A. Lukašenkos moterys: nesuskaičiuojami paskutiniojo Europos diktatoriaus ryšiai (I dalis)

 Despotiškas šovinistas, nuo visuomenės slepiantis savo žmoną, tačiau nebijantis viešumoje pasirodyti su nesuskaičiuojamu kiekiu meilužių – tai ne vienintelė išvada, kuri peršasi atidžiau pažvelgus į A. Lukašenkos asmeninio gyvenimo istoriją.

1996 m. rugpjūtį baltarusių laikraštis „Imia“ publikavo už širdies griebiantį pasakojimą. Vieną rugpjūčio sekmadienį kamuojamas nuobodulio jaunas Baltarusijos prezidentas, niekam nieko nesakęs, čiupo tarnybinio mersedeso raktelius ir išvyko nežinoma kryptimi. Jo paieškoms pasitelkti net sraigtasparniai, tačiau aptikti automobilį pavyko tik pirmadienį.

Pasirodo, Aliaksandras Grigorjevičius tiesiog buvo nuvykęs aplankyti savo žmonos Galinos Radionovnos ir judviejų sūnų į Šklovo rajone esantį kaimą. Papietavo ir grįžo atgal. „Dėkui Dievui, Aliaksandrui Grigorjevičiui nieko nenutiko“, – džiūgavo leidinys.

A. Lukašenka su sūnumis iš pirmosios santuokos

Toks epizodas tuo metu atrodė gana organiškai: šalį ir šeimą mylintis jaunasis prezidentas su žmona elgėsi nuoširdžiai pagarbiai.

Savo mokytojos dukrą A. Lukašenka vedė būdamas 19. Jaunavedžiai tuomet mokėsi paskutiniuose Mogiliovo pedagoginio instituto kursuose. Netrukus A. Lukašenka ėmėsi politinės karjeros, o jo žmona įsidarbino vaikų darželyje.

1994 m., kai A. Lukašenka buvo išrinktas pirmajai prezidento kadencijai, šiek tiek prisidėjo prie jos karjeros: Galina Lukašenka tapo Mogiliovo srities vykdomojo komiteto gyventojų sveikatinimo specialiste.

Pirmosios ponios vaidmuo kaimo mokytojos dukteriai sunkiai sekėsi, tačiau niekas to iš jos ir nereikalavo.

„Ji suprato, kad čia [Minske] ji nėra reikalinga. Ji sakė, kad niekas jos nekvietė į Minską“, – leidiniui „Projekt“ pasakojo Galinos pažįstama.

Viename iš nedaugelio interviu prezidento žmona teigė, kad pati atsisakė vykti į Minską. Galina Rodionovna liko Šklovo srityje, kur gyvena ir šiandien.

Oficiali judviejų santuoka tęsiasi iki šiol, nepaisant to, kad nepakeičiamas Baltarusijos prezidentas jau senokai gyvena ne su žmona, o kitų moterų apsuptyje.

Aliaksandro ir Galinos Lukašenkų vestuvės

A. Lukašenka kalba apie žmoną ir namus, duodamas interviu Dmitrijui Gordonui:

Tik vakar kalbėjau su vyresnėliu. Vitiuša (Viktoras Lukašenka – red. past.) važiavo ten. Sakau, pažiūrėk, kaip ten motina, kaip jos sveikata, virusai visokie vaikšto, neduok Dieve, susirgtų tuo virusu, ji juk niekada neišsikapstytų.

Tai juk mano vaikų motina, žinoma, kad palaikau su ja santykius. Aš praktiškai nebūnu namuose, vadinu tai namais. Taip, kaime aš būnu, kai skrendu kur pro šalį, galiu nutūpti ten – yra įrengta aikštelė sraigtasparniui mano gimtajame kaime.

Aplankau mamos kapą, ji ten pat kaime palaidota, pas uošvienę ant kapo nueinu.

(...)

O kodėl turėtų būti prasti santykiai? Man ko nors trūksta, kad nepalaikyčiau su tais žmonėmis santykių? Jie nėra reiklūs, paprasti žmonės, nereikalauja kokių nors papildomų išlaidų, turiu omenyje savo šeimą ir vaikus.

Apie uošvienę:

A. Lukašenka labai gerbė savo uošvienę, Galinos Rodionovnos motiną Jeleną Želnerovič. Jis nuolat atvykdavo jos aplankyti, o ji pati labai šiltai kalbėjo apie Baltarusijos prezidentą duodama interviu. J. Želnerovič mirė 2019 m.

„Ji man buvo kaip antroji mama. Jei ne uošvienė, niekada nebūčiau tapęs prezidentu. Ji mane pastūmėjo. Ji buvo mokyklos, kurioje mokiausi, direktoriaus pavaduotoja, mes su jos dukra draugavome. Ji buvo mano antroji mama, ir jei ne ji, aš niekada nebūčiau tapęs prezidentu“, – interviu D. Gordonui sakė A. Lukašenka. 

A. Lukašenka ir J. Želnerovič

Pačioje savo karjeros pradžioje A. Lukašenka suprato moterų, tiek rinkėjų, tiek vadovių, galią.

„A. Lukašenka supranta, kad moterys – didi jėga Baltarusijoje. Jos jau seniai yra šeimininkės namuose. Jos aiškiai nusako pagrindinę šeimos veiksmų kryptį“, – A. Lukašenkos rinkimų štabo nario knygoje „Lukašenka. Politinė biografija“ rašė buvęs Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Leonidas Deiko.

Buvusi Baltarusijos parlamento deputatė Olga Abramova prisiminė, kad rinkimų kampanijos metu A. Lukašenka siūlęs jai ministrės postą, sakydamas, kad jam prireiks moterų ministrių.

O. Abramova atsisakė, tačiau moterų ministrų postuose atsirado visai netrukus. Pirmojoje ministro pirmininko Michailo Čigiro vyriausybėje jų buvo dvi: Inessa Drobyševskaja ėjo sveikatos apsaugos ministrės pareigas, o Olga Dargel tapo socialinės apsaugos ministre.

„Pikti liežuviai malė, kad po tarnybos pasienyje, kai Aliaksandras Grigorjevičius ėmė vadovauti sovietiniam ūkiui „Gorodec“, iš jo tarnybos tėvynei vietos pas jį atvyko Nadežda Bartaš su dviem sūnumis. Jis ją įdarbino ūkyje. 

Jaunėlis buvo neįtikėtinai panašus į A. Lukašenką, dėl to kaimiečiai jį praminė Lukaška. Netrukus po to N. Bartaš ištekėjo už vietos gyventojo ir tapo Nadežda Garbuzova. Vėliau ji su juo išsiskyrė ir, kai A. Lukašenka tapo prezidentu, persikėlė gyventi į Minską bei ėmė vadovauti „Atolino“ priemiesčio ūkiui.“

Olga Pavlova. Ištrauka iš „Školo aistrų“

A. Lukašenka taip pat protegavo moteris, su kuriomis buvo pažįstamas dar iki tapdamas prezidentu. Artima būsimo prezidento draugė, Školo rajono administracijos darbuotoja Nadežda Jermakova vėliau tapo Baltarusijos nacionalinio banko pirmininke. Kita jo pažįstama – Nadežda Kotkovec, buvusi Školo sovietinio ūkio vyriausioji ekonomistė, vėliau tapo žemės ūkio ministro pavaduotoja.

Ilgą laiką artimiausia jo bendražyge ir neformalia patarėja buvo Tamara Vinnikova, 1995 m. vadovavusi Baltarusijos nacionaliniam bankui. Tačiau jos svaiginanti karjera baigėsi 1997 m., kai KGB ją apkaltino finansinėmis machinacijomis. Dvejus metus moteris praleido namų arešte ir paslaptingomis aplinkybėmis pabėgo. Šiuo metu gyvena Londone.

Tamara Vinnikova

Ne medicininė paslaptis

Einant į pabaigą pirmajai kadencijai, kai A. Lukašenka jau buvo surengęs referendumą, faktiškai pavertusį Baltarusiją prezidentine respublika, jis ėmė pasitikėti tik išties artimomis moterimis – tomis, kurios tiesiogine šio žodžio prasme turėjo priėjimą prie jo kūno.

Ieškoti asmeninio gydytojo A. Lukašenka ėmėsi iš karto vos tapęs prezidentu. Tuomet buvo pasirinkta Minsko diagnostikos centro ultragarso diagnostikos specialistė 29 metų Irina Abelskaja. Prieš tapdama asmenine šalies prezidento gydytoja, I. Abelskaja turėjo kuklią darbo patirtį pediatrijos ir endokrinologijos srityse, tačiau dirbdama vadovybei, ji staigiai padarė svaiginančią medicinos karjerą.

2001 m. ji gavo aukščiausią radiacijos diagnostikos gydytojo kvalifikacinę kategoriją ir kartu tapo Prezidento administracijos Respublikinio klinikinės medicinos centro vyriausiąja gydytoja (sovietiniu įpročiu ji buvo vadinama „medicinos komisija“) – ten buvo gydomi aukšto rango pareigūnai, politikai, menininkai ir mokslininkai. Vėliau I. Abelskaja gavo dar dvi aukščiausias kvalifikacines kategorijas.

I. Abelskają dažnai buvo galima pastebėti valstybės vadovo draugijoje net tarptautinių vizitų metu. Ilgainiui asmeninę gydytoją imta vadinti viena artimiausių A. Lukašenkos aplinkos moterų. Formalusis jos vadovas – Ivanas Titenkovas – prisiminė, kaip „perduodavo per Iriną Stepanovną“ prašymus prezidentui.

Irina Abelskaja

„Maloni, rami, nepiktybinė, ji nenorėjo perbėgti niekam kelio ir labai mylėjo A. Lukašenką“, – apibūdina I. Abelskają buvęs „Supermodel of Belarus“ konkurso direktorius Aleksandras Varlamovas, bendravęs su ja, kai ji dirbo medicinos komisijoje.

A. Varlamovas prisimena, kad pirmą kartą su I. Abelskaja susipažino, kai ji jau laukėsi A. Lukašenkos kūdikio. Jis pasakoja, kad I. Abelskaja tada neatrodė gerai ir, kaip paaiškėjo vėliau, to priežastis neva buvo būsimojo tėvo nepasitenkinimas šiuo nėštumu. „Jis supyko, [...] sušuko jai: „Tokiu būdu tu sumanei užsėsti Baltarusijos sostą? Per savo tarpkojį?“ – A. Varlamovas atpasakoja gandus apie valstybės vadovo reakciją į I. Abelskajos nėštumą.

Ilgą laiką apie vaiką nieko nebuvo girdėti, kol 2007 m. pats A. Lukašenka, duodamas interviu Baltarusijos žiniasklaidai, pareiškė, kad „galbūt trečiasis sūnus užims prezidento postą po jo“. Iki tol buvo žinoma tik apie du sūnus iš oficialios santuokos, tačiau nuo 2008 m. viešumoje ėmė rodytis mažasis Kolia.

Iš pradžių Prezidento spaudos tarnyba nekomentavo paslaptingo trimečio berniuko pasirodymo prezidento aplinkoje, tačiau jau po poros metų net pats A. Lukašenka neslėpė, kad tai jo nesantuokinis sūnus.

Tegul tai būna pavyzdžiu, jei jau taip gyvenime nutiko, kad tau gimė sūnus – visiškai nesvarbu, kaip jis gimė. Štai V. Putinas pasakė: „Tai nuo Dievo.“ Tai ką, aš turėčiau tą, kas nuo Dievo, slėpti?“ – pareiškė Baltarusijos vadovas.

2012 m. susitikimo su Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu metu A. Lukašenka pajuokavo apie Kolios ateitį: „Čia yra mano sūnus Nikolajus, o tai reiškia, kad mes rimtai ir ilgam nusiteikę bendradarbiauti ir yra kam perimti estafetę po 20–25 metų.“

Kolios motinos pavardė nė karto nebuvo viešai patvirtinta, tačiau ji ir nebuvo pernelyg slepiama. A. Lukašenkos aplinkos žmonės gali tai patvirtinti: jo motina – buvusi prezidento gydytoja. Pats A. Lukašenka yra minėjęs, kad Kolios motina dirba gydytoja.

Kuo dažniau viešumoje rodėsi mažasis Kolia, tuo rečiau kas nors ėmė matyti pačią I. Abelskają. Tačiau jos motina Liudmila Postojalko tapo išties reikšminga figūra Baltarusijos politikoje.

Valstybinės reikšmės uošvienė

Bresto regioninės vaikų ligoninės vyriausiosios gydytojos L. Postjalko karjera buvo dar spartesnė nei dukters kilimas: tais pačiais metais, kai I. Abelskaja tapo vyriausiąja klinikos gydytoja, jos motina tapo sveikatos apsaugos viceministre, o po metų – ministre.

Didelę L. Postojalko įtaką politikoje aiškiai rodo faktas, kad būtent ji suvaidino pagrindinį vaidmenį sprendžiant vieno ryškiausių pirmosios A. Lukašenkos kadencijos valdininkų likimą.

Dar 2000-ųjų pradžioje Baltarusijos valstybinio universiteto (BelSU) rektorius Aliaksandras Kozulinas buvo vienas svarbiausių žmonių nacionalinio švietimo srityje. „BelSU“ gavo nemažą finansavimą, turėjo teisę savarankiškai tvirtinti švietimo programą, o pats A. Kozulinas įgijo vyriausybės nario statusą.

Tačiau netrukus po A. Lukašenkos pergalės antruose prezidento rinkimuose 2001 m. A. Kozulinas įsitaisė įtakingą priešininką valdžioje.

1998 m. BelSU buvo įkurtas Fundamentaliosios ir alternatyviosios medicinos fakultetas – taip A. Kozulinas valstybinį universitetą bandė paversti klasikiniu Europos universitetu. 2002 m. l. Postojalko vadovaujama Sveikatos apsaugos ministerija netikėtai nusprendė šį fakultetą uždaryti.

A. Kozulinas įsitraukė į viešumos karą siekdamas išsaugoti fakultetą ir net siūlė ruošti studentus universiteto lėšomis ir už pinigus.

„Aš sakiau A. Kozulinui, kad jis nelaimės šio karo“, – pasakojo rašytojas ir žurnalistas Jevgenijus Budinas Aliaksandro Fedutos knygoje „Lukašenka. Politinė biografija“. – Bet Aliaksandras įsižeidė, kategoriškai užsispyrė ir nieko nenorėjo girdėti.

Aš nežinau, sako, ar ji ką išmano apie mediciną, bet ji tikrai nieko nesupranta apie aukštąjį mokslą. Jis tai pasakė ne man, bet ministrei ir ne tik ministrei, bet Beveik Giminaitei. Tokie dalykai neatleidžiami, tai pas mus – šventa. Ir išeitis čia buvo viena: sutik su viskuo ir bėk atgailauti.“

Po šio konflikto kadaise įtakingas rektorius per keletą mėnesių neteko savo statuso: jau 2003 m. gegužę A. Lukašenka pasirašė dekretą, kuriuo BelSU atimama autonomija ir teisė išrinkti rektorių, o pats A. Kozulinas prarado ministro statusą.

Dar po poros metų A. Kozulinas tapo A. Lukašenkos varžovu prezidento rinkimuose, po to buvo suimtas ir nuteistas penkeriems su puse metų kalėjimo už chuliganizmą ir masinių neramumų organizavimą.

A. Kozulinas ir L. Postojalko

A. Lukašenka dar ilgai besąlygiškai pasitikėjo L. Postojalko. Ji atsistatydino 2005 m. dėl pašlijusios sveikatos, prieš tai gavusi vietą Respublikos taryboje ir A. Lukašenkos įsaką ir toliau būti atsakinga už sveikatos priežiūros sistemos stebėseną prezidento padėjėjo įgaliojimų pagrindu. Poste L. Postojalko pakeitęs Vasilijus Žarko buvo ilgametis jos bendražygis.

2007 m. L. Postojalko mirė. Praėjus mažiau nei keturiasdešimčiai dienų po jos mirties, I. Abelskaja neteko respublikinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigų ir liko dirbti ketvirčiu etato ultragarso kabinete.

Nuo to laiko I. Abelskaja daugiau nebesirodė A. Lukašenkos draugijoje. 2010 m., po kelerių metų užmaršties, ji grįžo dirbti klinikos vadove, tęsė akademinę karjerą, šiuo metu užsiima moksliniais tyrimais ir dalyvauja konferencijose. Apie savo santykius su Baltarusijos prezidentu ir savo šeimą ji nekalba. 

Bus daugiau.