Kaip gyvena žmonės, kurių iš Vilniaus nematyt?

- Lietuvos mokykla yra praradusi stabilumą. Stabilumo nereikėtų tapatinti su sustabarėjimu, tai skirtingos sąvokos. Tik ir girdime: mokykloje turi būti nuolatinė kaita. Sutinku, turi būti pamokos struktūros, metodų kaita. Kai į mokyklą ateina jauni žmonės, negali būti sustabarėjusių, nusistovėjusių tiesų. Keičiasi kartos, ir turi prisitaikyti prie jų įnorių, poreikių, technologijų, bet pamatiniai dalykai turi būti daug pastovesni.

Kalbėdamas apie pastovumą, turiu minty programų kaitaliojimą. Keičiamos programos, keičiasi ir vadovėliai. Vienus nusipirkome, praeina pora metų, ir gauname iš ministerijos pranešimą, kad buvę nebetinka, nes keitėsi programa. Jeigu esame tokia turtinga šalis ir taip dažnai keičiame programas, skirkime ir adekvatų kiekį pinigų naujiems vadovėliams įsigyti. Dabar vadovėliai yra mokyklos galvos skausmas. Vos sukrapštome vieniems, reikia krapštyti kitiems. Dar didesnis akibrokštas, kai sakoma, kad ne vadovėlis svarbiausia, kad mokinys turi susirasti medžiagą pats, tam esąs internetas, o mokytojai, kurie dirba tik pagal vadovėlius, - blogi mokytojai.

Motyvuoti vaikus skaityti literatūrą nebe taip paprasta. Kai nėra kūrinio vadovėlyje, mokinys nueina lengviausiu keliu - iš viso neskaito. Ką daryti mokytojui, kai klasėje sėdi 80 proc. mokinių, kūrinio neskaičiusių?

Pasiekėme tai, kad mokiniai nebemoka ranka rašyti. Apie dailyraštį patyliu. Iš kelių šimtų mokinių atrinkti kelis dailiojo rašymo konkursui jau problema.

Daugelis atsimena, kaip rašydavome mokykloje atpasakojimus. Neliko to programoje. Penktokas turi rašyti rašinį. Kokį rašinį gali parašyti penktokas? Pirma gal tegul išmoksta svetimas mintis dėstyti, gražios sakinio struktūros, o tada jau pratinkime prie savo minčių dėliojimo.

Turėtų pasibaigti ir kasmetinis egzaminų tvarkos keitimo košmaras. Daug metų vaikas dar 5 klasėje žinojo, egzaminas bus toks ir toks, dabar dar 11 klasėje nežino, kaip bus patikrintos jo žinios. Kita didžiulė problema yra nepasitikėjimas mokytoju. Jeigu mokytojas vaiką mokė 8, 12 metų, kaip galima galvoti, kad jis neteisingai įvertins, nuskriaus, suves sąskaitas?

- Mokyklų reitingavimas, suskaičiavus šimtukų derlių, kasmet sukelia nemažą audrą. Kliūva pirmiausia pedagogams, esą jie mokinių egzaminams neparengė. Ar tik mokytojo pastangos lemia egzaminų rodiklius?

- Švietimo sistemos strategai sako, kad reikia įžvelgti kiekvieno vaiko individualybę, jam duoti žinių, kiek jis geba paimti. Man patinka ta idėja, kad kiekvienam vaikui mokykloje reikia leisti tobulėti tose srityse, kuriose jis stipriausias. Bet neduok Dieve, jeigu vaikas blogai išlaikys lietuvių kalbą, matematiką, mokytoją sutryps į purvą, mokyklos reitingus paskelbs viešai ir pasakys, kad ta mokykla niekam tikusi.

Juk ne kiekvienas gali būti šimtukininkas. Pats esu klaipėdietis ir žinau, ką reiškia mokytis dideliame mieste. Daugiau nei 30 metų dirbdamas provincijoje imu suprasti, koks paradoksas visas mokyklas - kaimų vidurines, tapusias gimnazijomis, miestukų gimnazijas, Vilniaus licėjų, Biržiškos gimnaziją ir kitą elitą rikiuoti į vieną eilę. Ar galima tikėtis vienodų rezultatų iš mokyklų, į kurias mokiniai atrenkami konkursuose, ir tų, į kurias priimami visi, kas atėjo?

Pažiūrėkime, kas vyksta, profesinį mokymą beveik supartalinome. Liko viena kita mokykla, kur silpnesni kaimo vaikai dar mėgina stoti. Nuvažiuoja kaimietukai, gauna iš smarkesnių į kailį, atima lašinius, pinigus, ir grįžta vaikas verkdamas pas mamą. Kas mamai lieka? Eina ji pas direktorių, žiūri į akis ir klausia, kur vaiką dėti. Veskit, sakai, bandysime kartu kaip nors vargti. Padedi jam vargti, ateina prie brandos egzaminų, išlaiko mokyklinį egzaminuką, gauna brandos atestatą. Man, kaimo gimnazijos direktoriui, ir tam vaikui tai yra žvėriškas pasiekimas. Bet vertintojai, žiūrėdami į reitingus, išsiviepia: „Fu, koks lygis, kaip jie dirba.

Atlikome tyrimus, miesto mokyklose vaikai egzaminus laiko kur kas geriau, paruošimas kur kas geresnis.“ Bet sakykite, kur tie intelektualai susispietę? Pagėgiuose, Rietave? Jie didžiuosiuose miestuose ir yra susispietę. O dar atsiranda 3-4 mokyklos, kurioms sudaromos sąlygos susirinkti gabiausius iš gabiausių. Vyti per laukus reikėtų mokytojus, jeigu iš tų gabiausių jie nesugebėtų paruošti šimtukininkų. Ir Vilniuje yra gimnazijų, iš kurių elitinės mokyklos susirenka geriausius, ir jos sulaukia priekaištų. O kad iš jų geriausius mokinius susirinko per konkursus, o prastesniems nebeliko vietos, turėjo jie dangintis į kitas mokyklas, nutylima.

- Mokytojai streiką skelbė protestuodami dėl skurdžių atlyginimų, nors po tuo turbūt slepiasi ne mažesnės problemos. Ką išsprendė ir ko neišsprendė mokytojų streikas?

- Aš manau, kad mokytojų streikas faktiškai nieko neišsprendė, bet streikas parodė, kad ir mokytojai yra jėga, jų negalima absoliučiai ignoruoti. Gaila, nevieninga jėga. Vieni nuėjo streikuoti, kiti nuėjo dirbti. Atrodo, vieniems viskas gerai, kitiems - blogai. 8 milijonus, kuriuos streikininkai išmušė, padalinkite 52 tūkst. mokytojų ir išeina, kad per mėnesį jų algos padidės 13 eurų iki mokesčių. Ar tai sprendimas?

Daugiausia streikavo vidutinio tipo gimnazijos, tokios kaip Pagėgiai, Rietavas, Priekulė, Darbėnai... Mokytojai nepatenkinti mokyklų reitingavimu, nevienodomis darbo sąlygomis, požiūriu į mokytoją. Savaime suprantama, kiekviename darbe turi pasiekti rezultatą, to reikalaujama iš mokytojų. Gero rezultato bet kokiomis sąlygomis.

Tik kodėl ne iš visų vienodai reikalaujama? Koks yra valdžios darbo rezultatas, jei tiek daug žmonių išvažiavo ir vis tebevažiuoja iš Lietuvos? Joks, nulis. Finansų ministerija, savivaldybių finansų skyriai ar parodė rezultatą? Jokio. Jeigu reikėtų toms įstaigoms rašyti pažymius, pagal dešimtbalę sistemą jie gal gautų trejetus, dvejetus, o gal ir minusą.

Bjauriausia, kad ir ministerija, ypač dabartinė ministrė, stumia teiginį, kad viskas priklauso nuo vadovų ir mokytojų. Negalima dėti lygybės ženklo tarp mokytojo pastangų ir mokinio pasiekimų. Jeigu vaikas nesugeba išmokti, nenori arba iš viso neina į mokyklą, būna ir taip, gaudo nesugaudo jo visos institucijos, ir nieko negali jam padaryti. Mes labai greitai sugriovėme vaikų pareigas ir naujų nesukūrėme. Vaikams įkalėme „nelieskite, nebarkite, neįsakinėkite, neverskite, nieko nesakykite, neturite teisės“. O kur paliko pareigas? Taip visa švietimo sistema pavirto faktais neparemta pliurpologija.

Kas padarė tą kartą, kuriai prilipdėme mistinius Z, H pavadinimus, tokią? Mes patys. Padarėme palaidą balą per 2-3 metus. Praėjo pusė amžiaus, o naujų statybų dar net pamatų nematyti.

- Ar normalu, kad mokyklos turi varžytis dėl mokinių tam, kad pačios išliktų?

- Nieko nematau normalaus. Dabar išlaikyti mokyklą yra pačios mokyklos reikalas. Kaip toje sarkastiškoje replikoje, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas: išplaukei - gerai, neišplaukei - nereikia. Tokius kaip mes laiko miesto tipo mokyklomis, o pasirinkimas mūsų koks? Jokio. Savivaldybės centro mokykla išgyvena iš to, ką mums suneša mūsų „krepšeliai“ - mokiniai. Iš kur mes tų mokinių turime prigraibstyti, jeigu visoje savivaldybėje yra tik 14 tūkst. gyventojų, iš jų mažiau nei 1 tūkst. mokinių ir aštuonios mokyklos?

Mūsų mokykla gerai gyventų turėdama apie 800 mokinių. Vadinasi, norint išsilaikyti iš mokinio krepšelio, turėtų likti viena mokykla. Bet mūsų yra aštuonios ir visoms reikia dalintis tuos mokinius, kurie dar likę. Niekas man neįrodys, kad turėti arčiau namų mokyklą vaikui yra blogai. Bet jeigu nesusidaro klasė, reikia mokinius pavėžėti nuo namų iki kitos artimiausios mokyklos. Ką tai reiškia „pavėžėti“? Nevėžinsi po vieną, o ir nėra kuo. Taip mokiniai ir tapo dar vienu pavadinimu. Jeigu vieniems 6 pamokos, tie, kuriems buvo tik 4 pamokos, sėdi ir laukia dvi valandas. Nepareis pėsti 10-14 kilometrų į namus. Gal tada, uždarius mokyklą, pavėžėjimą reikėtų tvarkyti taip, kad mokiniai mažiau kentėtų. Autobusiukų nėra tiek daug, tik pasakos, kad jų daug. Kai keliais važiuoja, gal ir atrodo, kad daug. Mes turime vieną autobusiuką ir su juo turime suvežioti apie 200 mokinių. Pirmieji mokiniai pas mus atvežami tuoj po 7 valandos.

- Kaip vertina mokiniai šią situaciją? Ar dar yra abiturientų, kurie ketina rinktis pedagogo specialybę?

- Per pastaruosius septyniolika metų pedagogo darbo dirbti nuėjo dvi mergaitės. Viena jų jau nedirba. Vėliau jeigu ir stojo, mokykloje nedirba. Susirgome liga, kad kiekvienas trūks plyš turi įgyti aukštąjį išsilavinimą, tai ir lenda mokiniai, kur gali pigiau įsigyti diplomą. Pradinukų mokytojų jau nereikia dešimt metų, bet juos vis ruošia net kelios aukštosios mokyklos. Suprantama, ir aukštosioms mokykloms tas pats, kaip ir vidurinėms. Jos turi išgyventi, o kur dės parengtus specialistus, niekam nerūpi. Ir stojantiems nerūpi, kad neturės kur įsidarbinti. Juokiasi turėsiąs diplomą ir galėsiąs eiti į politiką. Ir nesiginčiju. Argi mūsų politikai reikia profesionalų?

- Šiandieniniai mokiniai, o gal net kai kurių tėvai gimė jau laisvoje Lietuvoje. Ar jie neklausia, kodėl taip lėtai gerėja gyvenimas Lietuvoje? Ką jūs jiems atsakytumėte?

- Žinoma, labai stipriai suvokia, kad gyvenimas Lietuvoje negerėja. Jie tiesiog nemato perspektyvos. Vienuoliktokai, dvyliktokai manęs klausia, ar žinau vyriausybinių programų jaunimui, kurios sulaikytų nuo išvažiavimo į užsienį. Bandau išsisukti, bet puikiai žinau, kad duodančių naudos programų nėra. Tik popierinės. Pasitaiko sėkmės istorijų, bet čia tas pats, kas išlošti loterijoje.

- Ar lengva ugdyti patriotus tokiomis sąlygomis?

- Mes kalbamės. Mokiniai, ypač vyresni, labai gerai supranta, kad patriotas yra žmogus, mylintis Tėvynę, negalintis be Tėvynės gyventi. Tik praėjo tie laikai, kai užteko gyventi dūminėje pirkioje, kad tik savo krašte. Dabartinis jaunimas Tėvynėje nori turėti darbą, iš kurio galėtų sočiai pavalgyti, nusipirkti nors mažą nuosavą būstelį, kur jaustųsi saugus.

Ar kiekvienas gali įsigyti tą būstelį? Skambiomis frazėmis „myliu Tėvynę“, „nemyliu“ mažai kas tiki. Žmogus pirmiausia nori valgyti. Jeigu jis randa pigiau nusipirkti maisto kitoje šalyje, atsiradus laisvai dienai paėmė ir nuvažiavo. Ir nėra ko čia pykti. Padarykite, kad Lietuvoje prekės būtų pigesnės, nerasi nė vieno kvailio, kuris važiuos svetur pirkti sviesto, batų.

Labai dažnai subanaliname meilę Tėvynei - iškėlėme vėliavą, paplojame. Meilė Tėvynei yra platesnė. Turime nevogti, kad daugiau liktų žemiau stovintiesiems. Įstatymus kurti ne tam, kad pačiam būtų geriau, o galvoti, kad geriau būtų visai Lietuvai. Reformas daryti, kad iš jų naudos būtų visiems ir ilgai. O kol per prievartą bandome priversti spindinčiomis akimis žiūrėti į kylančią Lietuvos vėliavą, anokia čia meilė. Turėjome tai kiek daugiau nei prieš 50 metų. Jeigu tu savo vaikui nenuperki naujų batų, kad senieji nespaustų, o sakai „vaikeli, aš tave taip myliu“, kokia nauda iš to? Jeigu bus gerai, vaikui nereikės tuščių žodžių, jis ir supras, kad tu jį myli.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“