas 1449 m. buvo paties Kristupo Kolumbo dėdė Antonijus. O Genujoje gimė ir pats K. Kolumbas.

Anglijoje 1828 m. ant skardžio krašto buvo pastatytas Bičio kyšulio švyturys. Tačiau pastebėta, jog jis pastatytas per aukštai - viršūnę dažnai dengė žemi debesys. Todėl 1902 m. vandenyje buvo pastatytas kitas švyturys, kuris veikia iki šiol.

Turkijoje, Stambule, imperatorius Konstantinas saloje pastatė švyturį dukrai. Vieną dieną mergaitei buvo išpranašauta mirtis, kurią lems gyvatės įkandimas. Imperatorius dukrą išsiuntė į salą, tačiau čia su vynuogių krepšiu pakliuvo ir gyvatė, pražudžiusi mergaitę. Nuo to laiko švyturys pradėtas vadinti Mergelės bokštu.

2006 m. Kryme kilo konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos būtent dėl švyturių valdymo. Tuomet kilę neramumai buvo užgesinti, griežtai apibrėžus Rusijos karinių dalinių teises Kryme. Matome, kas nutiko vėliau...

Ketinate leisti Baltijos jūros švyturių enciklopediją. Kokie žingsniai yra likę iki galutinio rezultato?

Tai - didelis ir drąsus projektas, pradėtas vykdyti prieš 7-8 metus. Drįstu jį vadinti savo gyvenimo tikslu. Surinkau medžiagą ir nupiešiau apie 1500 Baltijos, t. y. Kaliningrado, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomių įlankos (Rusija), Suomijos ir šiaurinės Švedijos pakrantės, švyturių.

Enciklopedijos kūrimas - pragariškai nuoseklus darbas. Kadangi liko "tik" pusė Baltijos jūros regiono, turbūt teks nupiešti dar 1500 švyturių. Skubėti nenoriu, bet tikiu, kad vieną dieną enciklopediją laikysiu savo rankose ir tai taps paminklu man pačiam.

Vis dėlto turiu dar vieną svajonę gyvenimo pabaigai. Noriu įkurti Baltijos švyturių muziejų, kurio turinį sudarytų švyturių modelių, monetų, pašto ženklų ir kitų eksponatų kolekcija, mano piešiniai, interaktyvi vaizdo, garso ekspozicija, o teritoriją puoštų didelės švyturių kopijos.

Užsienyje tokie centrai, traukiantys turistus, kaupia lėšas švyturių išlaikymui. Jau mokyklose vaikai įtraukiami į pažintines, edukacines programas. Ideali šio centro vieta būtų Ventės rago švyturys.

Kaip manote, ar Lietuva marinistinei kultūrai skiria pakankamai dėmesio?

Gaila, tačiau frazė "Lietuva - jūrinė valstybė", mano akimis, menkai užpildyta turiniu. Valstybės žemėlapio melsvas kraštelis nelabai pakeitė lietuvio artojo mentalitetą. Kitaip ir negalėjo būti, juk Lietuvos valdovai visada žvalgėsi tik į rytus.

Pirmą kartą Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, buvo dedamos didelės pastangos, puoselėjant marinistinę kultūrą. Tačiau Hitleris pelenais paleido dešimtmečių darbą.

Pokario metu sovietai Klaipėdą lipdė kaip didelį žvejų kolūkį su kariniu priedu - jūrinė kultūra tuo metu merdėjo. Taigi dvidešimt penkeri nepriklausomybės metai - per mažas laiko tarpas.

Sostinėje į jūrinę kultūrą žvelgiama kaip į pajūrio ambiciją. Tačiau Klaipėdoje jaučiamas žingsnis į priekį. Juk burlaivių regatos, Vėtrungių metai yra tikrai gražūs pavyzdžiai.

Į Palangą persikėlėte iš Vilniaus. Čia tapote farologu. Ar domėtis švyturiais pradėjote dar gyvendamas sostinėje? Kodėl?

Prieš 20 metų į Palangą atvažiavau, nes su mama gavome dalį senelio turto. Turėjau reklamos įmonę Vilniuje, atvykęs čia, pradėjau kurti naują. Maniau, esu jaunas ir visur spėsiu. Tačiau vėliau supratau, kad vienu užpakaliu ant dviejų kėdžių nesėdėsi ir palaipsniui apsigyvenau Palangoje. Čia ir "susipažinau" su švyturiais. Daug metų tai tebuvo pomėgis, kol galiausiai rimtai įklimpau. Tačiau nesigailiu, nes tai "veža"!

Tolimesni užmojai siekia Rusiją, Lotynų Ameriką. Na, Rusija, suprantu. Juk ji - visai čia pat. Ieškoti švyturių Lotynų Amerikoje reikštų kardinalius gyvenimo pokyčius. Papasakokite plačiau apie ateities planus.

Tuo metu, kai pradėjau domėtis švyturiais, labai trūko informacijos, nes dar nebuvo interneto, elektroninių knygynų, aukcionų, GPS sistemos ir begalės kitų šiuolaikinės civilizacijos pranašumų.

Tuo metu, pamenu, domėjausi viso pasaulio švyturiais. Pradžioje nupiešiau visus Venesuelos švyturius, vėliau - dalį Kanados, dar vėliau labai susidomėjau Rusija, ypač šiaurine jos dalimi. Tūkstančiai kilometrų atšiaurių pakrančių, nykstantys, dažnai mediniai švyturiai, viskas uždara, ypač užsieniečiams. Buvo sunku atsilaikyti tokiai pagundai.

Iš tiesų, Lotynų Amerika ir šiaurinė Rusija tebėra farologijos mokslo "terra incognita" (lot. "nepažinta žemė"). Tačiau šiuos paklydimus atidėjau neribotam laikui...

Ar švyturiai jūsų pagrindinis pajamų šaltinis?

Kultūros srityje užsidirbti yra utopija. Geriausiu atveju - išgyventi. Aukoju visą savo laiką, ieškau informacijos, keliauju, tačiau visa tai - tik savomis lėšomis.

Rašau kultūrinius projektus. Parama, kurią gaunu, motyvuoja, įkvepia ir leidžia siekti tikslų. Būti menininku bei mokslininku yra didelė prabanga, už kurią dažniausiai turi susimokėti pats. Vis dėlto esi laisvas it kelnaičių guma.

Kokie yra jūsų kiti pomėgiai?

Sunkus klausimas... Visas mano gyvenimas sukasi apie švyturius. Tiesa, jaunystėje buvau melomanas, didžėjus, todėl dar ir šiandien kaupiu muzikos archyvą. Labai mėgstu sunkųjį roką. Kita mano silpnybė - knygos apie meną, švyturius… Taip pat mėgstu keliauti… ir kartu aplankyti švyturius.

Gyvenimas pajūryje. Kuo ši Lietuvos dalis jus taip žavi? Juk čia gyvenimas verda, regis, tik vasaros sezonu.

Kažkada supratau, kad pajūryje gyvenant pasiekiami visi tie patys civilizacijos pranašumai, kaip ir sostinėje, tik kamščių nėra ir oras švaresnis. O pakeliavęs po pasaulį supranti, kokia Lietuva yra mažytė. Prieš 20 m. lankiausi Kretingos turguje (prekybos centrų tuomet dar nebuvo) ir galvojau: "O siaube, kur aš pakliuvau." Tačiau dabar jaučiuosi laimingas, gyvendamas prie jūros.

Kolekcionuojate švyturius įvairiomis formomis: renkate monetas, paveiksliukus, pašto ženklus, knygas, pats piešiate. Kokių dar turite įdomių eksponatų? Kokios jų atsiradimo istorijos?

Šiuo metu vengiu tokių suvenyrų kaip alaus padėkliukai, laikrodžiai, bet jie vis tiek iš kažkur atsiranda. Prieš daug metų savo kavinėje įdarbinau mielą virėją, kuris kažkodėl man padovanojo aplaužytą, sunkų, metalinį švyturį su įmontuotu radiju. Vėliau sužinojau, kad sovietmečiu tokius suvenyrus darydavo jūrininkai.

Studijavote žurnalistiką, dizainą, teisę, filosofiją. Kiek šios žinios yra vertingos kolekcionuojant švyturius?

Galiu tvirtai pasakyti, kad visos mokslo šakos praverčia gyvenime. Naujų žinių siekis turėtų būti natūralus kiekvieno protingo žmogaus tikslas. Man gyvenime labiausiai pravertė techninės braižybos mokslai, orientavimosi sporto patirtis, vėliai - verslo studijos.

Su kokiais sunkumais susiduriate keliaudamas ir siekdamas įamžinti švyturius?

Keliaudamas patiriu begalę nuostabiausių įspūdžių, nuotykių, aplankau įvairius geografinius užkaborius. Mane labai domina kariniai daliniai, kuriuose besilankant gali būti apkaltintas šnipinėjimu.

Yra žmonių, kurie švyturiuose įsirengia nuostabiai jaukius namus. Kaip jums ši idėja?

Kai apsisprendėme statyti namą, nekilo abejonė, kad tai turi būti namas-švyturys. Tokį namą su kompaso formos kiemu, kuriame šiandien laimingai gyvename kartu su Inga, pastačiau savo rankomis.

Tikri, nenaudojami švyturiai užsienyje dažnai yra parduodami. Tačiau jų kainos yra didelės, taip pat jų naudojimas apribojamas paminklosaugos nurodymais. Švyturio pavertimas gyvenamuoju namu yra puiki, bet sudėtinga idėja.

Farologas Aidas Jurkštas sakė, jog kiekvienas švyturys turi skirtingą nematomą energetinę vertę, kurią sukuria architektūriniai, techniniai ir istoriniai motyvai. Juk švyturiai išgelbėjo tūkstančius gyvybių.