30-metį minintis Augustas Navickas: "Geriausia dovana būtų kelialapis į Tokiją"

Viena jų pagrindinių - iškovoti kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes ir čia tinkamai atstovauti Lietuvai.

"Sporte stebuklų nebūna. Jei nori tapti geriausiu - reikia aukotis ir juodai dirbti. Savo tikslų siekiu ir toliau sieksiu iš visos širdies", - pabrėžė A. Navickas.

Jis net per karantiną intensyviai pluša namuose. Kai vieną rytą susisiekiau su juo telefonu ir norėjau susitarti dėl interviu, šis pasakė: "Paskambinkite po pietų, kadangi dabar manęs laukia maždaug dviejų valandų treniruotė."

Atšaukė stovyklą Italijoje

A. Navicko dienotvarkė sustyguota minučių tikslumu, o treniruotės - šventas reikalas.

"Turiu du skirtingus "Concept" irklavimo treniruoklius, tad veiklos netrūksta. Laikausi karantino, tad sportuoju namuose.

Kai šiek tiek atslūgs koronavirusas ir dar labiau atšils oras, važinėsiu gryname ore specialiai neįgaliajam pritaikytu dviračiu. Man sportas yra tapęs ne tik gyvenimo būdu, bet ir profesija.

Mano svajonė - olimpinis medalis, ir kasdien vis arčiau iriuosi šio tikslo link. Būna ir juodų dienų, tačiau žmonių nuoširdus palaikymas ir begalinis ryžtas mane stumia į priekį", - akcentavo pokalbininkas.

A. Navickas skaičiuoja dienas iki Tokijo paralimpinių žaidynių ir preciziškai dėlioja treniruočių planus, kad pasiektų optimalią sportinę formą.

"Būtent balandžio mėnesio pabaigoje Italijoje būtų tekę dalyvauti atrankos į Tokijo paralimpines žaidynes varžybose, bet, kaip žinia, dėl koronaviruso svarbiausias ketverių metų sporto renginys atkeltas į 2021 metus.

Planai ir pasiruošimas joms šiek tie keičiasi. Iki žaidynių buvo likę daugiau nei 100 dienų, o dabar jau - bemaž 500 dienų.

Man teko atšaukti ir Italijoje vykusią treniruočių stovyklą, teko skubiai automobiliu grįžti į Lietuvą prieš pat sienų uždarymą. Laikiausi saviizoliacijos, beveik mėnesį laiko su žmona sėdime namuose, dabar tik nueiname iki parduotuvės ir atgal.

Per daug nesiskundžiame, dviese leisti laiką smagiau, nei tai tektų daryti vienam", - su šypsena veide sakė A. Navickas.

Pasiteiravus apie neseniai paminėtą jubiliejų, klaipėdietis atsakė: "Šįkart jis buvo kitoks.

Dar prieš kelis mėnsius mąsčiau, kaip čia reiks paminėti tokią sukaktį, visgi įkopiau į ketvirtą dešimtį, tačiau koronavirusas pakoregavo viską savaip. Nebereikėjo nieko mąstyti. Ramiai su šeima suvalgėme pyragą, ir tiek."

Likimo išbandymai

Išties A. Navickas - neeilinė ir stipri asmenybė, savo charakteriu, užsispyrimu ir didžiuliu noru gyventi įveikęs sunkius gyvenimo skirtus išbandymus.

A. Navickas prieš beveik aštuonerius metus susilaužė stuburą versdamasis kalnų dviračiu. Tačiau šis įvykis nesužlugdė jauno vyriškio svajonių, o tik įkvėpė dar didesniems žygdarbiams.

Iki lemtingos nelaimės 204 centimetrų ūgio A. Navickas žaidė krepšinį, lankė irklavimą, tačiau baigęs mokyklą ir tapęs studentu sportą metė. Keista, bet 2012-ųjų rudenį patirta trauma jį sugrąžino į irklavimo sportą.

"Buvo ir nevilties minučių. Bet gal po metų, po visų reabilitacijų, sugrįžo noras aktyviai gyventi, o ne verkšlenti, tuo labiau pulti į alkoholio ar kokius kitus liūnus. Apie šią nelaimę stengiuosi nebemąstyti. Tiesiog gyvenu toliau ir vis judu į priekį", - aiškino sportininkas.

RGB pictures / Rimanto NAVICKO nuotr.

Visą straipsnį skaitykite savaitraštyje „Savaitės ekspresas“, kurį galite užsiprenumeruoti nuo bet kurios dienos, arba įsigyti prekybos centruose visą savaitę - nuo penktadienio iki ketvirtadienio.