Profesorių į Lietuvą sugrąžino studentai

Jūra mane lydėjo nuo pat vaikystės, nes mano tėvas, dėdė ir kiti giminaičiai buvo jūrininkai, o mama dirbo Klaipėdos švyturyje. Iki mokyklos aš su ja nuolat ten "budėdavau", stebėdavau, kaip laivai palieka uostą, kaip keičiasi jūra... Jau tada atsirado noras pamatyti tai, kas yra už jūros horizonto. O vėliau, paauglystėje, prisižiūrėjau Žako Ivo Kusto filmų apie povandeninį pasaulį, prisiskaičiau knygų apie tolimas keliones, egzotiškus gyvūnus, banginius, ryklius... Ir nutariau tapti jūros biologu.

Taigi mano kelias į šią specialybę buvo gana trivialus. Įdomu, kad vėliau kalbėdamas su savo kolegomis iš įvairiausių šalių supratau, kad jie visi praėjo daugmaž panašų kelią (Kusto filmai, Džeraldo Darelo ir kitų natūralistų knygos ir pan.).

Kur studijavote?

Gana įdomioje vietoje - Kazanės valstybinio universiteto Biologijos fakultete. Tai vienas seniausių Rusijos universitetų, įkurtų dar 1804 m. Pačiam Kazanės miestui - Tatarstano sostinei - būdingas dinamiškas rytietiškų ir europietiškų papročių ir bruožų mišinys su giliomis kultūrinėmis ir akademinėmis tradicijomis bei itin intensyviu universitetiniu gyvenimu: mieste, turinčiame 1 mln. gyventojų, tuo metu buvo 15 universitetų ir institutų su daugiau negu 100 000 studentų.

Bet Kazanė yra labai toli nuo jūros...

Taip, bet nepaisant giliai kontinentinės padėties Vidurio Volgos regione, Kazanės universitete labai senos jūrų biologijos tradicijos. Bestuburių zoologijos katedros vedėjas profesorius Vladimiras Lvovičius Vaginas, žinomas jūrų zoologas ir parazitologas, ilgai dirbęs Arkties ir Tolimųjų Rytų jūrose, buvo tikras Mokytojas. Jis tiksliai žinojo, kaip mums, jauniems studentams, perteikti jūrininko ir mokslininko kultūrą, tradicijas ir dvasią. Stengiausi tokias pat tradicijas sukurti ir dirbdamas su savo studentais Klaipėdos universitete: su pagarba išsakyta kritika tikrai gali padėti pasiekti geresnių rezultatų.

Gal todėl BPATPI ir yra vienas sėkmingiausių institutų Lietuvoje, nes jame tvyrojo draugiška, bet reikli ir dinamiška mokslinės kūrybos atmosfera. Tai viena iš priežasčių, kodėl grįžau iš Norvegijos.

Papasakokite apie darbą Norvegijoje...

Metus dirbau privačiame mokslinių tyrimų institute, įkurtame Bergeno universiteto iniciatyva. Instituto tikslas - padaryti kuo trumpesnį kelią nuo mokslinių atradimų iki jų įgyvendinimo naujomis technologijomis. Ten buvau atsakingas už naujų jūros aplinkotyros projektų pasiūlymų rengimą, partnerių bei projektų galimybių paiešką. Instituto direktorius vis mane įkalbinėjo pasirašyti neterminuotą darbo sutartį, tačiau aš nesutikau. Ir to nesigailiu.

Kodėl nesutikote?

Jau po poros mėnesių Norvegijoje aš supratau, kad man trūksta studentų. Žinote, kas man labiausiai patinka? Ogi kai antrame ar trečiame kurse pastebi gabų studenčioką, jį pasikvieti į institutą ir jis pradeda domėtis jūros aplinka, tyrimais, mokslu. Tas procesas, kai iš žalio studento gimsta tikras mokslininkas, man prilygsta vaiko vystymosi procesui: kaip jis pradeda savarankiškai vaikščioti, kalbėti, kurti. Be galo įdomu, kai studentas nustebina nelėkšta mintimi ar netikėtu mokslinės problemos sprendimu. Labai vertinu momentus, kai mes kalbame apie mokslą kaip lygiaverčiai, nedarydami nuolaidų, kad vienas yra studentas, o kitas profesorius. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad nemažai mano dabartinių kolegų, kurie dabar įvardijami kaip Klaipėdos universiteto mokslininkai, yra kažkada mano atrasti perliukai. Tiesą pasakius, dar viena priežastis, dėl ko grįžau iš Norvegijos, - tai sėkmingai sukurtas mūsų institutas.

Galėjote pritaikyti savo praktiką kurdami naują mokyklą ten.

Ten būtų buvę sunku įkurti naują mokyklą, o čia jau viskas yra: institutas, sėkmingai dirbantys mokslininkai ir studentai. Norvegijoje yra kitoks darbo su žmonėmis būdas - atsiradus naujai darbo vietai, yra skelbiamas tarptautinis konkursas, į kurį reaguoja mokslininkai iš įvairių pasaulio šalių. Tai reiškia, kad konkursą skelbiančiai institucijai nerūpi ruošti sau pamainos, nes jie gaus viską, kas geriausia. O pas mus to nebuvo, nėra ir dar ilgai nebus taip, kad, paskelbus apie laisvą mokslininko darbo vietą, plūstų žmonės iš Ispanijos, Norvegijos ar Vokietijos. Vadinasi, patys turime išauginti sau ateinančią kartą ir ją pasistengti išlaikyti.

O darbo sąlygos nesugundė pasilikti? Ten tikrai mažiau biurokratijos nei čia.

Iš tiesų taip ir yra. Pas mus, Lietuvoje, biurokratija išaugusi iki begalybės. Norvegijoje atsiskaitymas už projektą - tai dalykinės dalies pristatymas, o finansinę dalį sutvarko finansininkai. Tuo metu Lietuvoje tą patį projektą darydamas aš būčiau išprotėjęs, - juokiasi.

Stebiu savo kolegas, kurie vykdo projektus, ir matau, kaip jie iš mokslininkų tampa biurokratais - tiek daug nereikalingos rašliavos. Pavyzdžiui, reikalaujama iš anksto numatyti, kur važiuosi ir kiek kartų, kiek viešbutis kainuos, nors net nežinai, į kurią šalį apskritai teks keliauti vykdant tarptautinį projektą. Patys biurokratai kuria sau darbą ir tokiu būdu žlugdo kitus.

Kas Jus džiugino ten dirbant?

Norvegijoje niekas niekam nieko nepavydi, atvirkščiai - pasidžiaugia ir, jei kam nors sekasi, nebijo pagirti. Mūsų valdžia dar nelabai moka pasidžiaugti, paskatinti žmonių. O juk geras žodis suteikia pasitikėjimo. Ir pas mus yra gerų dalykų, net geresnių nei kitur. Tik reikia nebijoti apie juos kalbėti.