Pedagogas Bronislovas Burgis: Po to, kai buvau pasiųstas į pragarą

Kad moralė iš tiesų nėra šio pasaulio dimensija, mums kasdien įrodinėja ne tik bankai, bet ir Seimas, ministrai, prezidentės institucija, partijos, savivaldybių vadovai, žurnalistai ir taip toliau, ir panašiai. Buvęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis internete rikiuoja konkrečius atvejus: premjeras neklauso prezidentės, prezidentė neklauso premjero, universiteto rektorius - vagis, kunigas girtas laiko mišias, vienas seimūnas girtuokliauja, kitas paleistuvauja, trečias vagia, Henytė laimi prieš valstybę...

Žinomas pedagogas pats perėjo moralinių išbandymų slenksčius - dėl nepedagogiškų išsireiškimų gimnazijos tvarką pažeidusios moksleivės (nutverta rūkanti) atžvilgiu buvo teisiamas net pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, paprastai taikomą sunkiems nusikaltimams. Kaip žinome, galiausiai jis apgynė savo garbę Lietuvos Aukščiausiajame Teisme - buvo pripažintas nekaltu „dėl sistemingo moksleivės bauginimo, naudojant psichinę prievartą“, tačiau jo persekiotojams dėl to nė plaukas nenukrito nuo galvos.

Bronislovas Burgis atsako į „Respublikos“ klausimus.

- Kokią pamoką suponavo jums nutikusi skaudi istorija? Ar galite sakyti, kad ji baigėsi laimingai?

- Ta istorija niekada nesibaigs! Šiuo metu yra „tarpinis finišas“, kuriame rezultatai tokie: aš laimėjau visuomenėje, mane užpuolę nusikaltėliai laimėjo teismuose, o valstybė pralaimėjo „sausu“ rezultatu. Paaiškinsiu. Apygardos teismas ir Aukščiausiasis Teismas pasakė: - Burgis nekaltas! Ir čia pat pridėjo: - Burgis atlygino žalą. Paaiškinkite man: kaip gali būti nekaltas žmogus, kuris pridarė žalos už trisdešimt tūkstančių litų? Ar kuris nors teismas aiškinosi, kokia ta žala? Ne. Ar kuris nors teismas aiškinosi, kodėl mano advokatas užmokėjo tai šeimai tuos pinigus? Ne. Ar nesiaiškino tik dėl to, kad tas advokatas, nesulaukęs nė mano teismo, nusižudė? (O gal jam kas nors padėjo?) Valstybė to nepastebėjo... Nepastebėjo ir to, kad netekau darbo, kad dvejus metus buvau pasiųstas į pragarą, kad niekas už tai neatlygino, niekas nenubaustas. O juk pasakė, kad aš nekaltas! Tai kažkas vis dėlto kaltas? Visuomenei dzin... Bet Likimas, visų teisėjas, dirba savo darbą. Kas dabar tas Petras Baršauskas (buvęs KTU rektorius - red. past.), kuris nesiteikė teisėsaugai paaiškinti, kad tai jo, steigėjo, patvirtintais dokumentais aš rėmiausi, reikalaudamas laikytis sutarties sąlygų? Kas dabar ta Audronė Pitrėnienė (buvusi švietimo ministrė - red. past.), kuriai aiškinau, kad tai rūkalei neteisėtai išduotas brandos atestatas, nes gimnazistės ir mano pasirašyta sutartis niekada nebuvo anuliuota?

- Kaip tai derinasi su deklaruojamu mokytojo prestižo kėlimu?

- Geriausia iliustracija - tuometinis švietimo ministras Dainius Pavalkis. Jo sūnus baigė mūsų gimnaziją, o ministras neperspėjęs nei žodžiu, nei raštu pasiuntė į gimnaziją keturių žmonių komisiją (kaip OMON’o būrį), kuri su manimi kalbėjo dešimtį minučių, gimnazijoje užsibuvo dvi dienas, išvažiavo neatsisveikinusi ir iki šiol nežinau jos išvadų... Taip švietimo vadai kelia mokytojų prestižą!

- Apskritai kaip vertinate idėją pakelti mokytojo prestižą iki 2020-ųjų? Kaip jums prestižo įkainojimas pinigais?

- Istorija, kaip iš mano buvusios gimnazijos turėjo išeiti istorijos mokytojas, yra chrestomatinė. Mokytojai negynė manęs, negynė ir to mokytojo. Mokyklos bendruomenė negynė manęs, negynė ir to mokytojo (o jei ir gynė, tai silpniau nei tie, kurie puolė...). Atlyginimas, žinoma, svarbu. Bet gal jau laikas išgirsti tai, ką kartoju daugelį metų: tiek švietimo sistemą, tiek sveikatos priežiūros sistemą charakterizuoja vienas žodis: kontrastai. Negalima pinigais lepinti tų, kurių neturėtų būti nei mokyklose, nei ligoninėse. Jei tai pripažinsime, tai bematant atsiras galimybė dosniai ir teisingai atlyginti tiems, kurie yra savo vietose, kurie yra gal net reikalingiausi, svarbiausi mums žmonės, kurie yra mūsų gyvenimo žvaigždės.

- Įsivaizduojate, kaip kelti pedagogo prestižą, kai apskritai žmogaus prestižas niekingai menkas mūsų šalyje?

- O ne, žmogaus prestižas labai aukštas mūsų šalyje! Tiesa, tas žmogus kažkaip turi būti patekęs į valdžią... Tada jį vežioja automobiliai su švyturėliais, tada jis pats sau pasiskiria atlyginimą, tada jis dirba tik tada, kai nori... O tada tas aukšto prestižo žmogus galvoja: „Mokytojai? Na, kiek jau jie ten, vaikystėje, buvo man reikalingi? O dabar tai ir visai nereikalingi... Be to, girdite, visi kalba, kad yra blogų mokytojų. Bet ir mes patys matome: moksleiviai, rūko, keikiasi, girtuokliauja, nesimoko, o mokytojai nesusitvarko...“ Kol bus JIE ir MES, tol valstybėje darnos nebus.

- Vienu metu, švietimo ministrės kalboje nuskambėjo teigimas ar abejonė neva mokytojas šių aukštų technologijų laikais lyg ir nebelabai reikalingas. Sutinkate su tuo? Gal paaiškintumėt švietimo ministrei, kam reikalingas mokytojas?

- „Yra tik viena tikra vertybė - žmogaus ryšys su žmogumi“, - sakė Antuanas de Sent Egziuperi. Bet ministrė jo neskaito, neklauso... Patogiausia, pigiausia, efektyviausia mokymosi sistema yra žmogus-žmogus. Taip, žinoma, be interneto mes negyvensime, be išmaniųjų technologijų negyvensime, bet jei tik pabandysime gyventi be Mokytojų, gyvenimas bus pilkas, nuobodus, šaltas, be emocijų. Bus roboto gyvenimas su robotais. Mūsų vaikai ir anūkėliai niekada mums neatleistų, jei blokštume juos į tokį gyvenimą.

- Drausmė, disciplina yra vienas kertinių asmenybės formavimo principų (net visuomenė labiausiai pasitiki, sakykime, drausmės struktūromis - ugniagesiais, policija ir kariuomene), bet šiais laikais akcentuojama individo laisvė - net pati kvailiausia jo raiška laikoma savaime vertinga, ji nepavaldi kritikai (šiuolaikinio meno džiaugsmui). Kokių tokios politikos vaisių galima tikėtis?

- Ar galite įsivaizduoti, kad paukščiai nuskristų į šiltuosius kraštus ir grįžtų atgal, jei nebūtų disciplinos, drausmės jų bendruomenėje? Ar galite įsivaizduoti sudėtingą chirurginę operaciją, kurios metu kiekvienas daro ką sugalvojęs (na, tas, narkozės paveiktasis, gal ir nieko nedaro...)? Drausmės nebuvimo rezultatą geriausiai demonstruoja mūsų Seimas...

- Šiuolaikinė „bažnyčia“ - televizija rytą vakarą propaguoja lengvo, malonumų kupino tariamos žvaigždės gyvenimo modelį ir siekiamybę. Ar tokiu, ar kitokiu (kokiu?) kelrodžiu turi vadovautis į gyvenimą išeinantieji?

- „Gyvenimo aitrų skonį/Pajausti noriu pilnai,/O jei nepajausiu, tai duona/Suvalgyta bus dovanai.“ Taip rašė vienas mažai žinomas lietuvių poetas, kurio negaliu minėti - jis dabar „neminimųjų“ sąraše. Aš nesutinku gyventi lengvai, maudytis malonumų jūroje. Ir jūs nesutikite. Nes gali taip atsitikti, kad gyvenimo saulėlydyje suprasite - visai negyvenote... Žmogus turi pajausti, kad yra stiprus, ištvermingas, gudrus, protingas, greitas...

- Šiandien politikai vieni kitus kaltina melu, apgaule, nesąžiningumu, korupcija ir t.t., nors patys yra susikompromitavę. Ką tai rodo? Panieką rinkėjams?

- Nekreipkime į juos dėmesio. Juk jie - politikai. Kitaip nebuvo pastaruosius penkis tūkstančius metų, kitaip nebus dar bent šimtą metų. Tiesiog nekreipkime į juos dėmesio. Tada jie gal susigės, pasijaus netekę dėmesio ir ims ramiai, dorai dirbti.

- Filosofas Arvydas Šliogeris mano, jog toji visuomenė, kuri neturi garbės kodekso ir ją ginančių bei įkūnijančių žmonių, yra pasmerkta. Mes turime pakankamai tokių žmonių?

- Tokių žmonių yra daug, bet kol kas nėra „kritinės masės“, todėl ir nekaltai užpulti žmonės nėra apginami, ir visų uždirbtos lėšos nėra teisingai padalijamos, ir garbė skirstoma, o ne įgyjama.