Kembridžas, pasaulio elito citadelė

Didžiosios Britanijos pilietis nuo mokyklos suolo tarsi priskiriamas universitetų sistemai, ir nesubrendėlis turi labai pasistengti, kad negautų aukštojo išsilavinimo. Universiteto pasirinkimas priklauso nuo visų lygių egzaminų balų sumos. Tačiau viską dešimteriopai komplikuoja tai, kad jauno žmogaus galva kupina ambicingų planų arba tėvų pinigai verčia atitikti jų perkamąją galią. Tuomet ir ištariamas išsvajotasis žodis „Oksbridžas“ ar „Kemfordas“.

Direktorius renkamas iki gyvos galvos

Fonetinė dviejų seniausių Anglijos universitetų samplaika geriausiai ir atspindi jų kastinę giminystę ir uždarumą, dvejybę ir seną rungtyniavimą, net turint galvoje viršumą.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje „Oksbridžas“ išleido 72 proc. aukščiausio rango valstybės tarnautojų, 80 proc. Didžiosios Britanijos ambasadorių, 88 proc. teisėjų, 82 proc. aukštųjų dvasininkų, 64 proc. bankų direktorių ir didžiausių pramonės bei finansų kompanijų valdytojų.

Istoriniuose šaltiniuose apie šiuos universitetus pirmą kartą užsimenama 1209 metais. Tuomet, kai grupė Oksfordo studentų pabėgo į Kembridžą, kai jų aukštosios mokyklos valdžia pakorė keletą draugų, apkaltintų žmogžudyste.

Universitetas Kembridže susikūrė kaip nepriklausoma savivaldi korporacija. Šiandien jį sudaro 18 vyrų, 5 moterys ir 6 mišrūs koledžai, kurie savo ruožtu turi didelę finansinę ir administracinę nepriklausomybę nuo universiteto. Iš pradžių koledžai veikė kaip privatūs pensionai prie universiteto, teikę pastogę ir maistą studentams bei dėstytojams. Tapę mokymo įstaigomis, jie išsaugojo savarankiškumą.

Koledžai Kembridžo universiteto sistemoje - ne šiaip mokymo įstaigos su internetais, kuriuose studentai visiškai išlaikomi, o ypatingos mokslo bendrijos. Kiekvienas koledžas paprastai turi savo įstatus ir savo profesorių bei dėstytojų kolektyvą. Koledžui vadovauja direktorius, renkamas iki gyvos galvos. Jis privalo turėti daktaro laipsnį. Pačią bendriją sudaro asmenys, gavę mokslo laipsnius ir mokantys tam tikrą metinį mokestį koledžo naudai, taip pat vyresnieji ir jaunesnieji dėstytojai. Pastarieji neretai gyvena koledžo bendrabutyje, dėsto arba užsiima moksline veikla ir už tai gauna atlyginimą.

Stojant reikia stiprių nervų

Dvasininkijos vaidmuo Britanijos švietimo sistemoje buvo labai didelis iki 1882 metų reformos, panaikinusios išimtinę anglikonų konfesijos atstovų teisę gauti pareigas, laipsnius, stipendijas ir t. t. universitetuose bei koledžuose. Dėstytojams buvo leista tuoktis. Išmintinga karalienė pasirūpino ir tuo, kad Kembridžo ir Oksfordo intelektualai turėtų jų vertas drauges: leido priimti į šias anksčiau perdėm vyriškas mokymo įstaigas ir gražiosios lyties atstoves.

Į Kembridžą stojant reikia stiprių nervų. Abiturientai čia paprastai vyresni nei kituose universitetuose, nes dauguma būsimųjų studentų 6-ojoje išleidžiamojoje klasėje mokosi ne dvejus, o trejus metus. Treji mokslo metai - kažkas panašaus į parengiamąjį skyrių. Ir nors universitetas neprisiima jokių įsipareigojimų, statistika rodo, kad daugiau nei pusė Kembridžo (ir Oksfordo) studentų tris ir daugiau egzaminų mokykloje išlaiko aukštesniu lygiu. Likusiuose Didžiosios Britanijos universitetuose tokių studentų ne daugiau kaip 20 procentų. Stojamųjų egzaminų Britanijos universitetuose formaliai nėra, bet Kembridžas ir Oksfordas ignoruoja bendrą taisyklę ir filtruoja abiturientus per egzaminus ir pokalbius, kuriuose išaiškėja, kaip jaunas žmogus pasirengęs būsimajai profesijai.

Dar neseniai koledžo studentai buvo skirstomi į 4 kategorijas: studentus, kurie už didesnį mokestį per pietus sėdėdavo prie profesorių stalo; už mokslą ir išlaikymą mokančius studentus (jų dauguma); stipendininkus, kurie, išlaikę konkursinį egzaminą, gaudavo vieną iš privačių asmenų įsteigtų stipendijų; ir menkai aprūpintus, bet paprastai labai gabius studentus, gyvenančius koledže nemokamai. Nauji demokratiniai vėjai nutrynė formalias ribas tarp šių kategorijų, įvedė nerašytų taisyklių, kurios verčia paskutinės kategorijos atstovus įdėti dvigubai daugiau pastangų, kad darbdaviai atkreiptų į juos dėmesį. Tačiau įdėtos pastangos nenueina veltui: pagal statistiką, 60 proc. Kembridžo auklėtinių gauna vadovaujamus postus prestižiškiausiose Didžiosios Britanijos, kitų Europos šalių, taip pat ir JAV, ir Kanados įstaigose.

2 milijonai turistų per metus

Mokslas Kembridže atsieina brangiai. Tai dar vienas Kembridžo administracinės ir iš dalies finansinės nepriklausomybės nuo švietimo ministerijos padarinys. Pagal galiojančias taisykles, Britanijos universitetai ima mokestį už mokslą iš kiekvieno studento. Jei neužmokama trimestrą į priekį, spalio 1-ąją studentas oficialiai neįregistruojamas ir jam neleidžiama lankyti paskaitų, net jei jo akademinis lygis atitinka universiteto reikalavimus ir jis jau įtrauktas į studentų sąrašus.

Dauguma studentų gauna stipendiją iš vietinių švietimo organų ar įvairių labdaros fondų vardines bei specialias stipendijas. Studentui nutraukus užsiėmimus, įnašas už mokslą lieka universitete. Studentas privalo grąžinti vietos organams šią sumą (ar jos dalį), taigi pašalindamas studentą universitetas nepatiria finansinių nuostolių.

Ir vis dėlto įstoti į Kembridžą lengviau nei jį baigti. Visi studentai ir bakalaurai privalo laikytis universiteto taisyklių, gana griežtai reglamentuojančių gyvenimą. Kiekvienas studentas turi savo auklėtoją. Tai kažkoks vidurys tarp dvasininko, trenerio ir partinio organizatoriaus. Auklėtojas - ne tiek dėstytojas įprasta šio žodžio prasme, kiek globėjas, padedantis studentui mąstyti, analizuoti ir apdoroti pačią įvairiausią informaciją. Jis kontroliuoja studento pažangumą ir formuoja jo, kaip specialisto, asmenybę. Auklėtojas privalo ne tik padėti studentui sudaryti individualų užsiėmimų planą, bet ir jį pakoreguoti - pasirinkti, kokias paskaitas, praktinius užsiėmimus, laboratorinius darbus intensyviau lankyti ir t. t.

Tas, kuris į Kembridžą pateko neatsitiktinai, turi kur panaudoti žinias ir jėgas. Puiki biblioteka (visos leidyklos privalo nemokamai pristatyti Kembridžui po vieną naujų knygų egzempliorių), sava leidybos bazė, daugybė muziejų, garsioji Kavendišo laboratorija, observatorija ir ligoninė - visa tai traukia į Kembridžą, intelektualųjį elitą iš viso pasaulio.

Kembridžo iždas papildomas ne vien iš fondų aukų ir studentų įnašų, bet ir smalsių turistų. Kasmet Kembridžo bažnyčiose ir muziejuose apsilanko maždaug 2 milijonai žmonių. Ir tai suprantama. Kembridžas labiau nei Oksfordas išsaugojo viduramžių dvasią.