Vargus atperka vaikų pasitikėjimas ir draugystė

1996 metų rugsėjo 13 dieną 13 valandą 13 minučių savo veiklą Klaipėdoje oficialiai pradėjo vaikų socialinės pagalbos centras, darbštumo ugdymo mokykla "10 talentų". Vis dėlto V. Chomičenka simbolikai per daug reikšmės neteikia - svarbiausia buvo pradėti dirbti.

"Pradėjom su dviem stalais ir dviem foteliais Bangų gatvėje. Buvo apšiurusios patalpos - pats dažiau, kaliau. Aplinkiniai vaikai atėję klausė, ką darau, sakiau: "Jums centrą kuriu, čia rinksitės", - darbo su vaikais pradžią prisiminė V. Chomičenkas. - Dabar trečius metus esame čia (patalpose Ryšininkų g. 11. - Autor. past.). Dėkui įmonei "Klaipėdos vanduo", kuri padėjo."

Reikia dėmesio

Pasak "10 talentų" vadovo, kažkada jis bandė skaičiuoti, kiek vaikų buvo atradę centrą, tačiau teigia pametęs skaičių. Tik prisiminė, kad šią vasarą bendravo su pusšimčiu vaikų nuo 7 iki 15 metų amžiaus.

Vaikams, ateinantiems iš gatvės ar namų, kuriuose padėtis tikrai nelengva, trūksta ne tik materialinių dalykų. Pasak V. Chomičenko, jiems reikia bendravimo, trūksta ko nors, kas juos išklausytų. Kartais jam tenka atlikti ne tik vadovo, draugo, bet ir tėvų pareigas - reikia sudrausminti, motyvuoti prasčiau besimokančius, padrąsinti, pamokyti vaikus pasigaminti valgio.

"Sužinojau, kad visi blogai skaito, pradėjome skaityti knygutes. Kas geriausiai per savaitę skaitydavo, padovanodavau knygutę, tuomet pradėjo stengtis", - veiklą vasarą prisiminė V. Chomičenkas.

Jo darbo diena prasideda 7 valandą ryto ir dažniausiai baigiasi tik 8 valandą vakaro. Per tą laiką vyras ne tik spėja tvarkytis centre, bet ir surengia vaikams išvykų. Šiems jau teko susipažinti su miesto meru, universiteto vadovais, apsilankyti miesto savivaldybėje, universiteto Menų fakultete stebėti koncertus, pramogauti "Kar kar" parke, o maudynės jūroje vasarą buvo tapusios savaime suprantamu dalyku.

"Paskambinu merui, sakau, ateinam šiandien. Klausia kada, sakau, po vienuolikos 15 ir padedu ragelį. Ir einam tuo laiku, priima, viskas normaliai", - šypsosi V. Chomičenkas.

Vertina draugystę

Stengtis dėl vaikų "10 talentų" sielą motyvuoja pokyčiai. V. Chomičenkas sako besididžiuojantis kiekvienu centrą lankiusiu vaiku, kuris ėjo, prašė pagalbos, norėjo keistis ir pasikeitė.

Pasak jo, džiugina geros žinios apie buvusius centro lankytojus. Štai vienas, pasakoja V. Chomičenkas, tapo verslo juristu, nors kai mokėsi mokykloje, teko su juo rimtai pasikalbėti, kad jei jis norįs kažko pasiekti, privalo susiimti. Kitas aukštojoje mokykloje baigė rusų kalbos ir literatūros studijas, keletas buvusių auklėtinių neblogai įsikūrė Švedijoje, o du broliai Vokietijoje įkūrė savo verslą, susijusį su statybomis.

O ką iš darbo su vaikais gauna pats V. Chomičenkas? Paklaustas šypsosi - to įvertinti neįmanoma.

"Nebijau sutemus išeiti į gatvę, visi mane pažįsta, sveikinasi, bendrauja, esu savas. Tas ryšys - neįkainojamas", - neabejodamas sako vyras.

Vis dėlto, nors visuomet su vaikais bendrauja draugiškai, centro vadovas sako negalįs pernelyg atsipalaiduoti: "Esu griežtas, bet geras. Išėjęs į gatvę negali būti geras, turi būti griežtas, kad tavęs klausytų."

Tačiau centre "10 talentų" galioja pačių vaikų surašytos taisyklės.

"Dideli vaikai prižiūri mažiukus, mažiukai - didelius. Mažiukas jei ką padaro, jam nieko nesakau, dideliam sakau. Klausiu, ko tu nieko nedarei - proto pas tave gi daugiau. Jie patys yra parašę taisykles, aš pasirašiau, uždėjau antspaudą. Atsakingas esu aš, baust iškart nebaudžiu, bet ir pro pirštus nepraleidžiu. Baisiausias jiems dalykas - kad neįleidi į centrą, į patalpas", - apie susitarimus kalbėjo V. Chomičenkas.

Svajoja apie plėtrą

Centro vadovas sako, kad susilaukia įvairių epitetų ir pravardžių.

"Vaikai komisaru vadina, vadu. Žinau, kad mane žmonės "pridurku" vadina. Kodėl? Kad keistas esu, keistai atrodau, keistai kalbu. Kiek žmonių, tiek ir nuomonių", - nedaugžodžiauja V. Chomičenkas.

Už nuoširdų darbą su vaikais prieš keletą metų klaipėdietis apdovanojimuose "Lietuvos garbė" pelnė Metų kaimyno nominaciją.

Vis dėlto trumpa žinomumo akimirka V. Chomičenko ir aplinkinių požiūrio į darbą nepakeitė: "Kaip dirbau, taip ir dirbu. Norinčių paremti daugiau neatsirado. Jie geriau parems šuniukus, kačiukus, bet ne žmones. Yra toks požiūris - gyvūnai negali pasirūpinti savimi. Bet jei mama viena augina, tarkime, keturis vaikus, dirba dviejuose darbuose, jai irgi sunku vaikais pasirūpinti."

V. Chomičenkas kalba paprastai - visiems vaikams reikia parodyti, kad nori su jais bendrauti, suteikti jiems laisvės, nevarginti perdėtu dėmesiu, bet kartu išlaikyti ribas.

Paklaustas apie dalykus, kuriuos dar norėtų įgyvendinti, pokalbininkas sako, kad centre mielai laukia savanorių, norinčių dirbti su vaikais, bet kol kas tokį norą pareiškė tik vienas studentas. Taip pat V. Chomičenkas svajoja apie neįgaliųjų vežimėlių keltuvo įrengimą - kad centre laiką galėtų leisti ir neįgalūs vaikai. Taip pat labai norėtųsi centro veiklai pritaikyti daugiau patalpų, esančių tiesiai virš dabartinių - būtų ir virtuvės patalpos, ir salė renginiams.

"Milijono nereikėtų..." - vilties nepraranda V. Chomičenkas.