Kodėl mokslo vaisiai kartūs?

Lietuviai vertina ne žinias, o popierių

„Diplomas bet kur, kur jis įgytas, turėtų būti išsilavinimo įrodymas. Tačiau, atvirai pasakius, airiai iš diplomo didelio fetišo nedaro. O Lietuvoje į diplomą žiūrima kaip į kažką TOKIO“, - esminį skirtumą tarp aukštojo mokslo Lietuvoje ir Airijoje įvardija ilgiau nei dešimtmetį Airijoje gyvenantis A.Teišerskis, dirbantis mokslo darbuotoju Dublino universitete, taip pat vadovaujantis Airijos lietuvių bendruomenei.

Jis taip pat yra ir Dublino lituanistinės mokyklėlės „4 Vėjai“ direktoriaus pavaduotojas bei vienas iš jos įkūrėjų.

A.Teišerskis sako, kad šalyje, kurioje gyvena, darbdaviams kur kas svarbiau tai, kaip žmogus dirba, ką jis realiai sugeba, o ne tai, koks jo išsilavinimas.

„Nenormalu, kad žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbtų kasoje. Nesakau, kad taip nebūna, bet tai nėra normalu. Airijoje žmonės aukštąjį mokslą renkasi tikrai žinodami, kad jiems jo reikia, o ne tam, kad įgijus diplomą galėtų susirasti geresnį vyrą ar geriau atrodyti visuomenės akyse. Daugumoje specialybių visiškai pakanka vidurinės ar aukštesniosios mokyklos lygio. Kam administratorei-sekretorei reikalingas aukštasis? Jai pakanka kursus išklausyti - svarbiausia, kad ji gerai dirbtų, o ne tai, jog kadaise teorijas išklausė ir velniai žino, kiek jų atsimena“, - kalbėjo Airijos lietuvis.

Kitas didelis skirtumas - studentų skaičius. Lietuvoje, A.Teišerskio nuomone, studentų į aukštąsias priimama gerokai per daug.

„Airijoje, jei žiūrėti į tai, kiek studentų tenka šimtui gyventojų, studentų yra perpus mažiau nei Lietuvoje. Čia nėra spaudimo visiems būtinai eiti studijuoti į universitetus, todėl ir žmonės nestoja ten, kur jiems nereikia. Todėl ir universitetai nėra prikūrę tiek daug vietų studentams. Net ir kažkokio papildomo ribojimo nėra. Kai studentų priimama mažiau, atitinkamai atsisijoja tie, kurie prasčiau mokėsi, kurie bando laimę vos išsilaikę egzaminus.

Iš tikrųjų Lietuvoje studentų skaičius buvo normalus. Jis procentiškai buvo toks, koks ir visame pasaulyje. Bet kai tas pyragas, pakeitus finansavimo sistemą, pradėtas pjaustyti pagal studentų skaičių, per kelerius metus prarasta bet kokia kontrolė ir įvyko kiekybinis šuolis. Kažkuriam vienam universitetui susišvietė, kad jei priims 50 proc. studentų daugiau, atitinkamai gaus ir daugiau pinigų. Kiti pasekė iš paskos. Pagalvojo - o ką, mes kvailesni? Galiu pasakyti, kad kai kartą ką nors duodi, atimti darosi labai sunku“, - kalbėjo chemikas.

Jis buvo atviras: kai vadžios universitetams ir kolegijoms buvo visiškai atleistos, neliko jokios valstybinės politikos aukštojo mokslo atžvilgiu. „Vienintelė politika, kuri buvo likusi - duokime jiems patiems spręsti, kiek ko reikia - jie gi geriau žino, nes jie - akademikai, profesoriai, protingi žmonės...“ - ironizavo A.Teišerskis.

„Aukštosios pačios nenori keistis“

Kad Lietuvoje studentų per daug, o studijuoti priimami net ir visiški bemoksliai, sutinka net patys aukštųjų mokyklų vadovai. Tačiau A.Teišerskis sako, kad aukštosios mokyklos pačios nenori keistis, kitaip reformos jau seniai būtų įvykusios.

„Pasakysiu atvirai, nors žinau, kad ne visiems tai malonu girdėti - tai daugiau universitetų vidinė problema. Galima kaltinti, kad politikai nieko nesiima. Tai lengviausia. Tačiau tiesa ta, kad pokyčiams, normaliai reformai patys universitetai priešinasi. Politikus kaltinti galima nebent dėl to, kad jie nedrįsta tos sistemos kaip reikiant iškratyti. Jie, pamatę pasipriešinimą, nusileidžia ir nieko nedaro“, - sako jis.

Be to, Airijos lietuviui nesuprantama ir dabartinė Lietuvos aukštųjų mokyklų finansavimo sistema, kai valstybiniams universitetams, dotuojamiems valstybės, leidžiama papildomai uždarbiauti priimant bet kokių studentų.

„Tokia reforma, kokia buvo padaryta keičiant finansavimo sistemą, buvo ne reforma, o parodija. Aš ne apie krepšelius, o apie tai, kad valstybiniams universitetams leidžiama papildomai uždarbiauti greta valstybės finansuojamų studentų priimant bet kokių. Krepšeliai yra visame pasaulyje, bet jų skaičių nusistato ne patys universitetai, o valstybė. Jei universitetas gauna finansavimą iš valstybės, ji ir pasako, kad mes padengsime studijas dvidešimčiai tokios studijų programos studentų, o ne tokiam skaičiui, kiek universitetas susigalvoja.

Tokią sistemą, kai pusė moka, pusė nemoka - aš laikau nesąmone. Tokia sistema - valstybinių universitetų verslas. Man toks dalykas nesuvokiamas ir bet kam, kas iš Vakarų valstybių atvažiuoja, tai yra nesuvokiama. Valstybiniams universitetams kitur neleidžiama daryti verslo. Tai kertasi net su ekonomine logika - išeina, kad valstybė ima tiesiogiai konkuruoti su privačiomis įstaigomis.

Supraskite, valstybinis universitetas ir privatus - nėra tas pats. Jei kokie dėstytojai sugalvoja susiburti į privatų universitetą, viešąją įstaigą, natūralu, kad jie gali priimti, kiek tik nori, kokių tik nori ir už kokią tik nori kainą studentų. Ateini susimoki - mokaisi - tavo pinigai, pats ir rizikuoji. O valstybiniams universitetams neleidžiama papildomai uždarbiauti“, - kalbėjo A.Teišerskis.

Dėstytojai nevertinami

„Vakaro žinių“ kalbintas emigrantas neslepia, kad daugiau nei prieš dešimtmetį darbą Vilniaus universitete, Chemijos fakultete, jis paliko nusivylęs mūsų šalies mokslo sistema bei požiūriu į mokslininkus.

Padėtis, anot jo, ir dabar ne ką pasikeitusi.

„Patikėkite, kai aš pasakau, kokį atlyginimą gaudavau, turėdamas daktaro mokslinį laipsnį, daug kam, net tiems, kurie neturi aukštojo išsilavinimo, žandikaulis atvimpa. Jie patys už tiek Vilniuje nedirbtų. Štai diskutuojame ir girdžiu, kad sekretorei tik 2,5 tūkst. litų mokėjo. Jei man būtų mokėję 2,5 ar 3 tūkst. litų, aš iš Lietuvos nebūčiau išvažiavęs. Prieš dešimt metų aš gyvenau iš 1100 litų siekiančio atlyginimo. Galite dabar paklausti, kiek gauna naujai iškeptas mokslo darbuotojas. Padėtis labai nepasikeitusi. Algos buvo pakilusios, bet jos vėl sumažėjo krizės metu. Eilinis docentas, ne rektorius, ne dekanas, daug negauna. Jiems sako, kad gali dalyvauti projektuose, tačiau užsienyje iš tų pinigų mokamos ne algos, o apmokamos medžiagos ir įranga“, - pasakojo Airijos lietuvis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“