Studentas prieš profesorių: sutrikimas ar norma?

Viešojoje erdvėje ir pagrindinėse šalies žiniasklaidos priemonėse pastaruoju metu pastebima tendencija, kai studentiško amžiaus jaunuoliai kaip sau lygius kritikuoja vyresnius asmenis, pranokstančius jaunimą patirtimi, išsilavinimu ir statusu, ir kartais net moko dėstytojus, kas yra teisinga ir neteisinga. Istorikas ir politologas Šarūnas Liekis tvirtina, kad pati žiniasklaida daro klaidą, vienoje vietoje pateikdama tiek ekspertų nuomones, tiek kompetencijos neturinčių asmenų pasisakymus.

Studento ir profesoriaus nuomones sulygina geltonoji spauda

„Visuomenėje jaučiamas orientyrų ir supratimo, kas yra teisinga ir neteisinga, vertinga ir nevertinga, stoka. Problema yra ta, kad medija replikuoja šitą sutrikimą“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Š. Liekis.

Politologas tvirtina, kad žiniasklaidoje formuojama tokia realybė, kurioje nebematoma aiški hierarchija ir diskutuojančiųjų kompetencija.

„Jokioje normalioje medijoje Vakaruose, išskyrus geltonąją, nekiltų niekam į galvą į vieną krūvą mesti kokio studento tekstus, kur jis polemizuotų su profesoriumi. Negali dešimtmetis disputuoti su aštuoniolikmečiu, turinčiu vidurinį išsilavinimą, net jeigu pirmasis sklandžiai šneka ir rodo į vyresnio dėdės parašytą knygą pirštu“, – tvirtina Š. Liekis.

Politologas kritikuoja tai, kad moksliniais ir istoriniais klausimais arba apie politiką dažnai mėgsta pasisakyti tie asmenys, kurie šiose srityse visiškai neturi kompetencijos, tačiau yra dažnai matomi viešojoje erdvėje, todėl įgauna visuomenės pasitikėjimą tarsi būtų įvairių sričių ekspertai.

„Norisi visada paklausti, jeigu reikėtų kam nors atlikti širdies operaciją, tai ar žmogus eitų pas politologą ar istoriką? Visų pirma, jam valstybė neleistų. Būtų priverstas eiti pas širdies chirurgą su išsilavinimo ir praktikos cenzu“, – tvirtina VDU profesorius.

Lemia ne amžius, o išprusimas

Š. Liekis sako, kad kai kurie studentai yra labiau nei profesoriai motyvuoti dalyvauti diskusijose, tačiau jie dažniau daro elementarias klaidas, o į jų aptarimą oponentai nelabai nori leistis.

Politologas Vytautas Dumbliauskas tvirtina, kad jaunų žmonių noras viešojoje erdvėje diskutuoti su autoritetais yra tarsi siekis įsitvirtinti; tai – vienas savęs ieškojimo būdų.

„Kritikuoti autoritetus jaunam žmogui, matyt, yra būtina, tačiau mokyti juos yra perteklinė veikla. Taip darydami tie jaunuoliai parodo, kad nesugeba gyventi pliuralistinėje visuomenėje, kur nėra vienos tiesos“, – mano V. Dumbliauskas.

Jis sako, kad moderniose visuomenėse individo amžiaus, kaip gerbtino dalyko, reikšmė mažėja, tačiau didėja įgytos socialinės padėties reikšmė. Anot politologo, yra normalu, kad viešoje erdvėja diskutuoja asmenys, kurių amžius ir patirtis skiriasi.

„Žmogaus nugyventi metai nelaikomi jo asmeniniu nuopelnu, todėl ir nėra verti pagarbos. Gerbiama tai, ką individas pasiekė, kokią socialinę padėtį įgijo. Kitaip tariant, žiūrima į tai, ką žmogus teigia, o ne į tai, kiek jam metų. Jei tas žmogus nusišneka, nugyventi jo metai jo neišgelbės, tik sukels didesnę pašaipą. Jei polemizantai nėra vienodi patirtimi, bet diskusija yra mokslinė, lemia ne tiek patirtis, kiek išsilavinimas, apsiskaitymas, gebėjimas analizuoti socialinius procesus“, – tikina V. Dumbliauskas.

Filosofė, TSPMI ir VGTU dėstytoja Nida Vasiliauskaitė taip pat tvirtina, kad polemikoje svarbu ne tiek amžius, kiek gebėjimas dalyvauti diskusijoje, argumentų suvokimas ir mokėjimas tinkamai oponuoti. Filosofė tvirtina, kad viešojoje erdvėje dažnai prie vieno diskusijų stalo arba vienoje rubrikoje šalia tikrų žinovų pateikiami ir kompetencijos neturintys asmenys.

„Mes viešoje erdvėje matome nemažai laidų, kai yra sukviečiami visiškai neadekvatūs žmonės, kur vieni yra tam tikros srities profesionalai, o kiti yra tiesiog rėksniai“, – sako N. Vasiliauskaitė.

Ji tvirtina, kad yra visiškai normalu, jei žmonės turi skirtingas nuomones ir vienas po kito išdėsto savo poziciją, tačiau kartais diskusiją keičia plūdimasis ir bandymas oponentą diskredituoti imituojant polemiką.

„Kai kalbama apie politiką, filosofiją, literatūros kritiką ir panašius dalykus, tada visi įsivaizduoja, kad yra ekspertai ir gali vienodais pagrindais dalyvauti diskusijoje. Na, tai yra tiesiog diskreditavimas to, kas turėtų būti diskusija“, – teigia N. Vasiliauskaitė.