Aukštasis nėra blogai, blogai, kai jis - žemas

Dviejų dešimtmečių pokyčiai

Prieš atkuriant Nepriklausomybę Lietuvoje veikė 12 aukštųjų mokyklų. Per 23 metus jų skaičius išaugo net keturis kartus. Šiuo metu šalyje veikia 48 aukštosios mokyklos: 23 universitetai (14 valstybinių ir 9 nevalstybiniai), 24 kolegijos (13 valstybinių ir 11 nevalstybinių).

Nieko keista, kad, įsteigus naujų aukštųjų, padaugėjo ir studijuojančiųjų. Per Nepriklausomybės metus studentų skaičius išaugo daugiau nei pustrečio karto, nors gyventojų skaičius mažėjo (1991 metais Lietuvoje dar gyveno 3,7 mln. gyventojų, dabar - tik 2,9 mln.).

1990 metais šalyje buvo 67,3 tūkst. studentų, o 2011-2012 mokslo metais studijuojančiųjų buvo apie 175 tūkst.

Esame vieni iš lyderių Europos Sąjungoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičių. 2011 metais aukštąjį išsilavinimą įgijusių 30-34 metų gyventojų dalis sudarė 45,4 proc. gyventojų, o ES vidurkis buvo tik 34,6 proc. Mus šioje srityje lenkė tik Airija, Prancūzija, Belgija, Švedija, Suomija, Kipras ir Didžioji Britanija.

Prieš dešimtmetį aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičius Lietuvoje buvo kone perpus mažesnis (25,2 proc.).

Ar toli pažengėme? Į aukštąsias mokyklas kasmet įstoja didžioji dalis tais metais mokslus baigusių abiturientų (pernai tokių buvo beveik 63 proc.). Atrodytų, esame intelektualų tauta, tačiau... Jaunimo nedarbas Lietuvoje - vienas didžiausių Europos Sąjungoje („Eurostat“ 2011 m. gruodžio duomenimis, mus lenkia tik Graikija, Ispanija ir Slovakija). Be to, ir darbdaviai neretai viešai pareiškia, kad mokslus baigęs jaunimas niekam tikęs. Kas nutiko?

Nuo elitinio iki masinio

Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto Edukologijos katedros profesorius, socialinių mokslų daktaras Vincentas Lamanauskas sako, jog nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo nuopuolis - kad jis iš elitinio tapo masinis. Anksčiau universitetuose studijuodavo patys gabiausieji, o dabar aukštasis išsilavinimas tapo prieinamas visiems - net tiems, kurie neturi reikiamų gebėjimų.

„Mūsų problema - aukštojo mokslo masiškumas. Jis tapo masinis. Dabar visi turi lygias galimybes siekti aukštojo išsilavinimo, o kai visi - tai visi... Tampa labai sunku pasverti, kurie iš tiesų turi gebėjimų, o kurių gebėjimai abejotini. O ir universitetai pradėjo vilioti studentus, prisidengdami gražiais žodžiais, kad teikia geras paslaugas, kad atitinka jaunimo interesus... O iš tikrųjų neretais atvejais ta kartelė nuleidžiama žemyn“, - kalbėjo profesorius.

V. Lamanauskas teigia, kad dėl pernelyg didelio prieinamumo aukštasis išsilavinimas šiandien nuvertinamas. Pamirštama, kad universitetų misija - ne vien darbo rinkos poreikių tenkinimas, bet ir tautos intelektualų rengimas.

„Universitetai jau nemažai metų verčiami aukštosiomis profesinėmis mokyklomis, o kolegijos - universitetais. Tas disbalansas yra viena didžiausių mūsų problemų. Iš universitetų reikalaujama parengti plytelių klojėją, o ne suteikti tą tikrąjį universitetinį išsilavinimą, suformuoti tikrąjį mąstymą. Universitetai nėra plytelių klojėjų kalvės, todėl man keista, kai sako, kad darbo biržoje įsiregistravę tiek daug absolventų ir niekas jų neima, nes jie nieko nemoka. Ne universitetų misija juos išmokyti amato. Universitetai turi vykdyti aukštojo mokslo misiją, rengti tikruosius intelektualus, o ne amatininkus. Amatininkai reikalingi, bet juos rengia kitos įstaigos“, - akcentavo jis.

Profesorius priminė, kad Lietuvoje aukštojo mokslo situacija skiriasi nuo pasaulio. Štai daugelyje pasaulio šalių galioja piramidės principas: didžioji dalis jaunimo mokosi profesijos, per vidurį atsiduria kolegijos, o aukštosiose mokyklose studijuoja tik geriausieji.

„Dėl to ten niekas nesivaiko masės studentų, kad universitetas išgyventų. Jie finansuojami valstybės taip, kad galėtų rengti dalį intelektualios visuomenės. Ir čia mums reikėtų suprasti, kad jokia darbo birža ar joks darbdavys nefinansuos baltistikos studijų ar istorijos. Jiems tai nereikalinga. Tačiau dabar mūsų universitetai paliekami išgyvenimui: gyvenkite kaip norite, konkuruokite. Todėl jie ir pešasi dėl studentų. Mums reikia apsispręsti, ko Lietuvai reikia - intelektualios visuomenės ar tiesiog laukinio kapitalizmo“, - kalbėjo V. Lamanauskas.

Trūksta vizijos

Specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, parengiama vis daugiau, tačiau jų kompetencija neatitinka darbo rinkos poreikių, tvirtina akademikas ekonomistas Antanas Buračas.

„Daugelyje profesijų pastebimas kompetencijos praradimas. Situacija prieštaringa, nes šiandien technologijos leidžia daryti neįtikėtinus dalykus. Tačiau žmonės žymiai prasčiau diagnozuoja problemines situacijas, sunkiau priima racionalius sprendimus, sunkiau reaguoja į pokyčius rinkoje. Visa tai verčia susimąstyti, kad Švietimo ir mokslo ministerija, galbūt ir universitetai, nesugeba adaptuotis prie šiandienos iššūkių, naujų galimybių ir naujų poreikių“, - sako jis.

Akademiko nuomone, Lietuvos aukštasis mokslas prarado darbo rinkos pojūtį. Jau nemažai metų populiariausi išlieka socialiniai mokslai, nors šios srities specialistų parengta užtektinai. Baigę mokslus, jie neranda darbo.

„Kepamos tos profesijos, kurių paklausa maža arba jau yra patenkinta prieš 15 metų. Priimami tie, kurie sutinka mokėti pinigus. Jie tikisi būti paklausūs, tačiau realybė yra kiek kitokia. Manau, Švietimo ir mokslo ministerija neatlieka svarbiausios funkcijos. Ji pirmiausia turėtų sekti valstybės, profesijų poreikius, o ne tiesiog manyti, kad laisvoji rinka viską pati sutvarkys. Dabar jiems telieka tik krepšelius padalyti pagal labai formalius kriterijus. Tai primityviausias kelias, nereikalaujantis daug mąstymo“, - sako A. Buračas.

Jo teigimu, beprasmiška iš abiturientų tikėtis racionalesnio studijų pasirinkimo, kai net aukščiausiu lygmeniu nėra planuojama, kur link einame, kokie yra mūsų valstybės prioritetai.

„Jei ministerija nesugeba numatyti, kokių specialybių ateityje reikės, ko tikėtis iš abiturientų, ką kalbėti apie jų profesinį orientavimą? Nėra aiškios plėtros programos nei aukštojo mokslo, nei švietimo, nei apskritai valstybės mastu. Mes turime tik vizijas, o tai ne programa, nes programoje mes turime numatyti ne tik tai, kas siektina, o tai, kas bus realiai vykdoma. Taigi čia svarbūs ir finansiniai ištekliai“, - teigia akademikas.

Kaip pavyzdį jis pateikė Visagino atominės elektrinės statybas. Diskusijos šiuo klausimu vyksta jau keletą metų, tačiau iki šiol nėra apsispręsta, ar ją statysime. Branduolinės energetikos specialistai Lietuvoje imti rengti, tačiau jų ateitis miglota.

„Mes dar iki šiol neapsisprendėme, kas mums atsipirktų - ar ato­minė energetika, ar alternatyvūs energetikos šaltiniai. Vis dėlto ir vienu, ir kitu atveju specialistai turi būti parengti. Juk savaime problema neišsispręs, darbo rinkos poreikiai nebus patenkinti akimirksniu. Mes nežinome, kas bus po 10 metų - bus elektrinė ar ne? Valstybės tikslas - numatyti, planuoti, kaip išsaugoti konkurencingumą ateities visuomenėje. O paleisti viską laisvajai rinkai - ne išeitis“, - įsitikinęs akademikas.

Jis pridūrė, kad ateities poreikių planavimas - tik pusė darbo. Svarbu ir tai, ar sugebėsime išsaugoti už valstybės lėšas parengtus specialistus.

„Štai dabar kalbama apie tai, kad iš Lietuvos emigruoja medikai, slaugytojai, programuotojai. Laikas spręsti, ką daryti, kaip apriboti darbo jėgos nutekėjimą. Žinoma, ne griežtais draudimais, o sudarant palankesnes darbo sąlygas ar numatant pareigą atidirbti. Jei gydytojas buvo rengiamas už valstybės pinigus, būk malonus, įsipareigok bent metus ar kelerius čia padirbėti. Tokia praktika yra ir užsienyje“, - akcentavo A. Buračas.

Švietimo išradimai ir jų autoriai

Nuo 2000-ųjų rugsėjo 1-osios visose vidurinį išsilavinimą teikiančiose švietimo įstaigose įvestas profilinis mokymas. Tai buvo padaryta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonių planą, tačiau sumanyta dar 1992 metais, tęsiant tarpukario Lietuvos švietimo tradiciją. Profiliavimo sistemą patvirtino tuometinis švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius (kadencija nuo 2000 iki 2004 metų).

2002 metais Lietuvoje atsiranda neuniversitetinis aukštasis mokslas, t.y. kolegijos. Universitetams tenka pradėti dalytis aukštajam mokslui skirtas lėšas su kolegijomis. Atsiranda studijų įmoka.

2002 metais Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose pradėtas taikyti principas „pinigai paskui vaiką“, tiksliau - mokinio krepšelis. Laisva rinka pagrįstą švietimo finansavimo modelį 1955 metais išrado amerikiečių ekonomistas Miltonas Fridmanas (Milton Friedman), o jį taikyti Lietuvoje pradėjo ministras A. Monkevičius.

2004 metais krepšelinė sistema pritaikyta ir profesiniame mokyme (ministras Remigijus Motuzas).

2004 metų vasarį pasirodė Švietimo ir mokslo ministerijos parengtas Mokyklų tinklo metodinių rekomendacijų projektas. Tai tarsi vadovėlis mokyklų tinklui optimizuoti, nors dėl mažėjančio mokinių skaičiaus mokyklų mažėti ėmė jau nuo 1990 metų, kai ministru buvo Darius Kuolys.

Nuo 2006 metų sumažintas privalomų egzaminų skaičius (ministrė Roma Žakaitienė). Vietoj privalomų keturių abiturientai turi laikyti mažiausiai tris egzaminus.

2009 metais ministras Gintaras Steponavičius įvedė krepšelio sistemą aukštosiose Lietuvos mokyklose. Aukštosios mokyklos nustatė studijų kainas (anksčiau studijų įmoka pusmečiui būdavo 520 litų, studijų kainos išauga nuo kelių tūkst. iki keliolikos tūkst. litų).

2011 metais krepšelio metodika pritaikyta ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

Nuo 2012 metų abiturientai laiko dar mažiau egzaminų. Norint gauti brandos atestatą, reikalaujama tik dviejų egzaminų.

2012 metų rudenį suvokiama, kad iš abiturientų reikalauta per mažai. Nuo 2014 metų keičiama stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tvarka. Kitąmet konkursinis balas bus formuojamas jau iš keturių valstybinių brandos egzaminų arba mokomųjų dalykų metinių įvertinimų. Dviejų dalykų (lietuvių kalbos ir literatūros bei pagrindinio dalyko) bus įskaitomi tik valstybinio brandos egzamino rezultatai, o kitų dviejų - valstybinio brandos egzamino rezultatai arba atitinkamai perskaičiuoti metinio pažymio vertinimai. Norint įstoti į nemokamą vietą aukštojoje mokykloje, taip pat reikės pasiekti nustatytą užsienio kalbos mokėjimo lygį.