Nori padėti tiems, kuriems tos pagalbos labiausiai stinga

Nuo kovo mėnesio centre pradėjo funkcionuoti priešmokyklinio amžiaus vaikų grupė. Su besiruošiančiais mokyklai vaikais čia užsiimama 5 valandas per dieną - nuo 10 val. iki 15 val.

"Dabar turiu penkias studentes savanores, tad į mūsų centrą ateinantiems vaikams galime skirti dar daugiau suaugusiųjų dėmesio. Aš visada norėjau, kad centre turėčiau pagalbininkų, juk nereikia, kad vaikai prisirištų tik prie manęs, reikia, kad bendrautų su įvairiais žmonėmis, juk gyvenime jų sutiks dar daug ir įvairių", - kalbėjo V. Chomičenkas.

Jis dėkingas Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Psichologijos katedros studentėms, kurios panoro skirti savo brangų laiką iš gatvės į centrą ateinantiems vaikams.

"Mums tai neįkainojama patirtis - dirbti su tokiais vaikais. Norime prisidėti prie jų ugdymo ir šitaip įprasminti savo veiklą", - kalbėjo viena savanorių, psichologiją studijuojanti pirmakursė Jūratė.

Ryšininkų g. 11 esančiose erdviose centro patalpose, pasak V. Chomičenko, kasdien po pamokų susirenka 16-17 mokyklinio amžiaus vaikų. Jie čia paruošia namų darbus, bendrauja tarpusavyje.

"Kodėl jie po pamokų neina namo? Yra įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, vieno kambario bute gyvena 8 asmenų šeima. Visas butas - vien dviaukštės lovos. Iš mokyklos grįžusiam vaikui ten nėra net kur normaliai namų darbų paruošti", - pasakojo Vitalijus.

Jis nenori, kad jaukiai įrengtos centro "10 talentų"patalpos būtų tuščios, kol visi mokyklinukai mokykloje. Todėl įsteigė priešmokyklinę grupę.

Tiesa, kol kas joje tik 3 ikimokyklinukai, bet Vitalijus net neabejoja, kad jų prisirinks gerokai daugiau.

"Galėtume priimti 15 tokio amžiaus vaikų. Turime visas sąlygas. Tiesiog, matyt, mamos nežino, kad mieste yra tokia grupė, kur jų vaikai gali būti ugdomi nemokamai. Žinoma, tik reikia vaikus pas mus atvesti, aš vienas negaliu važinėti po visą miestą ir visų vaikų pats susirinkti ar parvežti namo", - pasakojo centro steigėjas.

Pasak jo, tokios grupės poreikis mieste tikrai yra. Pavyzdžiui, į grupę buvo atvestas berniukas, kuris dabar jau turėjo būti pirmokas. Dar du mažesnius vaikus auginanti mama neišleido jo į mokyklą, nes jis buvo puiki auklė dviem mažesniems vaikams, kol mama dirbdavo.

Pasiteiravus, ar čia kaip ir darželyje vaikai gali pavalgyti, Vitalijus tik nusijuokė: "Jei Vitalijus nepadarys valgyti - jis bus ne Vitalijus."

Nors išradingasis Vitalijus geba kartais suorganizuoti vaikams puotas vienoje ar kitoje uostamiesčio kavinėje, vis dėlto kasdien išmaitinti būrį vaikų nebūtų lengva.

"Tiesiog prašau, kad mamos vaikams įdėtų maisto. O mes čia vietoje pasišildome, arbatos išverdame", - šypsojosi centro siela.

Vitalijus valandų valandas gali pasakoti apie savo ugdytinių pasiekimus. Apie tai, kaip centrą pradėjusi lankyti darželinio amžiaus mergytė iš viso nekalbėjo, o dabar ne tik čiauška be sustojimo, bet ir puikiai rašo žodžius.

"Pamenu tą dieną, kai ji pirmą kartą netikėtai prabilo. Paprašiau visų kitų vaikų trumpam patylėti. Nes tai buvo tikras įvykis. Žinia, kad ji galės eiti į normalią, o ne į specialių poreikių mokyklą - man yra pats tikriausias apdovanojimas", - sako Vitalijus.