Studentiškas gyvenimas - su švirkštais ir tarakonais

Skaityojos nuomonė publikuota lrytas.lt

Rugsėjį studentų pečius be kitų rūpesčių užgriūva ir gyvenamosios vietos paieškos. Daugelis su viltimi pigiau gyventi patraukia į studentų bendrabučius, tačiau pasitaiko taip, kad džiaugsmą, radus stogą virš galvos, aptemdo nevilties ašaros ir noras bėgti kuo toliau.

Neimsiu pasakoti apie girgždančias ir nugaras visam gyvenimui traumuojančias „barako“ lovas nei apie atsilupusius, draugą Brežnevą menančius tapetus – mūsų šalyje jauno žmogaus gyvenimas landynėje yra laikomas norma, tad bet kokie skundai priimami kaip jaunatviškas paikumas ir vyresniųjų palydimi karčiu šypsniu: „Pakentėsi, visi taip gyvenome“.

Tik ar tikrai? Taip, greičiausiai jūs turėjote tą pačią lovą ir tą patį stalą. Prieš kokius 30 metų, kai jis buvo naujutėlis. Svarstytina ir nuostata, kad sąlygų nereikia keisti, kol žmogus pajėgus jas ištverti. Kokie bebūtume atsparūs, viskam yra ribos. Tačiau taip tikrai nemano Lietuvos edukologijos universiteto bendrabučių valdyba, drįsdama apgyvendinti žmones barake Nr. 8.

Pasirašęs krūvą neaiškių popierių - apie biurokratinius įstaigos ypatumus pakalbėsiu kiek vėliau - ir susimokėjęs 500 litų („vėliau susižinosi, už ką“), gauni auksinį raktelį nuo savo buveinės durų. Galima lažintis, kad dauguma „ne iš gero gyvenimo“ grįžtantys čia ne pirmus metus jas atidaro su baime. Ponas Dievas težino, ką už jų išvysi.

Šį rudenį į bendrabutį atsikrausčiusių dviejų antrakursių pasakojimas iš pradžių primena daugelio gyventojų istorijas. Tvaikas, dulkių kamuoliai, bėginėjantys įvairaus kalibro tarakonai ir aptrupėjusios sienos. Galiu garantuoti, kad šiuo metu nepatenkintas kraipote galvą ir sakote, kad tai normalu ir kad jums jau bloga nuo tokių išlepintų vaikų purkštavimų. Taip pat galiu garantuoti, kad jei iš tiesų bent įsivaizduotumėte problemos mastą, jaustumėtės ne geriau nei tos merginos.

„Esu visko mačiusi, prieš tai gyvenau bendrabutyje ir maniau, kad jau niekas nenustebins. Tačiau vos įžengiau ir apsidairiau, gerklėje susikaupė ašarų gniutulas. Užpuolė neviltis ir baimė ką nors paliesti, norėjosi bėgti iš ten, jei tik būtų buvę kur“, - kalbėjo viena jų.

Visgi teko susitaikyti ir bent apkuopti kambarį. Nė nespėjus atsitokėti nuo pirminio šoko, dar labiau išgąsdino ant spintos rastas švirkštas su adata, tačiau ir tai dar ne pabaiga.

Pats smagumas prasidėjo, kai nusikamavusios jos nuėjo į lovas. Visą naktį vienai jų miegoti neleido ne košmarai ar kojas kutenantys tarakonai (patikėkite, ten net dieną kankina jausmas, jog tavimi kažkas lipa). Nelaimėlė atsikėlė visa sukandžiota, o išpurškus gultą nuodais, iš čiužinio pradėjo lįsti kraujo prisisiurbusios patalinės blakės.

Neaišku, iš kur lovoje prisiveisė šių vabzdžių, bet akivaizdu, kad kambarių niekas ne tik neapžiūri, bet ir nedezinfekuoja, nors vasarą visi verčiami išsikraustyti su visais daiktais „dėl dezinfekcijos darbų“. Bendrabučio administracija merginoms pažadėjo problemą išspręsti po keleto dienų, tik pamiršo paaiškinti, kaip gyventi iki tol.

Kai kuriuose kambariuose trūksta ne tik elementarių knygų lentynų, neklibančių kėdžių, nekibirkščiuojančių elektros lizdų, bet ir paprasčiausio stalo. Būtų galima sakyti, kad studentai susimoka tik už sienas, bet ir tai nebūtų tiesa.

Akivaizdžiai tai iliustruoja kitų dviejų gyventojų pernykštė istorija. Tąsyk, atrakinus sulūžusią spyną, vaizdas buvo dar baisesnis. Po varvančiais ir mediniu pagaliu užkaišytais kriauklės vamzdžiais prie grindų buvo prikalta supuvusi kiliminė danga. Dangos šiaip ne taip pavyko atsikratyti, puvėsiai liko. Kaip, beje, ir pagaliu užkimšta skylė vamzdyje – iškviestas santechnikas porą minučių pamojavo su pompa ir burbėdamas išėjo.

Kerpėmis apaugusiose ir nežinia kuo sulietose lubose žiojėjo juoda nuo voratinklių skylė, dar blogiau atrodė grindys, kuriose lentos buvo pakeistos praėjusio tūkstantmečio laikraščių kamšalu, o viską vainikavo pusės metro skersmens ertmė sienoje.

„Jūs neturėjote teisės tvarkyti kambario!”

Suprantama, kad taip gyventi nebuvo įmanoma, tad, pasitarusios su vietine administracija ir gavusios žodinį leidimą su pažadais, kad galės ten pat gyventi ir kitąmet, merginos ėmėsi darbo. Keletą mėnesių plušo tiek jų tėvai, tiek pačios, vakarais po paskaitų šveisdamos sienas ir lipdydamos naujas: durų stakta vos laikėsi masėje, kuri paliesta subyrėdavo tarsi smėlis – net po pusės šimtmečio galima pasidžiaugti, kad vogti statybines medžiagas iš darbo vietos kažkada buvo normalu.

Gyventojos iki šiol svarsto, ar įdėtų pastangų ir investicijų buvo vertas tas pusmetis gražiame kambaryje, kurį teko palikti. Atėjus birželiui, pasirodė pranešimai apie tai, kad gyventojai privalo išsikraustyti su visa manta, nes „per atostogas bus atliekama dezinfekcija“. Likti galėjo tik tie, kurie laiku pristatė pažymą, jog vasarai gavo darbą. Maža to, net ir šie buvo išgyvendinti iš savo kambarių į kitus – esą taupymo sumetimais.

Bet kokie prašymai rezervuoti suremontuotus kambarius (tokių variantų buvo ne vienas) kitiems metams atsimušinėjo tarsi žirniai į sieną. Minėtoms studentėms buvo pareikšta, kad jos nieko neįrodys ir kad apskritai neturėjo teisės tvarkyti kambario. Po to maloniai pasiūlyta užpildyti anketą dėl vietos ir kantriai laukti iki pat rugpjūčio galo, kai bus pranešta, ar gavai dar vieną naują skylę.

Dar labiau apgauti turėjo jaustis LEU studentai, pavasarį gavę privilegiją pasirinkti, kuriame kambaryje norės gyventi. Rudenį jiems buvo paskirtos visai kitos vietos, maža to – dar ir su naujais kambario draugais.

Kartais gyventojams atrodo, jog bendrabučio sistema absurdiškumu pranoksta net patalpas. Juk visai nežinia, kaip reaguoti, kai prieš pat Velykas užsiliepsnoja privatizuotas gal keturias studentiškas kamarėles apimantis vedėjos butas, o vėliau tą mėnesį į sąskaitą būną įtrauktos iš nežinia kur atsiradusios „papildomos išlaidos“.

Arba kuomet palangės ištepamos degutu – tokiomis priemonėmis šiame bendrabutyje bandoma išspręsti tai, kad studentai laipioja per langus, aiškinant, jog vaizdo kameros jiems kainuotų papildomus 5 litus per mėnesį.

Beje, jei tave pagaus kuo nors palangę užklojusį, mokėsi baudą. Tačiau tai visai nėra kartu su smala atėjusi naujovė – baudomis čia grasinama nuolat, net tuomet, kai kaip koks dezertyras nusprendi pabėgti iš šios vietos ne vadovybės sugalvotu laiku, pavyzdžiui, nepraėjus 15 dienų nuo tada, kai apie tai pranešei.