Žmonės su negalia (ne)gali studijuoti Lietuvoje?

Lietuvos Žmonių su negalia sąjungos interneto puslapyje rašoma, kad aukštasis mokslas neįgaliesiems „sudaro puikias prielaidas dalyvauti visuomenės labai teigiamai vertinamose, pripažintose veiklose, įgyti teigiamą socialinį statusą, formuoti teigiamą požiūrį į save, ugdytis pilietinį aktyvumą“.

Kita vertus, universiteto diplomas (ar jo nebuvimas) yra ir vienas iš faktorių, kurie lemia, ar žmogui ateityje gresia socialinė atskirtis. Verta pabrėžti, kad Lietuvoje neįgalieji sudaro didelę dalį skurstančių žmonių.

Įrankis pataisyti situaciją – aukštojo išsilavinimo diplomas – jiems dažnai nėra prieinamas dėl nepritaikytos aplinkos ir programų.

Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNOF) savo svetainėje pateikia kritikos šiandieninei padėčiai: „Nors dauguma aukštųjų mokyklų Lietuvoje save pristato kaip pritaikytas mokytis žmonėms, turintiems negalią, dažnas neįgalusis, panoręs studijuoti, susiduria su visai priešinga situacija.“

Autorių teigimu, asmenys susiduria su aukštojo mokslo neprieinamumu dėl savo negalios: „Lietuvos aukštosiose mokyklose dar trūksta pritaikytos paskaitų medžiagos, fizinės aplinkos, nėra bendros neįgaliųjų studentų registracijos sistemos, trūksta techninių priemonių.“

LNOF darbuotoja Lina Garbenčiūtė teigė, kad situacija dėl aukštojo mokslo prieinamumo neįgaliesiems yra labai sudėtinga ir tai atspindi statistika – tokių studentų yra labai mažai. Visa sistema, pasak jos, „yra palikta savieigai“. Dabar ji veikia taip, kad studentai su negalia patys gauna finansavimą. Jos teigimu, gal tai ir nėra blogai, tačiau atskirais atvejais pritaikyti sau studijas yra labai sudėtinga. Fizinę negalią turinys studentai dažnai negali studijuoti, nes tam tikrose aukštojo mokslo įstaigose aplinka jiems yra nepritaikyta.

„Sistema yra sukonstruota taip, kad mokama tiesiogiai studentams, o suma paskirstoma visiems po truputį. Kiek patys studentai gali, tiek jie ir prisitaiko. Taigi tam tikram ratui studentų studijos yra prieinamos. Vis dėlto, kai esant tam tikrai negaliai reikia daugiau pagalbos ar paslaugų, jie negali rinktis trokštamų studijų“, – pasakojo L. Garbenčiūtė.

Kelią įgyti išsilavinimą, pašnekovės teigimu, gali užkirsti nesuteikiama pavėžėjimo paslauga arba konspektuotojo pagalba.

Problemą išspręstų bendra įtraukimo politika

Remiantis europine patirtimi, kaip komentavo LNOF narė L. Garbenčiūtė, skirtingos šalys jau daugelį metų turi įsteigtas atskiras prieinamumo sistemas. Tokių šalių pavyzdžiai yra Airija, Italija ir Prancūzija. Jos turi prioritetą – kad universitetuose būtų pasiektas tam tikras skaičius žmonių su negalia.

„Šiose šalyse universitetai deda pastangas: vieni yra draugiški žmonėms su autizmu, kiti atvirai praneša, kad stengiasi sukurti tinkamas žmonėms su negalia paslaugas. Italijos atveju, priklausomai nuo to, kiek studentų su negalia turi, universitetas gauna finansavimą. Aukštoji mokykla tokiu būdu turi lėšų paslaugoms organizuoti“, – kalbėjo ji.

Pašnekovė sakė, kad mūsų šalies sistemoje yra reikalingi pokyčiai, kadangi dabartinė sistema egzistuoja jau kelerius metus, tačiau studijuojančių žmonių su negalia skaičius nesikeičia. „Vadinasi, kažkas tikrai neveikia“, – sakė ji.

Studijų neprieinamumas lemia atskirtį darbe

Neprieinamos aukštojo mokslo studijos lemia tai, kad žmonėms su negalia įsilieti į darbo rinką tampa beveik neįmanoma.

Pašnekovės teigimu, žmonių, kurie turi sąlygas iš mokyklos keliauti į universitetą, yra labai nedaug, o tai užkerta kelia toliau sėkmingai integracijai, darbui, įsiliejimui į verslo įmonės darbą ar viešąjį sektorių. Žmonėms tampa prieinami žemiausios kvalifikacijos darbai. 

„Jeigu kalbame apie tai, kad švietimo sistema turi būti prieinama nuo pat mažumės, tai natūralu, kad ir aukštasis mokslas turi tapti prieinamas. Dabar beveik iš visų reikalaujama turėti aukštąjį išsilavinimą, o žmonėms su negalia dėl jų sveikatos tikrai sudėtinga tai padaryti“, – reziumavo ji.

Neįgalieji susiduria ir su kitomis problemomis siekdami aukštojo mokslo – pasak LNOF atstovės, nuo pat mokyklos jie kažkodėl yra kreipiami profesinio išsilavinimo kryptimi.

„Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Vilniaus universitetas (VU) sistemingai juda studentų su negalia pritraukimo kryptimi, tačiau įsipareigojimas turi būti platesnis: ne vieno ar kito universiteto pavienės iniciatyvos, bet kitoks valstybės požiūris. Žmonės su negalia gali mokytis, o vėliau dirbti su visais. Pokyčių neįvyks, jeigu kiekviename sektoriuje suskirstysime, kur gali žmonės su negalia pakliūti, o kur ne“, – pasakojo L. Garbenčiūtė.

Nematoma negalia nepastebima ir studijuojant

Taip pat ji išskyrė dar vieną problemą: kaip aukštojoje mokykloje jaučiasi žmonės su nematoma negalia: „Tai yra ir disleksija, ir disgrafija, ir psichinė sveikata, ir autizmo spektro sutrikimas (ASS). Užsienio universitetuose tokie studentai sudaro nemažą dalį. Lietuvoje stipendiją gauna tik tie, kurių negalia sudaro daugiau nei 45 proc. Dažnai tie, kurie turi nematomą negalią, nesikreipia. Jų neįmanoma suskaičiuoti, nes jie tiesiog neatskleidžia, kad turi tam tikrų sunkumų.“

Daugiau apie nematomą negalią, ASS papasakojo organizacijos „Lietaus vaikai“ atstovė Barbora Suisse.

„Autistiški asmenys, kurie įstoja į universitetą, neturi intelekto sutrikimų, jiems nereikia specialiai pritaikytos programos ar turinio. Jie dirba tuo pačiu lygiu, kaip ir visi kiti. Sunkumų gali iškilti dėl atsiskaitymo – žmogui gali būti sudėtinga kalbėti viešai, dirbti grupėse, atsakyti egzamino metu į atvirus klausimus“, – sakė B. Suisse.

Didžiausių sunkumų kyla socialinėje plotmėje – tai yra bendravimas su studentais, dėstytojais. Autistiški asmenys sunkiau užmezga santykius. 

„Studentai su ASS yra sakę, kad jiems labai padėtų kurso draugas, kuris pagelbėtų naviguodamas socialinėje erdvėje“, – patikslino ji.

Pašnekovė teigė, jog iš dėstytojų būtų tikimasi sulaukti supratingumo dėl dėstymo stiliaus, pavyzdžiui, naudoti daugiau vizualaus turinio, paskaitos medžiagą pateikti iš anksto arba po jos raštu, užfiksuoti esminius faktus per pavyzdžius ar loginę sąsają: „Tai yra patarimai, kad medžiaga būtų labiau suvokiama autistiškiems asmenims, kurių mąstymo būdas skiriasi – jie lyg turi skirtingas smegenis.“

Pokyčių vyksta, bet ne visur

VU kol kas yra vienintelė aukštoji mokykla Lietuvoje, kuri yra įsteigusi tokią pareigybę kaip neįgaliųjų reikalų koordinatorius. 

„Tai yra žmogus, į kurį galima netgi kreiptis anonimiškai. Jis gali bendrauti ir su dėstytojais, padeda suderinti studentui reikalingą mokymosi stilių ar paprašyti jo vardu pagalbos“, – pasakojo „Lietaus vaikai“ atstovė. Ji džiaugėsi, kad universitetai suvokia, jog jiems reikia tokio žmogaus.

Ši pareigybė buvo įsteigta 2016 m. ir davė pagrindą esminiams pokyčiams aukštojoje mokykloje. 

VU bendruomenės reikalų prorektorė dr. Birutė Švedaitė-Sakalauskė teigė, jog aukštosios mokyklos įsipareigojimą nuosekliai rūpintis tinkamu sąlygų užtikrinimu negalią turintiems studentams įtvirtino 2017 m. Senate patvirtinta strategija „Atviras neįgaliesiems universitetas“. 

„Tai yra pirmas tokio pobūdžio dokumentas Lietuvos aukštosiose mokyklose, žymintis ilgalaikį įsipareigojimą sistemingai dirbti lygių galimybių negalią turintiems žmonėms užtikrinimo srityje“, – paaiškino ji.

Anot VU atstovės, pripažįstamos ir „nematomos“ negalios – mokymosi sunkumai, psichosocialinė negalia, kurios įgauna didelę reikšmę studijų kontekste. Tai gali būti disleksija, diskalkulija, dėmesio sutrikimai, ilgalaikiai psichinės sveikatos sutrikimai. Tam, kad aukštoji mokykla galėtų pritaikyti studijas, nereikalinga diagnozė – pakanka gydytojo specialisto išrašo ar rekomendacijos.

„Lygiagrečiai studijų proceso individualizavimo tvarkos plėtojimui yra parengtas ir nuosekliai įgyvendinamas aplinkos pritaikymo planas, taip pat vykdomi mokymai bendruomenei, skirti kelti kompetencijas mokymo proceso pritaikymo negalią turintiems studentams srityje. VU siekiama sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas studentas, dėstytojas ar darbuotojas, turintis negalią, galėtų sulaukti reikiamos pagalbos ir jaustųsi gerai“, – pasakojo pašnekovė.

Šiuo metu VU studijuoja 119 studentų, turinčių negalią, kurie ją savanoriškai atskleidė universitetui.

Vis dėlto, kiek yra žmonių Lietuvoje, kuriems negalia netrukdytų studijuoti ir sėkmingai įsilieti į darbo rinką, tačiau tam nėra sudaromos sąlygos, atsakyti būtų sudėtinga. Pritaikyti studijoms universitetai yra Vilniuje ir Kaune, šalies didmiesčiuose, bet studijuoti norėtų ir neįgalieji, gyvenantys regionuose. Kaip teigė L. Garbenčiūtė, tam, kad įvyktų pokyčių, turėtų pasikeisti mąstymas – juk aukštosiose mokyklose yra ir dėstytojų, ir kitų darbuotojų, ir studentų, kurie nėra apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų.