Kas aukščiau: kalba ar teisė?

Keisčiausia situacija dėl užsienietiškų pavardžių užrašymo formos, kuri tapo lyg ir lenkų problema, nors yra visų nelietuviškų asmenvardžių rašymo klausimas. Jau nebeaišku, ar tas asmenvardis, atsidūręs pase, vis dar kalbos dalykas, ar vis dėlto tik teisės... Kalbininkai ir patys tarpusavyje nesutaria. Galiausiai atsakymas į šį klausimą tapo jau lyg ir nebe kalbininkų reikalas, o teisingumo ministro...

Kas vis dėlto aukščiau: kalba ar teisė?

KOMPETENCIJA-1. "Nei vykdomoji valdžia, nei politikai neturėtų kišti nagų nei prie rašybos, nei prie gramatikos", - sako doc. dr. A. Smetona.

KOMPETENCIJA-2. "Ar Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos turi teisę į protėvių pavardę - ne kalbininkų kompetencija, o valstybės apsisprendimas", - sako doc. dr. I. Smetonienė.

Aistros verda nuo 1997-ųjų

Lietuviškame tekste visi žodžiai privalo būti parašyti lietuviškai, - reikalauja manantieji, jog tokios tvarkos nesilaikymas yra gimtosios kalbos išdavystė ir nusižengimas šalies Konstitucijai. "Konstitucija garantuoja kalbai valstybinį statusą, o pavardė nepriklauso kalbos sistemai, ji yra asmens tapatumo ženklas..." - atremia kiti, kurie mano, kad pagarba asmeniui yra svarbesnė nei gramatikos taisyklės.

Karštos diskusijos dėl nelietuviškų pavardžių netyla nuo 1997 metų, kai Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) savo 60-uoju nutarimu* leido užsieniečių pavardes viešai rašyti originalo forma (laikantis tam tikrų taisyklių). Nuo tada iki pat šių dienų savo ietis kryžiuoja kalbininkai, istorikai, visuomenės veikėjai bei teisininkai.

Šiandien daugelis autoritetingų kalbininkų - ir Lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Daiva Vaišnienė, ir jos pirmtakė doc. dr. Irena Smetonienė, ir doc. dr. Antanas Smetona, ir kiti - dėl autentiško pavardžių rašymo bėdos nemato ir grėsmės čia gimtajai kalbai neįžvelgia.

NE PROBLEMA. "Ar mano pavardė parašyta lenkiškais, ar lietuviškais rašmenimis, man asmeniškai problemos nesudaro. Problemų turi tie, kurie tų originalių pavardžių bijo."

Išpūstas reikalas

"Originalių pavardžių rašymas lotyniško pagrindo rašmenimis nieko bendro su kalbos išsaugojimu, likimu ar kokiais nors kataklizmais neturi, - "Vakarų ekspresui" sakė Vilniaus universiteto filologijos fakulteto (VUFlF) dekanas doc. dr. A. Smetona. - Niekas net nežada nei keisti, nei pildyti abėcėlės. Paprasčiausiai laikomasi jau europinės tradicijos rašyti lotyniško pagrindo pavardes taip, kaip jos iš tiesų atrodo. Tai pagarba asmeniui. Aišku, lietuvių kalbos prigimtis reikalauja gramatinio daiktvardžių įforminimo sakinyje galūnėmis, todėl galūnių pridėjimas prie originalios formos atspindi lietuvių kalbos poreikius ir nieko bendra neturi su pavardės turėtojo formos kokiu nors pažeidimu. Galūnės pridėjimas prireikus ir užtikrina, kad jokios įtakos lietuvių kalbai toks reiškinys nedaro. Tai, beje, ir sako akademinė "Dabartinės lietuvių kalbos gramatika".

Anot kalbininko ir lietuvių kalbos vadovėlių autoriaus, užsienietiškų pavardžių užrašymo klausimas "klastingai ir sąmoningai paverčiamas lenkų pavardžių klausimu. Tada visokie marginaliniai veikėjai - tiek lenkų, tiek lietuvių - pučia šį reikalą iki begalybės, kad išlaikytų rinkėjų dėmesį, telktų destrukcijai žmones. Žodžiu, nori mušti šunį - lazdą visada rasi. Paskutiniai rinkimų rezultatai rodo, kad lenkų nacionalistams geriau sekasi nei lietuvių. Bet tiek vieni, tiek kiti - nemalonūs. Beje, teko pabendrauti su jais - nei vieniems, nei kitiems šio klausimo sprendimo nereikia. Svarbu procesas. Kodėl jie taip elgiasi, išsamiau klauskite jų pačių."

"Tai mano šeimos istorija"

"Ar mano pavardė parašyta lenkiškais, ar lietuviškais rašmenimis, man asmeniškai tai jokios problemos nesudaro, - "Vakarų ekspresui" sakė gimnazistas Danielius Kratkovskis. - Aš tik labai stebiuosi tais žmonėmis, kurie originalių pavardžių bijo, štai ir viskas. Man atrodo, jie turi nevisavertiškumo problemų."

Danielius džiaugiasi pasirinkęs lietuvišką gimnaziją, nes tai įgalino puikiai išmokti lietuvių kalbą. Paklaustas, kodėl savo pavardę pasirinko rašyti Daniel Kratkovski, sakė: "Iš pagarbos savo tėvams, savo kilmei. Tai mano šeimos istorijos dalis. Pavardės skambesys asocijuojamas su tauta."

Pakaks ir 32 raidžių

Lietuvių kalbos mokytoja Joana Jovaišienė, dirbanti Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijoje, pernai kartu su dviem savo mokinėmis (dabar jau buvusiomis) Monika Ivanauskaite ir Monika Zeleniūte atliko kalbos tiriamąjį darbą: įvairiais aspektais tyrinėjo nelietuviškų mokinių pavardžių kilmę. Jaunųjų filologų konkurse jų darbas laimėjo trečiąją vietą.

"Pas mus mokosi įvairių tautybių vaikai ir mes jų pavardes žurnaluose rašome taip, kaip jie pageidauja, - sakė mokytoja. - Kreipiamės, žinoma, pridėdami lietuviškas galūnes - tai natūralu. Šiuo atžvilgiu jokių nesusipratimų nekyla.

Tyrimo metu gimnazijoje aptikome 81 nelietuvišką pavardę: rusų, ukrainiečių, lenkų, švedų, žydų, arabų, vengrų kilmės... Turime ir vietnamiečių, armėnų - kiekvienoje klasėje rasi bent vieną vaiką su įdomia pavarde. Visi jie puikiai moka lietuviškai, yra įsigyvenę į krašto tradicijas, ir dažniausiai patys susilietuvina savo vardus, pavyzdžiui, Romanas tampa Romu ir panašiai."

Pasak J. Jovaišienės, dažnai pavardžių rašyba neleistinai sudarkoma vaiką registruojant metrikacijos skyriuje. "Akivaizdu, jog ten dirbantys asmenys nežino VLKK nurodymų, kaip rašyti vienos ar kitos tautybės atstovo pavardę. Pavyzdžiui, Oganesian gali būti parašyta ir kaip Oganesyian arba Oganesyjan... Tai nėra gerai - paskui vaikas ir pats nežino, kaip tą savo pavardę rašyti ir ištarti."

Savo rašiniuose, kai remiasi užsienio autoriais, mokiniai jų pavardes pateikia atsižvelgdami į šaltinį. "Jei tai seni šaltiniai - Rablė, Dantė, Gėtė, Šekspyras rašo pagal tarimą. Jei remiasi naujesniais - pavyzdžiui, Paulo Koeljo ar Herbjorgos Vasmo, rašo, kaip matė ant knygos viršelio: Paulo Coelho, Herbjorg Wassmo. Viename tekste pavardžių rašymo principas gali skirtis: nedarome iš to tragedijos, nelaikome klaida ir pažymio nemažiname."

Paklausta, ką mano apie pavardžių pateikimą nelietuviškais rašmenimis, mokytoja sakė: "Nesu nacionalistė, tačiau manau, kad rašyti turime savo abėcėlės raidėmis. Štai mano dukra dirba universitete Šveicarijoje ir jos pavardė bei vardas ten nerašomi nei su š, nei su ė ar j. Ji to ir nereikalauja."

J. Jovaišienei antrino ir Klaipėdos miesto mokyklų lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio narė Vilija Šeputienė: "Manau, kad pakanka ir mūsų 32 abėcėlės raidžių, išradinėti naujų nereikia. Dar trūko, kad pradėtume rašyti kirilica, nes to reikalauja originali autoriaus pavardė."

V. Šeputienė akcentavo, jog svarbiausia - kad tekstuose, skirtuose vaikams, pavardės bei vietovardžiai būtų sulietuvinti. To, beje, ir reikalauja 1997 m. VLKK nutarimas.

"Užsienyje mano pavardė neiškraipoma"

"Dabartinis rašybos modelis gana liberalus - patys leidėjai ir to pageidaujantys skaitytojai gali apsispręsti, kurį pateikimo būdą pasirinkti, - sakė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Daiva Vaišnienė. -  Griežčiau reglamentuojamos mokomosios knygos ir vadovėliai. Būtų ne visai teisinga teigti, kad mus pasiekia daugiau girdimosios informacijos, todėl turėtų būti teikiamos adaptuotos formos. Mokslo, žinių visuomenė daugiausia informacijos teikia ir gauna skaitmeninėje erdvėje, kur pateikiama daugiau tekstų, o ne garso įrašų. Taigi itin svarbu originalaus asmenvardžio užrašymas, be to tam sukurtos visos reikiamos priemonės. Beje, man ir pačiai labai malonu, kai nuvykus į užsienio tarptautinę konferenciją programoje matau savo tikrąją pavardę, o ne iškraipytą ar be diakritinių ženklų (paprašius visur geranoriškai šiuos dalykus pataiso ir dar atsiprašo, kad buvo tokie neatidūs).  

Taigi originali rašyba yra ir tam tikras pagarbos asmeniui ženklas, ypač jei jis tą pavardę mato."

Nuomonės

Nuomonės, kad rašant svetimvardžius būtų atsižvelgta į leidinio pobūdį ir adresatą (skaitytoją), dar prieš dešimtmetį laikėsi didžioji VLKK apklaustų tautiečių dalis.

2003 m. Kalbos komisijos užsakymu Socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą "Lietuvos gyventojų požiūris į svetimvardžių rašymą". Buvo apklausta 1000 gyventojų 18-oje miestų ir 56 kaimuose. Žiūrėta, kiek skiriasi žmonių nuomonės pagal jų gyvenamąją vietą, pajamas, socialinę padėtį, tautybę, išsimokslinimą, amžių, lytį.

Tyrimo rezultatai parodė, kad svetimvardžius lietuvinti dažniausiai reikalauja vyriausi amžiumi respondentai. Kuo menkesnis apklaustųjų išsimokslinimas, tuo labiau jiems rūpi, kad svetimvardžių rašymas būtų sulietuvintas.Labiausiai pasiturintys žmonės (kurie yra ir aukštesnio išsimokslinimo) palyginti dažniau mano, jog reikia rašyti originalo forma, o tie, kurių vienam šeimos nariui tenka 201-300 litų (jie yra ir žemesnio išsimokslinimo), dažniau pritaria sulietuvinimui.

Vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai, specialistai, labiausiai pasiturintys žmonės (tie, kurių šeimose vienam nariui tenka 500 litų ir daugiau) dažniausiai teigia, kad įvairaus pobūdžio leidiniuose svetimvardžius reikia rašyti originalo forma be lietuviškos galūnės.

(Šaltinis: Lietuvos HSM duomenų archyvas (LiDA))

Originalo forma turi senesnę tradiciją

"Kruopščiai surinkti duomenys pagrindžia, kad tikrinių vardų rašymas originalo kalba turi senesnę tradiciją nei jų lietuvinimas*. Prieš Antrąjį pasaulinį karą nepriklausomoje Lietuvoje pradėtoje leisti enciklopedijoje nelietuviškų tikrinių vardų rašyba buvo originali, net nenurodant vertimo..." - rašo Irena Balčiūnienė straipsnyje "Triukšmas ir įniršis dėl svetimų vardų" ("Literatūra ir menas", š. m. balandžio 19 d.).

Autorė mini, jog recenzuodamas Juozo Andziulaičio-Kalnėno 1891 m. iš anglų kalbos išverstą Edwardo Augusto Freemano "Europos istoriją", Jonas Basanavičius pagyrė vertėją už tai, kad tikrinius vardus šis pateikė tokius, kokie jie yra senuosiuose tekstuose. Taip rašomus tikrinius vardus per visą okupacijos laikotarpį išsaugojo išeivių literatūra ir spauda.

I. Balčiūnienė taip pat cituoja sovietmečio taisyklėms turėjusį paklusti poetą ir didžiųjų pasaulio klasikų vertėją Aleksį Churginą:

"Lotynišką raidyną vartojančių tautų pavardes, laikraščių pavadinimus mūsų spauda taip negailestingai darko, jog nebeįmanoma jų atpažinti. Prieš karą ir pirmais pokario metais to nebuvo. Ši pražūtinga mada įsigalėjo ir tapo oficiali užėjus nelemtam "kalbų susiliejimo" antkryčiui. Esam Europos dalis, jos kultūros dalis nuo seniausių (LDK) laikų, tad ir elkimės taip, kaip ir visos kultūringos Europos tautos, baikime tą primestą mums keverzojimą, kurio nebūtų pakentęs nei K. Būga, nei J. Jablonskis, nei jų darbo tęsėjai - P. Skardžius, A. Salys. Juo labiau kad garsų transkripcijos manija yra savotiška (niekam nereikalinga) fonetinė chimera."

"Vakarų ekspreso" pakalbinta minimo straipsnio autorė - literatūros vertėja, šv. Jeronimo premijos laureatė, į lietuvių kalbą išvertusi tokius kūrinius kaip "Kelyje", "Žvelk, angele, į savo būstą", "Forsaitų saga", akcentavo, jog būtina skirti svetimvardžių rašymą grožinėje literatūroje, moksliniuose leidiniuose, laikraščiuose, žurnaluose nuo pavardžių rašymo Lietuvos piliečių dokumentuose.

"Amerikiečiai mano pavardę savo žurnaluose arba enciklopedijose rašo Balčiūnienė, bet, gavusi Amerikos pilietybę, jau rašysiu Balciuniene, o gal ir Balciunas. Taip, kaip ir mūsų prezidentinė pora Valdas Adamkus ir Alma Adamkus (ne Adamkevičius ir Adamkevičienė", - teigė pokalbininkė.

Rietis, rietis ir dar kartą rietis

"Iš tiesų tarpukariu mūsų žymiausi kalbininkai ir visuomenės veikėjai buvo nusistatę, kaip viešojoje informacijoje rašyti užsieniečių pavardes. Pokario kalbininkai nieko nauja neišrado, jie tęsė savo pirmtakų veiklą. Ir ne apie 1997 metus reikėtų kalbėti!

Valstybinė lietuvių kalbos komisija įkurta 1961 m. Svarbiausias darbas, pavestas jai, buvo sutvarkyti svetimvardžių rašymą. Štai tada ir susidūrė kalbininkų ir partinės nomenklatūros nuomonės ir interesai, - "Vakarų ekspresui" sakė buvusi VLKK pirmininkė, dabar VU FlF docentė dr. Irena Smetonienė. - Kalbininkai griežtai laikėsi tarpukariu nustatytos tvarkos ir siūlė rašyti juos originalo forma, partinė nomenklatūra, kurios nemažada dalis buvo komisijos nariai, reikalavo juos adaptuoti, kad būtų taip, kaip yra rusų kalboje - pagal tarimą. Žinoma, kad tai buvo politiniai motyvai, nes jeigu laikraštis ar koks mokslininkas paskelbtų informaciją su originalia pavarde, vadinasi, jis turi ryšių su priešais užsienyje, o informacija juk ėjo tik iš TASS'o. Tokia praktika uolių partijos veikėjų buvo dangstoma liaudiškumu (liaudis nemoka buržuazinių valstybių kalbų), vadinama pažangia tarybine praktika. Šiam mūsų atskyrimui nuo Vakarų mokslo, kultūros ir informacijos atkakliai priešinosi kalbininkai ir kai kurie kultūros žmonės, todėl nepaklusnioji Kalbos komisija už tai buvo net tris kartus išvaikyta.

Pagaliau 1984 gruodžio 20 d. Kalbos komisijos posėdyje tvirtai buvo pasakyta, jog ši institucija pritaria tik originaliam pavardžių rašymui. Išlikusiame 33-iajame tos dienos protokole matyti, kad už originalą balsavo net ir tie, kurie taip aršiai reikalauja ir reikalavo adaptuoti - A. Piročkinas ir J. Marcinkevičius. LKP CK pavyko trumpam sustabdyti šio nutarimo galiojimą, tačiau 1986 m. tai patvirtinta dar karta, ir vėl visų bendru sutarimu. O tais eskaluojamaisiais 1997 m. nutarimas vėl svarstytas, tuomet padaryta išlyga vaikų literatūrai ir vadovėliams. Taigi 1997 metais nuostata net pašvelninta, bet "kalbos gynėjams" tai nė motais... Svarbu rasti nors menamą priešą ir su juo kariauti, o gal... vykdyti kieno nors valią, kad nuolat rietumėmės, rietumėmės ir rietumėmės."

Kas ką išduoda?

Kalbininkė profesorė Aldona Paulauskienė įsitikinusi, jog lietuvių kalbos išdavystė prasidėjo 1997 m. ir tęsiama iki šiol. Leidinyje "Mokslo Lietuva" ji apgailestauja: "Mus pakeitusioje jaunojoje kartoje neatsirado rimtų kalbos kultūrą puoselėjančių kalbininkų. Todėl daug dirbę kalbos kultūros labui pensininkai dabar tyli ir tik stebi tos išdavystės padarinius."

"Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu "Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai". Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: "Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą." (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime. Be to, Lietuvoje nesutaria kartos: daugelis vyresniųjų įsitikinę, kad būtina aktyviai dirbti kalbos kultūros darbą, o didelė dalis jaunųjų jiems prieštarauja." (A. Paulauskienė, "Lietuvių kalbos išdavystė tebevyksta", www.mokslas.plius.lt).

Svetimų tikrinių daiktavardžių sulietuvinimo šalininkas leksikologas profesorius Vincas Urbutis knygoje "Lietuvių kalbos išdavystė" (2007 m.) smerkia požiūrį, kad svetimvardžiai nėra lietuvių kalbos faktai, todėl neturi būti lietuvinami. Anot autoriaus, tai paneigia "gyvosios lietuvių kalbos gramatikos ir fonetikos dėsnius" bei "patį kalbos mokslą".

Buvusi VLKK pirmininkė Irena Smetonienė 2009 m. buvo apkaltinta "pasikėsinimu į patį valstybinės kalbos statusą, kuris įtvirtintas LR Konstitucijos 14 straipsnyje". Grupė šalies inteligentų tuomet LR Seimui nusiuntė peticiją ir pareikalavo ją atleisti iš VLKK vadovės posto nepasibaigus kadencijai.

Išdavyste kai kurie kalbininkai vadino (ir tebevadina) ir leidimą ištekėjusioms moterims pavardes rašyti be priesagos "-ienė".

"Keisdami lietuviškas moterų pavardes į trumpesnes formas išduodame savo tradiciją, kultūrą..." - iki šiol apgailestauja prof. A. Paulauskienė. Tuo tarpu doc. dr. A. Smetona aiškina, jog pavardė be priesagos "ienė" (tik su "ė") yra "senasis baltiškasis modelis, gerokai senesnis ir už "ienę" ir "aitę". Kalbininkas siūlo ne tik televizorių žiūrėti, bet ir kartkartėmis paskaityti rimtesnę literatūrą: "Pavyzdžiui, Viktorijos Daujotės. Paskutiniąją poezijos knygą V. Daujotytė pasirašė kaip V. Daujotė" (citata iš www.delfi.lt: "A. Smetona: neleisti rašybos lenkų kalba yra politika ir nieko daugiau").

Kas turi nuspręsti?

Senas posakis teigia: "Caesar non supra grammaticos" - Cezaris nėra aukščiau už gramatiką, arba jokių išimčių niekam nenumatyta. Dar kitaip tariant, kalba - pirminė, teisė - antrinė.

Jokių išimčių neturi būti numatyta ir svetimvardžių rašybai, sako doc. dr. A. Smetona: "Nei vykdomoji valdžia, nei politikai neturėtų kišti nagų nei prie rašybos, nei prie gramatikos, - sako doc. dr. A. Smetona. - Ypač nemalonu, kad randasi ir garbingų kalbininkų, aistringai įtikėjusių, kad "Lietuvių kalbos gramatikoje" surašyti niekai, kuriuos valdžia turinti ištaisyti.

Štai po ranka Lietuvių kalbos instituto 1997 metais išleista "Dabartinės lietuvių kalbos gramatika". Jos 19 puslapyje prie lietuvių kalbos abėcėlės aprašo parašyta: "1. Nelietuviškuose žodžiuose (ypač svetimvardžiuose) dar pavartojamos raidės q, w, x, kiek rečiau - ä, ö, ü, æ, å, ø ir kt. 3. Alfabetiniuose sąrašuose q eina tarp p ir r; w - po v, o x - po w. Dažnai y nukeliama tarp x ir z."

Kokių dar svetimų pavardžių rašybos taisyklių reikia? Juolab kad cituojamo teksto autorius ne šiaip koks globalizmo paveiktas piemuo. Tai garbingas akademikas Aleksas Girdenis. O gal gerbiamasis profesorius griauna lietuvių kalbos abėcėlę ir įveda naujas raides? Negi nei jis, nei Lietuvių kalbos institutas jau nebe autoritetai? Kam ta sumaištis, naujai maišoma jau bene dešimtmetį?"

"Pavardė kalbos dalyku tampa tik tada, kai atsiduria rišliame tekste, kur žodžių tarpusavio santykius lemia galūnės ir sintaksiniai ryšiai. Pavardės rašymas asmens dokumente nieko bendra neturi su 60-uoju Kalbos komisijos nutarimu - jis reglamentuoja svetimų pavardžių rašymą viešojoje erdvėje, bet net neužsimena apie asmens dokumentus, - įsitikinusi doc. dr. I. Smetonienė. - Natūralu, nes tai ne kalbininkų kompetencija, o valstybės apsisprendimas, ar Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos turi teisę į protėvių pavardę, ar moterys, ištekėjusios už užsieniečių, ir jų vaikai turi teisę į vyro ir tėvo pavardę."

Cezaris ar gramatika?

2010 metų balandį Lietuvos Seimas atmetė tuometinės Vyriausybės parengtą įstatymo projektą, kuriuo buvo siūloma leisti asmens dokumentuose lotyniškos kilmės pavardes rašyti originaliai jų nelietuvinant.

Dabartinė Vyriausybė yra pavedusi Teisingumo ministerijai parengti projektą, kuris leistų dokumentuose rašyti pavardes ne vien lietuviškais rašmenimis.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis projektą žadėjo pateikti šį mėnesį.

Kieno gi "teisingumas" įsigalės - Cezario ar gramatikos?

Taisyklės

* Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą, pateikiami pagal tarimą.

* Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose ir specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami.

* Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose).

* 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas pavedė Valstybinei lietuvių kalbos komisijai nustatyti vieną svetimvardžių vartojimo mokslinėje literatūroje, informaciniuose leidiniuose ir specialiuose tekstuose būdą: pirma originali svetimvardžio forma, skliausteliuose - adaptuota arba pirma adaptuota, skliausteliuose - originali forma.

Paaiškinimai. * Komisijos 1997 m. birželio mėn. 19 d. nutarimo Nr. 60 "Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos" penktoji ("Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje") ir aštuntoji ("Dėl autentiškų tikrinių vardų formų rašymo") dalys.

**V. Ambrazas. "Kitų kalbų asmenvardžių rašybos principai", "Svetimų tikrinių vardų rašymas"; I. Baltrušaitienė "Svetimvardžių rašybos formavimosi tradicija Lietuvoje).