Gydytojų daug, gydyti nėra kam

- Manau, kad aukščiausiu lygmeniu nustatyta kryptis yra gera. Sveikatos apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijos yra sutarusios, kad medikų pasiskirstymo Lietuvoje netolygumo problemą galima išspręsti taip, kaip tai daro ir kitos šalys, - atokiuose rajonuose nebūtinai turi dirbti aukšto lygio specialistai. Ten gali dirbti šeimos gydytojai, o į sistemą turi įsilieti vadinamosios išmaniosios slaugytojos, kurios galėtų dirbti ne tik kartu su gydytoju, bet ir savarankiškai. Manau, kad taip jau gana greitai tie netolygumai reikšmingai sumažės.

Šiuo metu didžiuosiuose miestuose gerokai saugiau gyventi, nes ten susitelkę ir dirba specialistai 7 dienas per savaitę 24 valandas per parą. Tokie stiprūs centrai Lietuvoje jau yra 5 - Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje. Apskaičiuota, kiek užtrunka pacientą atvežti į vieną ar kitą centrą, - galima tai padaryti greičiau nei per pusantros valandos, o tai yra ypač svarbu kritinės būklės pacientams.

Tačiau kol politikai neperžiūrės sveikatos priežiūros įstaigų tinklo, jo neoptimizuos, neatsisakys tų įstaigų, kuriose nėra pakankamai kvalifikuotų specialistų, manau, lėšos bus naudojamos neracionaliai. Suprantu, kad tai jautrus klausimas, nes rajonų ligoninės dažniausiai priklauso savivaldai ir niekas nedrįsta jų uždaryti ar keisti profilį. O ir žmonės dažniausiai galvoja - jei jau pateko į gydymo įstaigą, tai viskas yra gerai. Ne, nėra gerai, jei ten nėra specialistų, mokančių ir galinčių suteikti pagalbą esant vienai ar kitai kritinei būklei.

Prieš porą metų buvo kilusi idėja medicinos studijas baigusius jaunuolius priverstinai siųsti dirbti į provinciją. LSMU tada labai aiškiai išsakė savo poziciją: prievartos neturi būti ir negali būti.

Bet mes siūlėme išeitį: kadangi rezidentūros studijų trukmės Lietuvoje yra pačios trumpiausios Europoje (vidutiniškai trunka apie 4 metus), t.y. sistema mus verčia per trumpiausią laikotarpį parengti šiuolaikišką specialistą, siūlėme prailginti kai kurių labiausiai reikalingų specialybių rezidentūros trukmę vienais metais. Tada universitetai galėtų sudaryti studijų programas taip, kad dalį rezidentūros studentai atliktų būtent tuose miestuose, kur specialistų labiausiai trūksta. Tai nebūtų prievarta - būtų galimybė rezidentams atvykti į vieną ar kitą miestelį, mokytis ir dirbti, konsultuoti pacientus, o pats rezidentas, pabuvęs toje aplinkoje, žinotų, kas jo laukia, ir gal jam tai visiškai patiktų.

Lietuva čia nieko gudriau nesugalvos - taip jau daro kitos šalys. Taip atsinaujintų ir visa sveikatos priežiūros sistema, nes jai jau reikia naujos kartos medikų. Specialistų, ne tik jau parengtų, bet ir jau gimusių šiame šimtmetyje, nepriklausomoje Lietuvoje.

Tačiau visa tai galima padaryti tik prailginus rezidentūros trukmę, nes kitaip kentės rezidento parengimo kokybė. Valdžios institucijos apskaičiavo, kiek tas studijų trukmės prailginimas kainuotų, jiems pasirodė per brangu ir tokiam žingsniui nesiryžo.