Studentas iš Sirijos: "Lietuvoje džiaugiuosi kiekviena diena"

Šiuo metu jis gyvena ir studijuoja Klaipėdoje įsikūrusiame LCC universiteto miestelyje. Ištrūkti iš Sirijos jam nebuvo lengva - alinančio ir kone vergovei prilygstančio darbo paragavęs Turkijoje, vaikinas suprato, kad jo kelias į geresnę ateitį yra išsilavinimas.

Ehabas džiaugiasi - studijuodamas čia jis ne tik pradėjo plačiau mąstyti, bet ir pagaliau ėmė džiaugtis kiekviena diena.

Papasakok apie savo kelionę iš Sirijos į LCC.

Šią vasarą, liepos 1 d., aš atvykau į LCC. Esu iš Sirijos, mažo miestelio Ildib. Penktais karo Sirijoje metais nusprendžiau vykti į Turkiją. Ten apsigyvenau Stambule. Būti siru Turkijoje nėra labai paprasta - neturėjau teisės legaliai dirbti, tad su manimi elgėsi kaip su vergu. Penkis mėnesius dirbau 18-20 valandų per dieną, kol galiausiai viską mečiau.

Tuo metu mano brolis gyveno Turkijos provincijoje Hatay, šalia sienos su Sirija. Jis įtikino mane apsistoti pas jį ir kreiptis pagalbos į tarnybas, padedančias nukentėjusiems nuo karo. Gyvendamas pas brolį, ėmiau lankyti įvairius kursus, tikėdamasis, kad nauji įgūdžiai man pravers ieškant kiek geresnio darbo. Šiuos kursus organizavo Danijos pabėgėlių taryba, jie taip pat man padėjo ieškoti stipendijos galimybių. Tarybos dėka sužinojau apie galimybę išlaikyti TOEFL testą ir taip atradau LCC tarptautinį universitetą.

LCC dirba su stipendijų programa Vidurio ir Rytų šalims bei, suteikdamas išsilavinimą, siekia padėti karo paveiktiems jauniems ir gabiems žmonėms. Mane priėmė į anglų kalbos programą LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje. Po savaitės aš atvykau čia ir ėmiau lankyti LCC vasaros anglų kalbų kursus, o nuo rudens prasidėjo bakalauro studijos.

Kaip klostėsi tavo gyvenimas po mokyklos baigimo Sirijoje?

Aš baigiau mokyklą prieš trejus metus. Po to bandžiau atidaryti kompiuterių remonto servisą, tačiau jau po metų nebemačiau prasmės stengtis - žmonės neturėjo elektros, tad iš kompiuterių jiems nebuvo jokios naudos. Kadangi Sirijoje nebuvo darbo, galiausiai nusprendžiau išvykti į Turkiją ir išbandyti savo laimę ten.

Ar kiti tavo šeimos nariai taip pat paliko Siriją?

Kaip minėjau, mano brolis gyvena Turkijoje, o sesuo - Saudo Arabijoje. Tėvai liko Sirijoje - jie jau per seni keliauti į Turkiją. Turkijos ir Sirijos sienos atkarpa yra uždaryta, tad kelionė jiems būtų per daug rizikinga.

Ar turi galimybę aplankyti savo tėvus? Kaip jūs palaikote ryšį?

Mano mama dabar yra Damaske, tad bendrauti su ja yra daug paprasčiau nei su tėčiu - jo namuose dažnai nebūna elektros. Galėčiau grįžti į Siriją, tačiau nemanau, kad man pavyktų vėl iš jos išvykti - Sirijoje mane greičiausiai paimtų į karinę tarnybą.

Kaip tau sekasi čia, Lietuvoje?

Man be galo patinka čionykštė gamta. Čia auga labai daug medžių ir visur tiek žalumos! Žmonės manęs vis klausia apie kultūrinius skirtumus - žinoma, Lietuvoje viskas kitaip, tačiau Sirija yra daugiakultūrė šalis, tad didelio kultūrinio šoko aš nejaučiu.

Žmonės čia labai malonūs, ypač universitete. Džiaugiuosi, kad puikiai sutariu tiek su kitais studentais, tiek su dėstytojais. Lietuviai yra paprasti ir geri. Aš atvykau iš vietos, kurioje daug reikšmės skiriama hierarchijai. Na, pavyzdžiui, tu niekada nepamatysi rektoriaus vaikštinėjančio po universiteto miestelį. O čia LCC rektorė su manimi sveikinasi ir visada šypsosi. Iš pradžių man buvo keista, tačiau dabar aš tuo labai džiaugiuosi. Kiekvienas pokalbis su įvairiais žmonėmis čia atrodo labai prasmingas ir svarbus.

Kol kas turbūt dar sunku įsivaizduoti savo ateitį, tačiau ką norėtum veikti baigęs studijas?

Žinoma, aš norėčiau grįžti į Siriją, kad galėčiau būti arčiau savo tėvų. Deja, ne viskas priklauso vien nuo manęs. Man tikrai labai patinka informacinės technologijos, tad aš papildomai mokausi to specialiuose kursuose. Aš labai mėgstu mokytis ir tikiu, kad tai yra mano kelias į geresnę ateitį. Čia studijuodamas aš ėmiau daug plačiau mąstyti, tad manau, kad ši vertybė man padės tiek karjeroje, tiek prisitaikant prie bet kokios aplinkos.

Ar studijos pakeitė tavo gyvenimą?

Prieš atvykdamas čia, aš buvau pasiekęs dugną... Finansiškai nebegalėjau sau leisti likti Turkijoje. Turbūt būčiau turėjęs galiausiai grįžti į Siriją ir ten iššvaistyti savo gyvenimą niekais, nes nebūčiau radęs jokios produktyvios veiklos. Ir nežinau... ten aš turbūt tiesiog būčiau laukęs savo mirties. Bet atvykęs į Lietuvą ėmiau džiaugtis kiekviena diena ir esu be galo už tai dėkingas.

"Baigiau mokyklą prieš trejus metus. Po to bandžiau atidaryti kompiuterių remonto servisą, tačiau jau po metų nebemačiau prasmės stengtis - žmonės neturėjo elektros, tad iš kompiuterių jiems nebuvo jokios naudos", - prisiminimais dalijasi siras Ehabas Aibadenas (Ehab Aibadeen).