70 metų kovoje už Tėvynės laisvę ir gerovę

Bet kai užsukau pas profesorių į namus, kalba pakrypo visai kita vaga.

...Ant stalo gulėjo profesoriaus sudarytas penkiakalbis (!) Statybos terminų žodynas ir prabangiai išleista enciklopedija, prieš kelias dienas atkeliavusi iš Didžiosios Britanijos Kembridžo universiteto: „2000 XXI a. iškiliausių intelektualų“. Atsiverčiu „K“ raidę ir susirandu mokslininko pavardę.

- Profesoriau, esate įrašytas į pasaulio intelektualų sąrašą. Kokiais pripažinimo ir garbės ženklais nuklotas jūsų kelias Tėvynėje?

- Tikriausiai esu vienintelis buvęs tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys (akademikas), neturintis valstybinio apdovanojimo. Garbingiausius savo jubiliejus (65, 70, 75, 80, 85) atšvenčiau jau gyvendamas Vilniuje. Kad nors kokį valstybinį sveikinimo raštelį...

- Kuo paaiškintumėt tokį priešišką ignoravimą?

- Lietuvoje valstybiniai ordinai ir medaliai skiriami arba labai garsiems mokslininkams, arba įvairiems prisitaikėliams, patogiems specialistams. Kadangi nė vienai iš šių dviejų kategorijų nepriklausau, nuo pat jaunystės kovoju su padlaižiais, esu persona non grata. Mane, pirmąjį pokarinės Lietuvos statybos profesorių ir pirmąjį Vilniaus technikos universiteto profesorių (1967 m.), rektorius 1992 m. pašalino iš darbo, nes... buvau peržengęs 65 metų ribą. Atšventęs 80 metų jubiliejų, prestižiniuose moksliniuose pasaulio leidiniuose paskelbiau 70 darbų. Štai jie visi čia, šiuose Lietuvos mokslų akademijos paskelbtuose keturiuose tomuose.

- „Inžinerinis konstrukcijų tikimybinio patikimumo vertinimas ir prognozavimas“. Esate patikimumo teorijos specialistas? Ekspertas?

- Kaip mokslininkas visada domėjausi patikimumo teorija. Ją galima taikyti labai plačiai, o tyrinėjimų algoritmai tinka ne tik inžinerijoje, bet ir ekonomikoje, biologijoje, finansuose.

- Ar galite pritaikyti tą modelį Visagino atominės elektrinės ekonominės naudos vertinime?

- Esu jau tai padaręs ir apskaičiavęs, kad ekonominės-finansinės naudos sulauksime tik 2040-2050 m., o iki tol - gryniausi nuostoliai.

- Su tokiomis žiniomis ir galimybėmis galėtumėte vadovauti komisijoms, telkti specialistus, konsultuoti.

- 1992-1995 m. buvau pakviestas konsultantu į G.Vagnoriaus Vyriausybę. Tačiau kai sukritikavau energetikos vystymo politiką ir Ignalinos AE atliekoms saugoti užsakytus ketaus kubilus iš Kanados, mano patarimų ir paslaugų tuometinė Vyriausybė 1995 m. atsisakė.

- Kuo blogi buvo tie kubilai?

- Todėl, kad panašius, tik gelžbetoninius, siūlė mums ir švedai. Ir arčiau, ir pigiau. Beje, tokius mes ir patys galėjome gamintis. Bet kanadiečiai, matyt, pasiūlė gerą „otkatą“. O dabar sužinau, kad planai vėl pasikeitę. Atsiradę naujo tipo kubilai, kurių patikimumo trukmė nežinoma, gal 50 metų. O turėtų būti 300...

- Vadinasi, po 50 metų...

- Jei tų naujo tipo kubilų nebus atsisakyta... O jei dar vieną atominę pastatysime, tų pavojingų atliekų dar daugiau sukaupsime. Baisu apie tai ir galvoti...

- Beveik tris dešimtmečius vadovavote VTU Gelžbetoninių konstrukcijų katedrai. Ar yra tekę patikimumo teoriją kaip taikomosios matematikos sritį pritaikyti aukštybinių pastatų, itin sudėtingų konstrukcijų, tiltų patikimumo vertinimui ir prognozavimui?

- Mano tikimybių prognozėmis susidomėjo vienas lenkų kilmės amerikiečių mokslininkas, vadovaujantis Valstybės departamentui Vašingtone. Jis inicijavo 30 000 įtartinų tiltų patikimumo tyrimą, nes kai kurie anksčiau patikimais laikyti tiltai sugriuvo.

- Ar Lietuvoje yra tokių tiltų?

- Žinoma. Dar sovietmečiu kelių inžinieriai žinojo, kodėl Kudzys stengiasi išvengti kelionės per du tiltus. Vienas jų jau buvo pradėjęs griūti... Galiu apskaičiuoti ir pasakyti, kad vienas ar kitas Vyriausybės priimtas sprendimas yra nepatikimas. Arba neįgyvendinamas, arba jo laukia nesėkmė. Kai keli mano spėjimai pasitvirtino, pavyzdžiui, amoniako saugyklos avarija Jonavoje 1989 metais, konstrukcijų saugai jau skiriamas didesnis dėmesys. Tik apgailėtina, kad aplinkos ministras 2003 metais paskelbė du reglamentus, pagal kuriuos (prieštaraujant ES nurodymams) Lietuvoje pastatų, tiltų ir kitų atsakingų objektų patikimumą leista sumažinti 15-30 proc. ir daugiau.

- Kur dabar yra aktualu ministerijoms, bankams ir kitoms žinyboms panaudoti patikimumo teorijos principus?

- Nuo 1990 metų yra labai svarbu žinoti, kokios vertės nekilnojamąjį turtą (žemę, miškus, ežerus, įmones, pastatus ir komunikacijas) valdo mūsų valstybinės ir visuomeninės žinybos. 1991-1992 metais šis turtas nebuvo apskaičiuotas, kad lengviau būtų atlikta jo „prichvatizacija“. Lietuvoje yra daug puikių matematikų, kurie taikydami patikimumo ir tikimybės teorijų dėsnius gali ne tik apskaičiuoti nekilnojamojo ir kitokio turto vertę, bet ir jo kitimo procesą. Tačiau tokie matematikai kaip prof. R.Rudzkis ir kiti yra ir ignoruojami, ir žeminami.

- Ar teko domėtis Valdovų rūmais? Kodėl į dangų lipa vis naujos sąmatos?

- Prieš 12 metų buvau pakviestas į vieną pirmųjų posėdžių, kuriame buvo aptariama šių rūmų projektavimo ir statybos eiga. Dar net projekto nėra, o jau buvo siūlomi vykdytojai. Pakvipo afera. Aš pasakiau, kai bus sudaryta bent apytikrė statybos darbų sąmata, paskelbtas konkursas, tada ir spręsime. Manęs daugiau į posėdžius nekvietė. Spaudoje paskelbiau, kad Valdovų rūmai kainuos ne 120 mln., bet 300-350 mln. litų. Tai dabar ir pasitvirtino.

- Jei teisingai prisimenu, XVIII a. prancūzų švietėjai buvo iškėlę mintį, kad įstatymus leisti ir valstybę valdyti turėtų mokslininkai ir intelektualai. Kas išeina, kai įstatymus priima šoumenai ir populistai, jau įsitikinome.

- Po vieno mūsų Seimo nutarimo jaučiuosi labai pažemintas asmeniškai. 2011 m. vasarį patvirtintas naujas LMA statutas, pagal kurį 75 metų sulaukę mokslininkai nebetenka tikrojo nario garbės vardo ir tampa emeritais. Naujojo nutarimo autoriai leido sau ne tik pasityčioti iš mokslininkų garbės vardo, bet ir diskriminuoti juos dėl amžiaus, ką draudžia mūsų Konstitucija ir tarptautiniai žmogaus teisių gynimo aktai.

- Gal mūsų Seimą išvis reikėtų pertvarkyti? Senos demokratijos šalyse užtenka dviejų partijų. Pas mus jų - kaip grybų po lietaus. Vadai ir vadukai turi dar ir kišeninių balsuotojų, kuriuos atsiveda pagal sąrašus...

- Tai išties rimta problema. Kad visuomenės branduolys dirbtų patikimai, reikia jį sumažinti iki minimumo. Mūsų Seime užtektų 70 tik vienmandatėse apylinkėse renkamų deputatų.

- Ką galvojate apie Ministrų kabinetą, kai portfeliai skirstomi ne pagal profesinį profilį, išsilavinimą, o pagal partiškumą?

- Valdininkų nekompetencija valstybei visada labai brangiai kainuoja. Kai reikia uždaryti atominę elektrinę, „išbankrotinti“ banką, beveik visada kviečiami užsienio „ekspertai“. Jie dažniausiai mažai išprusę, netekę darbo namuose. O čia dirba su „otkatais“. Kitaip nepaaiškinsi jų astronominių atlyginimų. Ir atsakomybės jokios: atvažiavo - išvažiavo. Gaudyk vėją laukuose. O Lietuvos specialistų siūlymai gula į stalčius...

- Kas jums padėjo išsaugoti tokį tvirtą ir tiesų stuburą?

- Manau, krepšinis ir rezistencinė kova. Ir viena, ir kita - nuo gimnazijos laikų Alytuje. Dar Lubiną prisimenu. „Žalgiryje“ ir Lietuvos krepšinio rinktinėje žaidžiau su Butautu, Lagunavičium, Stonkum... Paskutinėje gimnazijos klasėje 1943 m. įstojau į pogrindinę Lietuvos Laisvės Armiją (LLA). Iš pradžių ji kovojo prieš vokiečių okupaciją, o paskui, kai Dzūkijoje atsirado bolševikinių partizanų, - prieš juos. Pastarieji, Zimano vadovaujami, baimėje laikė visą Dzūkiją. 1943-iųjų kovą Alytuje įkurtas Alytaus apylinkės LLA štabas. Dvidešimt penki gimnazistai, mokytojai, seminarijos studentai ir dėstytojai, vadovaujami A. Ramanausko-Vanago, prisiekėme prie kryžiaus, akcentuodami ginkluotą pasipriešinimą, o ne ideologinę propagandinę kovą. 1944 m. per Kalėdas sovietų enkavėdistų pulkai užpuolė Dzūkiją, sudegino namus su gyvais žmonėmis Klepočių ir kituose kaimuose. O šiandien kalbame tik apie Pirčiupius...

- Ar teko sutikti Juozą Lukšą-Daumantą?

- Neteko. Juozas Lukša buvo Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanų vadas ir organizavo Kauno mieste keturias partizanų kuopas, kurios buvo išduotos ir likviduotos. Drauge su J. Poškumi buvo suimtas mūsų ryšininkas ir partizanas J. Lukšos brolis Antanas. Sulaikyta buvo ir mano žmona Birutė Veličkaitė, ir jos tėvas Jonas Velička. Aš buvau tik įtariamasis, bet to užteko, kad vėliau būčiau pašalintas iš VDU 1950 metais.

- Ką galvojate, kad per 22 Nepriklausomybės metus Lietuvoje nėra sukurta paminklo laisvės gynėjams? Tik ta vargana akmenų krūvelė prie Rezistencijos aukų centro. Iki šiol neapsisprendžiama, ką statysime Lukiškių aikštėje vietoj 40 metų teisingą kryptį į KGB rūmus rodžiusio Lenino. Kalbama ir apie modernaus meno muziejų, ir apie Gugenheimo centrą...

- Palietėte labai skaudžią temą. Per vieną minėjimą esu pasakęs, kad man gėda stovėti prie tos akmenų krūvelės. Ir nuėjau. Daugiau nekvietė. Visur mane kviečia tik vieną kartą. O perlaidojant mano ginklo draugus partizanus išvis nekvietė. Sakė, bus valdžios atstovų - dar ką nors leptelės...

- Jau antri metai savuosius straipsnius spaudoje pasirašote „buvęs akademikas“. Kas tai - savigaila?

- Tai protestas. Prieš naujojo Lietuvos mokslų akademijos statuto demagogiją, leidžiančią žeminti žmogų dėl jo amžiaus.