Pedagogė, kuri yra žaibolaidis

"Nuo pirmos klasės svajojau būti pradinukų mokytoja, turėjau labai gerą pedagogę. Esu gimusi Palangoje, bet pradėjau dirbti Šventojoje, ir jau trisdešimt metų esu čia, - sakė pedagogė.

- Vaikai yra tokie pat išdykę, gabūs, geri, tik juos keičia begalinis informacijos srautas, negatyvios, deja, taip pat. Jie darosi aktyvesni, gal net užsikrečia nuo suaugusiųjų nepakantumu vienas kitam. Bandau paveikti savo pavyzdžiu ir kantrybe, jeigu ir pabaru - tai su meile. Vaikai supranta, kai bari iš reikalo, ar kai esi susinervinęs, neišmiegojęs ar pavargęs. O kai taip nutinka, mezgu arba kryžiažodžius sprendžiu."

Socialinis pedagogas - arčiau

Kaip pelnote vaikų meilę? Jūsų mokiniai tarsi lipte prie jūsų prilipę, sakė, kad net neturi nuo jūsų paslapčių, - "Vakarų ekspresas" paklausė D. Petkienės.

Pabandytų turėti... Nesu tokia doruolė, kad būčiau visų mylima. Bandau rasti kalbą su jais ir juos suprasti, kai net patys nesupranta. Stengiuosi rasti gėrio kruopelytę, už jos užsikabinti, nes esame dešimties klasių mokykla, ir devinta bei dešimta klasės - labai sudėtingas amžiaus tarpsnis. Jie protestuoja, ir gabūs vaikai kartais paslysta, nueina ne į tą pusę, nebesimoko, labiau nori lyderiauti, pasirodydami prieš kitus.

Turiu auklėtinius šeštokus, dar su jais nekalbėjome, kuo norėtų būti užaugę, bet ruošiu edukacines pamokas, supažindinu su įvairiomis profesijomis. Štai važiuojam į "Palangos vandenų" laboratoriją, kad sužinotų, kokį vandenį geriame ir ką dirba laborantai.

Iš dešimtokų klasės gal tik penki vaikai žino, ką norėtų veikti gyvenime. Yra ir tokių vaikų, kurių tėvai gyvena užsienyje, jie turi mažiau kontrolės, tačiau yra savarankiški ir savimi pasitikintys, bando mėgdžioti suaugusiųjų gyvenimą, o atsakomybės dar nėra išsiugdę. Tada ir prasideda problemos. Mes su kolegomis kalbėjome, kad kas kažkiek metų ateina kartomis - stiprios klasės, pasikaustę nuo A iki Z, ir gabūs, aktyvūs, moksliukai, o kitais metais ateina silpnos klasės. O mes esame donorai Palangos gimnazijai, po aštuonių klasių ten išeina stipriausieji - po aštuonis iš klasės, pats branduolys, tad silpnesniems nebėra kaip slėptis už kitų nugarų.

Šiek tiek pakeitėte savo amplua.

Esu direktorės pavaduotoja ugdymui ir socialinė pedagogė, etikos mokytoja ir dar esu baigusi švietimo vadybą. Tiesa, kad socialinį pedagogą vaikai mieliau ir arčiau prisileidžia negu psichologą. Šis yra toks žmogus, kuris ateina iš šalies, o negyvena mokykloje nuo ryto iki vakaro, kai įgaunamas vaikų pasitikėjimas. Socialinis darbuotojas organizuoja renginius, būna šalia, visas problemas sprendžia, konfliktus, jeigu kas su mokytoju ar bendraamžiu nesutaria. Esi tas laidininkas - žaibolaidis.

Pasikalba ir apie meilę

O kokios tos problemos?

Mūsų mokykloje nėra jos tokios didelės, kad tėvai vaikus skriaustų, neturime geriančių šeimų. Bet yra skurdo, yra ir palepintų vaikų. Kurorto miestelyje vasaromis jie uždarbiauja, pardavinėja ledus, čeburekus, girą, tėvams padeda sutvarkyti poilsines, dirba kambarinėmis. Tad turi ir savų pinigų, ir tas darbas - kaip pramoga. Jeigu nedirbtum, tai čia nupušt galėtum.

ANGELAS. Mokytojai pakanka kantrybės ir išdykėlius tramdyti, ir karpyti įvairias grožybes.

Jau pavasarėja, ir jeigu atvažiuotumėt vakare, pamatytumėt nušviestame aikštyne daugybę vaikų sportuojant. Žaidžia futbolą, per pertraukas - ir panos kamuolį išbėga paspardyti, jų rinktinė - mūsų rajono futbolo čempionės.

Jūsų mokiniai sakė, kad jei tik sukirba renginio idėja, tuoj lekia pasidalinti su jumis, net berniukai. Kokie pastaruoju metu kilo sumanymai?

Mūsų mokykloje - vos 110 vaikų, klasėse vidutiniškai yra po vienuolika mokinių. Visą savaitę kūrėme draugystės receptų knygą. Įsijungėme į Lietuvos moksleivių sąjungos veiklą, džiaugiamės, kad jos nariai prisiminė, jog yra tokia Šventoji, atvažiavo, pajutome, kokie energingi, išradingi. Suaktyvėjo ta veikla, jau reikėtų ją pristabdyti, nes nebelieka vietos mokytis. Turime respublikinę Smurto prevencijos savaitę, vaikai juokauja: "Tai šią savaitę smurtausime." Visos mokyklos gali susigalvoti, ką nori.

Su vaikais pasikalbame ir apie meilę. Yra vis jaunesnių romeo ir džiuljetų porų, vaikinukai su mergaitėmis nesidrovi susėsti viename suole, vaikštinėti susikibę už rankų. Ir per etikos pamokas su mergaitėmis kalbamės apie jausmus. Etikos supratimas įskiepijamas šeimose, mes savo pamokos laiką skiriame pamąstymams. Mano tikslas yra išmokyti užduoti klausimus, o tada atsiveria erdvė, gimsta nauji klausimai. Jeigu uždavė klausimą, vadinasi, mąsto, ne šiaip sėdi abejingu veidu.

Esate meniškos sielos...

Prie progos užeina karpymo manija, kai dirbi dirbi ir jauti, kad "dūšiai" kažko norisi. Iškarpau kokį angelą, užsidarau "kamurkėje" užklupus įkvėpimui. Prieš Kalėdas su vaikais vis ką kitą karpome: apšerkšnijusius medžius, snieguoles, lesyklas, besmegenius, nes sniego nebuvo, o taip norėjome, kad languose būtų balta. O vienais metais buvome iškarpę per tūkstantį snaigių, sniego fabrikus. Iš vaikų galiu pasimokyti karpinių meno.

Ką veikiate, kai uždarote mokyklos duris?

Bendrauju su šešiolikmečiu sūnumi Gediminu, jis mokosi Palangos gimnazijoje ir, jau manau, žino, ko nori iš gyvenimo. Jis protingas vaikis, turi atsakomybės jausmą, aš juo pasitikiu, gal kartais ir per daug. Mano mama manimi irgi pasitikėdavo, tai kitaip ir nemoku auklėti. Pateisina lūkesčius. Juokiasi neturintis pasirinkimo, sako: "Mano dėdė, tėvas, pusbrolis, vyresnysis brolis yra inžinieriai, tai ir aš juo būsiu." Yra linkęs prie mechanikos, nuo mažens, kai tik ant kojų pastovėdavo, turėjo rankoje atsuktuvą, lyg būtų gimęs tam reikalui.

Jūs buvote sūnaus mokytoja? Sakoma, pedagogai savo vaikams užkelia aukštą reikalavimų kartelę.

Jis buvo pasirinkęs ne etiką, bet tikybą. Vienerius metus jam dėsčiau ekonomiką. Turiu pavyzdžių, kad labai užkėlus kartelę gaunamas priešingas efektas. Aš tik prašiau kolegų, kad būtų jam reiklūs, nedarytų jokių nuolaidų.

Padeda joga

Šventosios atmosfera - ypatinga?

Kartais nueiname į bažnyčią, kartais - prie jūros kokių pagaliukų rinkti, vėliau paveikslus darome. Vaikystėje gi augau prie jūros, tai nuo ryto iki vakaro prie jos išbūdavau. Dabar jau dviračius išsitraukėme, su mokiniais ar šeima važinėjamės po gražią gamtą. Turime puikų dviračių taką. Pareinu iš darbo - sėdu ant dviračio ir keliu iki Palangos.

Kartais nueinu į kultūros centrą su ansambliu padainuoti senųjų lietuviškos estrados dainų, ir koncertų kokiuose poilsio namuose surengiame, ir tai darau jau 30 metų. Einu dėl savęs. Esu vaidinusi ir dramos būrelyje, statėme lietuvių dramaturgų klasiką. Lankiau ir linijinius šokius, ir jogos užsiėmimus. Susitvarkau su emocijomis, mane sunku išvesti iš kantrybės, bet kartais susikaupia nuosėdų, tad joga - šaunu.

Mokykla - jūsų didžiausias gyvenimo darbas?

Iš tikrųjų buvo visko, ir labai skaudu, kai matai, kai tavo mokiniai nuėjo šunkeliais, o tu nieko negalėjai padaryti. Kitas ir kalėjime sėdi, kai kurių ir tarp gyvųjų nebėra. Tikriausiai man yra taip Dievo spirta į galvą, kad turiu eiti tuo keliu, ir neįsivaizduoju, kur eičiau ir ką daryčiau, jeigu išvarytų iš mokyklos. Džiaugiuosi tais mokiniais, kurie baigė universitetus, sukūrė gražias šeimas. Mieste, būna, vaikštau, ir knieti kokiam keikūnui ausį nusukti, vis pagauni save matant ką nors ne taip darant. Ir tikrai ne gėda man savo buvusiems mokiniams į akis pažiūrėti, nes nesijaučiu kuo nors nusikaltusi ar ką pažeminusi.