Mokytojas plakamas ir nepelnytai

Pedagogai - kaip podukros

Švietimo bendruomenėje nuotaikos pačios prieštaringiausios. Aš pasigendu tvirtesnės švietimo politikos, galbūt jos nebuvimas ir paskatino tokią padėtį. Natūralu, kad vykstančios reformos daliai būna skausmingos. Iš tikrųjų turėtume būti labiau susirūpinę dabartine mokyklos ir mokytojų padėtimi, nes tai mūsų vaikų, anūkų likimas.

Aišku, kad mokytojams palengva reikia kelti atlyginimus. Aišku ir tai, kad to neįmanoma padaryti labai greitai. Bet autoritetas ir pagarba mokytojui yra rodomas ir kitais būdais. Dabar mokytojų darbe yra atsiradę nemažai įtampos.

Mokytojų atžvilgiu kartais išgirstame pernelyg daug nepamatuotos kritikos. Juk vis dėlto mokytojo darbas šiandien yra kur kas sudėtingesnis nei anksčiau. Tai susiję su naujų kartų psichologiniais, pasaulėžiūros pokyčiais. Tie pokyčiai tiek mokytojų, tiek aukštųjų mokyklų dėstytojų darbą daro daug įtemptesnį. O ir kritika jų atžvilgiu kartais visai nepelnyta. Bet ir kitose šalyse vaizdas panašus. Jei tik atsiranda kokių įtampos laukų, kokių piktžaizdžių, galų gale kalti lieka mokytojai.

Dėl visko kalta mokykla

Socialinis mokytojo prestižas mūsų visuomenėje nėra toks, koks turėtų būti. Labai dažnai pervertiname finansus, lyg tai būtų svarbiausia. Bet kalbant apie mokytojus, jiems gali būti rodomi patys įvairiausi pagarbos būdai. Pavyzdžiui, senosiose Europos valstybėse, kad mokytojas neprarastų energetikos, noro nuolatos domėtis viskuo, patyrimo, įgūdžių, jam sudaromos galimybės kas penkerius metus išvykti į stažuotes.

Žiūrėdamas į mokytojo padėtį mokykloje ir apskritai į jo vaidmenį valstybės bei Tautos gyvenime, aš esu įsitikinęs, kad čia lemtinga grandis yra auklėjimo procesas. Ne mokymo, o auklėjimo. Tai pats sudėtingiausias ir jautriausias mazgas. O auklėjimas, kaip žinoma, priklauso ne vien nuo mokytojų, o pirmiausia nuo šeimos, kartu ir valstybės paramos šeimai. Aš mokyklose pasigendu stipresnio ryšio su tėvais, nuolatinės šių globos ir domėjimosi. Kiekviena mokykla turi labai daug bendrauti su tėvais. Jie turi domėtis savo vaikų elgesiu ir mokymosi rezultatais. Nėra taip, kad pagimdei ir viskas, o vėliau vaiką atiduodi į mokytojo rankas. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse labai daug kritikos, kad visais atvejais kalta mokykla. Tos giesmelės darosi ne tik nuobodžios, bet ir parodo giesmininko primityvumą. Atsakomybė už vaikų auklėjimą nėra vienpusė - akivaizdu, kad čia kartu dirba ir mokykla, ir šeima, ir, žinoma, valstybė. Juk mokykla, paprastai šnekant, yra valstybingumo išsaugojimo pamatas.

Iš krepšelio liko terbelė

Labai didelį nerimą man kelia tai, kad mokytojams rengti nebeskiriamas nė 1 proc. visos švietimui finansuoti skiriamos sumos. Tai gali vesti prie savotiškos katastrofos. 2010 metais pedagogikos sričiai būdavo skiriama 800 krepšelių, o šiais - tik 400. Pedagogikos sričiai nuolatos yra mažinamas krepšelių skaičius. O kodėl, niekas mums negali paaiškinti. Tie veiksmai žalingi. Ministerijai vis atrodo, kad mokytojų yra per daug. Vienas ministras pakeičia kitą, bet situacija vis ta pati.

Tai labai žalingas dalykas švietimo politikoje, jis neatitinka kultūringo požiūrio į švietimo sistemą, į pedagogų rengimą, tokio požiūrio, koks yra kitose šalyse.

Vaikų - per mažai, mokytojų - per daug

Dabar niekas nerengia studentų darbo vietoms. Ar galite pagalvoti, kiek dabar Lietuvoje rengiama teisininkų? Reikia jų nedaug, o juos rengia ir Vilniaus universitetas, ir Vytauto Didžiojo, ir Klaipėdos, ir Mykolo Romerio. Iš tikrųjų visi jie išleidžia daugiau specialistų, nei reikia, vien į mus baksnoti negalima.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“