"Tikėjimo žmogumi nesumeluosi"

"Paauglystėje norėjau būti Nagliu Šulija, nors gal nesu toks įžvalgus. Stebėdavau dangų ir dienoraštyje užsirašinėdavau duomenis, mėgau orus stebėti, vaizduoti sinoptiką. Bet susiklostė kitaip, save radau stebėdamas sielos reiškinius. Senojo pomėgio neužmiršau; su žmona vis apsilankome Molėtų observatorijoje, svajojame nusipirkti savo teleskopą. Nors dabar, kai gyvename mieste, Šilutėje, dangų stebėti yra sunkiau", - juokavo Vytautas.

Jis jau daugelį metų dirba su emocijų ir elgesio sutrikimų turinčiais vaikais, atvykstančiais iš įvairių Lietuvos vietų: Vilniaus, Zarasų, Anykščių. Tai dažniausiai būna šimtinė vaikų ir paauglių, kurie nepritampa prie bendraamžių, yra hiperaktyvūs, su kuriais gimdytojai arba vaikų globos namų pedagogai nesusitvarko. Kita vertus, kaip pasakytų patyrę socialiniai pedagogai, suaugusieji kartais priverčia vaiką patikėti, kad jis yra pusiau žvėriukas, apvilktas plonu žmogiškumo apvalkalu.

"Kai kurie mūsų auklėtiniai jau turi suaugusių žmonių patirtį: asocialioje šeimoje matė, ko neturėtų matyti. Kam nebūtų skaudu žinoti, kad iš jų gimdytojų atimtos tėvystės teisės, nes jie geria", - sakė auklėtojas.

Jis pats teigia nebuvęs išdykęs, nesutramdomas vaikas. Baigė tą pačią Švėkšnos sanatorinę mokyklą, tik anuomet, kaip ir kiti, čia pateko ne dėl emocijų ir elgesio sutrikimų - tiesiog daug vaikų auginantys jo tėveliai sunkiau vertėsi. Buvo "moksliukas".

Kai pirmaisiais metais nepavyko įstoti į universitetą studijuoti geografijos-istorijos specialybės, iškart buvo pakviestas dirbti mokytoju į buvusią savo mokyklą, nes ją buvo baigęs geriausiais pažymiais ir ypač mėgo matematiką.

Per greit suaugę

"1994 metais pakvietė atvažiuoti pokalbiui, bet neklausė, ar myliu vaikus, nes jau mane pažinojo", - sakė V. Girčius. Penktus metus vedęs žmogus pasvajoja susilauksiąs su žmona nemažo būrio vaikų, nes kas gali būti gražiau, kaip ant rankų laikyti tą mažą žmogaus gilę ir pamažu išauginti ją ąžuolu.

Auklėtojas sako, gal paradoksalu, tačiau darbo pradžia buvo kur kas lengvesnė, nors jis ir neturėjo pedagoginio darbo patirties. Bėgant metams vaikų Lietuvoje mažėja, emigruoja kartu su tėvais, o tie, kurie lieka, kelia daug daugiau rūpesčių, sunkiau paveikiami, neturi motyvacijos mokytis.

"Vaikai kartais mato, kad jų šeimų gyvenimai - kaip kreivas veidrodis, tačiau ir suprasdami, kad tėvai elgiasi blogai, kartais yra per silpni atsispirti jų įtakai, aplinkybėms. Jie anksčiau pradeda svaigintis, intymų gyvenimą", - sakė Vytautas, seniai supratęs, jog nelabai įmanoma apibendrinti, sudėlioti į stalčius autentiškų istorijų.

Yra dalykų, kuriais pasidalinęs su visais, būsi jei nepasmerktas, tai jausiesi apnuoginęs širdį, ir nieko negavęs mainais. "Nė vienas nenori būti atstumtas, visi nori būti pastebėti", - sakė auklėtojas, dvejus pastaruosius metus dirbantis mergaičių grupėje.

Bėgliai

"Sutikčiau, kad mergaites auklėti sunkiau. Berniukai greičiau, konkrečiau išsiaiškina santykius: davė kitam į kailį - ir pasibaigė, o tarp mergaičių daugiau intrigų, paslapčių, verda emocijos. Tačiau situacija nėra beviltiška, jaučiamės reikalingi. Tai matyti iš to, kad užaugusios parašo mums iš Airijos, Londono, Paryžiaus, ir džiaugiasi mokykliniais prisiminimais. Nėra baigusios didelių mokslų, dirba paprastus darbus, tačiau kabinasi į gyvenimą ir laiko veltui nešvaisto. Ten sukuria šeimas, prigyja", - sakė Vytautas, turėdamas galvoje tai, jog galima įskiepyti savivertės ir savarankiškumo.

Pedagogas pripažįsta, kad specializuotų vaikų globos įstaigų neturėtų būti, tačiau dar nėra paruošti specialistai, galintys taip dirbti su šeimomis, kad iš jų nereikėtų atimti vaikų. Žmonės, regis, nuoširdžiai nori ir prisiekinėja prisikelsią, verkia, tačiau po kurio laiko vėl palūžta.

Tokie kaip aš

Kartais mergaitės būna piktos, keikiasi, rūko, neatsisakytų išgerti. Didžioji auklėtojo žodžių lavina išeina joms pro ausis, tačiau jis džiaugiasi, kad bent keli įstringa širdy, ir gal po keleto, gal tik po daugelio metų išleis daigus. Auklėtojas prisipažįsta, jog dėl kiekvienos mergaitės elgesio, savijautos, priešiškumo ar pažeidžiamumo jam skauda širdį.

"Kai klasėje yra 30 vaikų, ir 5-6 turintys emocijų ir elgesio sutrikimų, mokytojui labai sunku vesti pamoką, o mokiniams - susikaupti. Nevaldomieji šūkauja, užgaulioja, tyčiojasi vienas iš kito. O pas mus čia visi tokie - nepritampantys, jie visi atpažįsta savo sutrikimą kitame. Skaičiau vienos mergaitės anketoje: "Noriu važiuoti į Švėkšnos sanatorinę mokyklą dėl to, kad ten visi tokie, kaip aš."

Pasitaiko atvejų, kai auklėtojams skambina pareigūnai iš policijos, praneša apie sulaikytas mergaites, ir prašo jas parsivežti. O šios pabėgusios į Klaipėdą, Šilutę, susiradusios linksmą kompaniją.

V. Girčius sako, jog būna įvairių vaikų, kai kurie - sumišusių jausmų kamuoliukai. Antai vieni sako neapkenčiantys savo tėvų, baisiais žodžiais juos mini, bet dažniausiai - verkia, išgyvena dėl savo artimųjų nesėkmių, jų bergždžios egzistencijos.

"Neseniai mirė mergaitės mama. Ji negyveno su tėvais, iš jų buvo atimtos tėvystės teisės. Ta šešiolikos metų mergaitė praverkė visas tris dienas, tačiau į motinos laidotuves nevažiavo. Kodėl - dar neatsivėrė", - sakė Vytautas.

Ylos maiše nepaslėpsi

Pasak auklėtojo, vienos mergaitės mėgsta rankdarbius, sporto varžybas su berniukų komanda, o kitos kiauras dienas laisvalaikiu žiūri serialus.

"Kartais grupelėmis po 3-5 mergaitės eina į bažnyčią. O šiaip rudenį, išleisdami vaikus rudens atostogų, visi darome akciją - drauge važiuojame į šventas mišias", - sakė auklėtojas, pasidžiaugęs, kad vasarą jo auklėtinės laiką leidžia daug geriau nei daugelio šeimų vaikai. Jos su savaisiais globos namų kolektyvais keliauja į užsienio šalis, į stovyklas, pramogauja.

"Kaip aš jaučiuosi tarp reiklių, kritiškų mergaičių? Stengiuosi būti joms draugas, o juo nebūsi, kol neįgysi pasitikėjimo. Neišduodu jų paslapčių, nebent ekstremaliu atveju, kai kam nors kyla pavojus. O mažesnės mergaitės dažnai prieina, apsikabina, joms reikia tėvo šilumos. Kai verkia, kartais nori būti guodžiamos, kartais - būti paliktos vienos. Taip ir darome, bet reikia stebėti", - sakė auklėtojas.

Vytautas pastebėjo, kad vaikai nebevengia varstyti psichologų kabinetų durų; jau verčiau praleis pamoką, bet išsikalbės, gaus patarimą čia ir dabar. O tuomet, linksmiau nusiteikus, smagiau ir mokytis.