Kas apgins mokytoją nuo vaikų?

Šis klausimas, kurį užduoda mokytojai, nepajėgiantys numalšinti kasdien augančios vaikų agresijos, vis dažniau skamba viešoje erdvėje. Pedagogai, nusivylę perdėm humanistinėmis priemonėmis, siūlo griežtinti įstatymus ir bausmes. Tuo metu dalis mokytojų eina kitu keliu - kartu su mokiniais mokosi emocinio raštingumo.

"Mokytojai seminaruose man dažnai sako, kad jie - bejėgiai prieš vaikus. Bet mano tikslas yra parodyti, kad iš tiesų mokytojas gali labai daug", - sako viešosios įmonės "Lions quest" direktorė Daiva Šukytė ir siūlo pamėginti surasti bendrą kalbą su vaikais pasinaudojus socialinio emocinio mokymo programomis (SEM).

Viena iš jų - 1985 m. JAV sukurta "Lions quest" gyvenimo įgūdžių ugdymo programa "Paauglystės kryžkelės", pasaulyje pripažinta populiariausia pozityviosios prevencijos programa.

Keičia mąstymą

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad mokyklose, kuriose taikomos SEM programos, vaikai jaučiasi laimingesni, gerėja jų psichinė, fizinė sveikata, o motyvacija mokslui didėja net 86 proc.

"Jeigu vaikai gerai jaučiasi klasėje, jiems yra lengviau mokytis. Tuomet ir mokytojui yra lengviau dirbti su vaikais. Mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai - lemiamas dalykas, kad vaikai nebėgtų iš mokyklos, jaustų atsakomybę už savo elgesį, įsipareigotų bendruomenei", - mano D. Šukytė.

Anot jos, Norvegija, kurioje 15 metų taikoma SEM programa "Lions quest", didžiuojasi, kad ji pakeitė visą šalies švietimo sistemą.

"Būtų gerai, kad visi mokytojai iš karto po pedagogikos studijų būtų pasirengę plėtoti vaikų socialines ir emocines kompetencijas, deja, situacija yra kitokia", - pastebėjo D. Šukytė.

Jos manymu, šiandien toli gražu ne visi šalies mokytojai nori ir gali dirbti pagal SEM - ugdyti vaikų savimonę, socialinę atsakomybę, savitvardą, bendravimo įgūdžius, sugebėjimą priimti atsakingus sprendimus.

Vis dėlto D. Šukytė pasidžiaugė, kad vis daugiau mokyklų ima suvokti, jog nemokėjimas atpažinti savo emocijų ir jų įtakos, nesugebėjimas atsilaikyti prieš išorinį spaudimą, atsakomybės vengimas, nemokėjimas pasakyti "Ne" ir panašūs dalykai gyvenime gali turėti rimtesnių pasekmių nei dalykinių žinių trūkumas, bei pradeda taikyti SEM programas.

"Mokyklose, kurios taiko SEM, vaikai nebemąsto apie savižudybes. Tai ypač aktualu Lietuvai, nes tyrimai rodo, kad mūsų vaikai yra patys nelaimingiausi Europoje", - pažymėjo ji.

Pirmoji - L. Stulpino mokykla

Uostamiesčio Liudviko Stulpino pagrindinė mokykla - pirmoji Lietuvoje, prieš ketverius metus pradėjusi taikyti SEM programą "Lions quest".

Šiandien programa įgyvendinama jau 44 mokyklose 12 šalies savivaldybių, tarp jų - ir Klaipėdos miesto bei rajono. Pagal ją dirba 730 mokytojų, kurie socialinių ir emocinių įgūdžių moko beveik 5 tūkst. mokinukų. Deja, anot D. Šukytės, dvi mokyklos iš programos pasitraukė, nes ja susidomėję mokytojai iš mokyklos administracijos nesulaukė palaikymo, o jis būtinas norint, kad programa veiktų. Dvi mokyklos programą "Lions quest" paliko, nes pradėjo įgyvendinti ministerijos finansuojamą patyčių prevencijos programą "Olveus", o įgyvendinti abiejų programų vienu metu, pasirodo, negalima.

"Kiekviena mokykla taiko priekabiavimo ar žalingų įpročių prevencijos, pilietiškumo bei kitokias prevencijos programas. Tai šaunu, bet taikant SEM programas mums reikėtų įdėti mažiau tiek finansinių, tiek žmogiškųjų išteklių, nes besiformuojant sveikiems socialiniams ir emociniams įgūdžiams, patyčios ir daugelis kitų problemų tiesiog išnyksta. Svarbu ir tai, kad SEM programos nediskriminuoja vaikų, neskirsto, kuriems reikia programos, o kuriems - ne ", - kalbėjo D. Šukytė.

"Programa veikia"

Diana ČEDAVIČIENĖ, L. Stulpino pagrindinės mokyklos direktorė

Programą "Paauglystės kryžkelės" vykdome ketvirtus metus - juk daug geriau dirbti ramioje aplinkoje, kai tavęs niekas neskriaudžia, jei gali ramiai paklausti, o mokytojas geba tau ramiai atsakyti. Negalime teigti, kad jau viską padarėme, kad pas mus viskas gražu, šilta, tačiau pirmuosius žingsnius matome: mes išmokome su vaikais kalbėtis viena bendra kalba. Žinoma, visko būna. Bet supratimas, kodėl atstitiko kažkas negero ir mokėjimas analizuoti, nuspręsti, kaip išeiti iš tokios situacijos, jau gelbsti.

Aišku, ne visi mokytojai gali dirbti pagal šią programą, bet tai, mano manymu, nereiškia, kad jie negali dirbti mokytojais: reikia ir tokių žmonių, kurie yra tikslesni ir tik retkarčais kalba apie emocijas. Seminarus išklausė visi dalykinės sistemos mokytojai - kai kurie nuodugniai dirba pagal šią programą ir jiems tai prie širdies, kai kurie tik retkarčiais panaudoja programos metodus. Bet džiaugiuosi, kad yra mokytojų, kurie patys siūlosi vesti užsiėmimus, jų nebereikia įtikinėti.

Programą taikome nuo 5 iki 8 klasės. Kadangi iš 17 klasių programoje dalyvauja 15, rezultatai labiau jaučiami. Net budėtoja stebisi, kas atsitiko vaikams, kad beveik kiekvienas su ja sveikinasi.

Programos reikalingumą akivaizdžiai parodė vienas įvykis: praėjusiais mokslo metais tėveliams pasiūlėme pasirinkti vieną papildomą anglų kalbos arba socialinių-emocinių įgūdžių mokymo pamoką. Pristatėme programą, davėme porą savaičių laiko apsispręsti, ir kai sunešė atsakymus, buvau labai nustebusi, kad tėveliai pasirinko "Lions quest". Tuomet aš klausiau jų - kodėl taip pasirinko - juk šiandien taip svarbu mokėti anglų kalbą. Ir žinote ką jie atsakė? Jeigu matysime, kad mūsų vaikui trūksta anglų kalbos žinių, jis galės padirbėti savarankiškai, bet kokiu atveju galime pasamdyti korepetitorių, o kur mokytis socialinių ir emocinių įgūdžių, mes nežinome. Beje, su ta klase darbas einasi sėkmingiausiai, nes buvo ne tik mokytojų, bet ir tėvų suinteresuotumas.

Pradinių klasių mokytojos dirba pagal Lietuvoje įgyvendinamą gyvenimo įgūdžių programą "Antrasis žingsnis", kurios tikslai ir uždaviniai labai panašūs, nes be tokių žinių jau nebepavyksta susikalbėti su vaikais.

"Ar esame pasiryžę priimti kiekvieną mokinį?"

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas BACYS

Viliuosi, kad programa "Paauglystės kryžkelės" padės mokytojams išeiti iš paralelinių pasaulių ir sukurti pamokas, kuriose vyraus pagarba mokiniui, pasitikėjimas. Ką turiu omeny kalbėdamas apie paralelinius pasaulius? Pateiksiu pavyzdį: Petriukas išdaužia langą klasėje, o mokytoja išdalina visiems lapelius ir paprašo vaikų parašyti pasiaiškinimus, kaip jie jaučiasi. Petriukas parašo, kad jis labai gerai jaučiasi, o mokytoja sako: "Kaip tu gali gerai jaustis? Tu juk išdaužei langą!" Kai kitą kartą Petriukas išdaužia langą, jis rašo: "Aš labai gailiuosi - pasižadu, niekada gyvenime daugiau taip nebedarysiu." Taigi, ar mokytojai reikėjo informacijos, kaip Petriukas iš tiesų jaučiasi išdaužęs langą, ar ji tik norėjo sukonstruoti, ką jis turi jausti?

Linkėčiau kiekvienam mokytojui savęs paklausti, ar esame pasiryžę priimti mokinį, kurio pažiūros - visiškai kitokios nei mūsų, kuris galbūt nebemyli Salomėjos Nėries, jam visiškai nepatinka Biliūno "Kliudžiau", jis niekaip negali įsiminti istorinio mūšio datos. Ar visi mes esame puikūs matematikai, puikūs šokėjai ir galiausiai - ar tai svarbiausia?

Laima ŠVEDAITĖ