Eimutis Juzeliūnas: "Šitas laivas tikrai neskęsta"

Vakar gerokai po pietų apsilankę rektoriaus kabinete neišvydome atsisveikinimo ženklų: nusidriekusios eilės norinčiųjų išlydėti rektorių, pilnų vazų gėlių, atsisveikinimo dovanų ar ko nors panašaus. Vos tik pradėję pokalbį supratome, kad šiuo atveju puikiai tiktų garsusis Marko Tveno posakis: "Gandai apie mano mirtį yra gerokai perdėti."

Rektoriau, kaip jaučiatės paskutinį kartą šiandien atėjęs į savo kabinetą?

Niekas nežino, ar tikrai paskutinį kartą. Kaip tik šiandien naujoji Klaipėdos universiteto taryba turėtų paskirti laikinąjį rektorių ir paskelbti naujojo rektoriaus rinkimus. Niekas kol kas nežino, kas bus naujasis rektorius. Tad tai gali būti ir paskutinė, ir nepaskutinė mano darbo diena.

Ar teisingai supratau, kad neatmetate galimybės pretenduoti į šį postą dar kartą?

Niekas nežino. Į viską reikia žiūrėti filosofiškai, ar ne?

Kai balandžio vidury buvo paviešinta žinia, kad atsistatydinate iš šių pareigų, nemaža visuomenės dalis suprato paraidžiui, kad išeinate visam laikui.

Supraskite, tai yra tiesiog procesas. Nauji rinkimai padės viską sustatyti į vėžes. Mano nuomone, sklandus darbas galimas tik tuomet, kai taryba pati išsirenka rektorių. Esame Vyriausybei pateikę optimizavimo planą, kur yra numatytos tolesnio darbo gairės. Kad jas įvykdytume, reikalinga gera komanda. Mano rektoriaus kadencija dar turėjo tęstis metus, bet aš tokiam trumpam periodui negaliu suburti komandos. Kas kita burti bendraminčius penkerių metų laikotarpiui. Taigi logiškas žingsnis - padaryti "restart": ir nauja taryba, ir naujas rektorius išrenkamas tais pačiais metais ir gali dirbti kartu penkerius metus.

Jūsų įvardintas "restart" nereiškia, kad jūsų nebematysime universitete?

Pagyvenkim ir pamatysim.

Buvo piktų komentatorių replikų, kad bėgate iš skęstančio laivo...

Anaiptol. Šis laivas tikrai neskęsta. Jam sudarytos visos prielaidos sėkmingai plaukti. Išsaugotas Klaipėdos universiteto nepriklausomumo statusas, turime reikiamą infrastruktūrą, optimizavimo planą, tad turime visas prielaidas toliau vystytis. Tik reikalingi tam tikri organizaciniai žingsniai.

Kokį matote universiteto ateities modelį?

Visų pirma reikia stiprinti stipriąsias puses, turiu omenyje jūrinį profilį mokslo srityje. Reikia nepamiršti, kad tai yra universitetas, o ne kolegija. Naujieji politikai universitetus vertina būtent pagal mokslą. Taip pat reikia stiprinti ir projektinę veiklą. Tas sritis, kurios yra silpnesnės, reikėtų nebijoti ir apkarpyti, nes jos skandina universitetą. Ir dar vienas dalykas - šis universitetas neturėtų būti uždaras. Deja, tai nėra taip paprasta. Kiek aš bandžiau įvesti naujų žmonių, jie susiduria su priešiškumu. Dar labai daug šioje bendruomenėje fobijų, baiminamasi, kad atėjęs naujas žmogus išstums senbuvį. O juk pasaulyje universitetai yra labai atviri. Nereikia bijoti partnerystės su kitais Lietuvos universitetais, nes taip tik papildysime vieni kitus. Specialistų trūksta visur, o moksle - ypač.

Klaipėdos universitetui vadovauti pradėjote 2014-aisiais. Atvykote tiesiai iš Kembridžo. Kaip tuomet čia viskas jums atrodė?

Buvo ydų, kurios kartais priklauso ne nuo paties universiteto, o nuo bendros šalies mokslo politikos. Kaip ir visoje Lietuvoje buvo juntama profesinio rango devalvacija, dėl to atsirado vertybinė krizė. Supratau, kad rektorius turi būti vadybininkas, biurokratas, ne tik mokslininkas. Vadybos atžvilgiu visa sąranga reglamentuota Mokslo ir studijų įstatymo. Daugelis sprendimų priimama kilnojant rankas ir balsuojant įvairiose tarybose ir pan. Tai dažnai suponuoja įvairias priešpriešas. Dažnai mėgstama kartoti, kad rektorius nepadarė to ar ano, bet net nesigilinama, kad jis daug ko negali padaryti. Pavyzdžiui, buvo kaltinimų, kodėl nesumažinau programų skaičiaus. Bet aš ir negaliu šito padaryti. Programos gimsta katedrose, tuomet jos svarstomos fakultetų tarybose, senate, kur kartais balsuojama principu "myliu nemyliu". Tie, kas dirba įmonėse, dažnai nesupranta universiteto valdymo struktūros, nes įmonėse dažnai viskas būna paprasčiau ir logiškiau. O universiteto vadyba labai gremėzdiška.

Ar ateidamas žinojote, koks iššūkis jūsų laukia, ar viską įsivaizdavote kitaip?

Atvirai sakant, gerai nežinojau. Pirmiausia, ką atėjęs radau - finansinį minusą. Skaičių neminėsiu, bet tai buvo milijoninės sumos. Ir kaip išbalansuoti? Tarsi turėtum motyvuoti žmones, bet kaip tai padaryti, kai panosėje reikia mojuoti atleidimo lapeliu?

Vadovauti universitetui pradėjote nepalankiu metu, kai ėmė mažėti ir studentų.

Suprantama, kad viskas daug paprasčiau, kai universitete studentų 10 tūkstančių, bet kai dėl pasikeitusios demografinės situacijos ir dėl to, kad jaunimas vis dažniau renkasi studijas užsienyje, kasmet jų ima drastiškai mažėti - visai kita situacija. Taigi jautiesi visada tarsi mūšio lauke. Negali atsipalaiduoti.

Per tuos ketverius metus nekilo klausimas: "Ko mane velnias nešė į ta galerą?"

Tiesiog tai buvo iššūkis, kurį priėmiau, tarsi atiduodamas duoklę savo kraštui. Esu kilęs iš Žemaitijos, iš Kuršėnų. Esu dirbęs pasaulyje daugelyje universitetų, centrų, tad žengdamas šį žingsnį galvojau, kad grąžinu savo kraštui tai, ką esu sukaupęs. O po to, kai įsiveli į visa tai, atsiranda ambicijos ir nenoras pralaimėti.

O kaip atvykus atrodė Klaipėda? Ne paslaptis, kad yra norinčių uostamiestį vadinti provincija.

Klaipėda man nebuvo jokia naujiena, nes esu Neringos gyventojas. Viskas Klaipėdoje man labai artima. Šis miestas man neatrodo provincija. Manau, kad jis turi visas galimybes vystytis ir tik laiko klausimas, kada jaunimas pajus trauką grįžti į šį miestą. Netgi mano kolegos Vilniuje dažnai kartoja: "Jei ne Vilnius, tai Klaipėda." Ir tai sako tikri vilniečiai, kurie gimę ir augę Vilniuje.

Kokie, jūsų nuomone, universiteto santykiai su verslu?

Situacija dvejopa. Suprantama, kad verslas visada skaičiuoja pinigus ir nori gauti grąžą, o universitetas nėra ta vieta, kur grąžą duoda čia ir dabar. Verslas į aukštąjį mokslą žvelgia pragmatiškai: "Man šiandien reikia tiek ir tiek, tokių ir tokių specialistų." O universitetas negali ruošti tokių specialistų, jei neturi toje srityje mokslinio įdirbio. Šiuo atveju kolegijoms paprasčiau. Jos gali būti labiau orientuotos į darbo rinką, o universitetas labiau orientuotas į žmonių išsilavinimą ir asmenybių ugdymą. Galbūt viena iš universiteto siekiamybių ir galėtų būti labiau orientuotis į verslo poreikius?

Pavyko įsilieti į uostamiesčio elitą? Kaip jus priėmė?

Labai draugiškai. Ir įmonių vadovai, ir kiti garbūs žmonės labai draugiški ir, tikiuosi, nuoširdžiai bendrauja.

Ar jautėte tvirtą miesto valdžios petį?

Santykiai su miesto valdžia buvo labai geri. Ypač su uostamiesčio meru. Jis palaikė ir tuomet, kai kilo diskusijos dėl universiteto savarankiškumo išsaugojimo.

Iki rektoriaus rinkimų dar bus laiko, ką planuojate veikti?

Jaučiuosi esąs skolingas mokslui. Paskutiniai metai buvo sunkūs, visą laiką atimdavo administravimas. Rektorius, koks jis bebūtų, turi būti ir mokslininkas. Ir pasaulinės studijos rodo, kad kuo rektorius geresnis mokslininkas, tuo geresnis ir universitetas. Vadovaudamas universitetui negali būti nuogas biurokratas, nes mokslinė veikla ir formuoja vertybes.