Visi žmonės turi parapsichologinių galių

Nuo šešerių metų vaikai pradeda žaisti pagal suaugusiųjų taisykles. Stebėkite juos. Šiame amžiuje vaikai jau gerai dėsto savo mintis ir jausmus. Jie nuostabiai naivūs, ir mums liūdna dėl to. Mes suprantame, kas jų laukia, todėl norime, kad jie kuo greičiau išmoktų elgtis teisingai.

Suaugusieji stengiasi padaryti viską, kad išmokytų juos kautis mūšio - gyvenimo - lauke. Ką iš esmės jie daro? Jie sunaikina vaikų gebėjimą pasaulį matyti tokį, koks jis yra.

Tačiau nepaisant suaugusiųjų pastangų, kai kurie vaikai išsaugo šį gebėjimą, kurį vadiname "paranormaliu". Kaip jau minėta, dažniausiai tai yra mergaitės.

Dauguma moterų nėra visais šimtu procentų prisitaikiusios prie šio pasaulio. Jos nesąmoningai ieško "atramos", "gelbėjimosi rato". Jos jaučia tikrąjį pasaulį, bet sutrinka realiame. Jos - kaip aklieji, kurie gatvėje neišgyvens be lazdelės, o namie žino visus plyšelius.

Moterys stengiasi šiame pasaulyje tapti "kaip visi", išmokti, ko neišmoko, eksternu išlaikyti egzaminą ir nusviesti tą "ratą". Išlaikiusios egzaminą gauna bilietą į gyvenimo traukinį ir lekia iki paskutinės stotelės, kuri vadinama "amžinybe".

Tos moterys, kurios egzamino neišlaikė, priverstos prašyti, kad jas "pavėžėtų". O už "traukinį" reikia mokėti. Kaina - nervai, nesėkmės, nuobodulys, netikrumas, nepasitenkinimas, gyvenimo prasmės netektis. Pasibjaurėjimas savimi, kitais ir šiuo pasauliu. Kodėl jos taip skausmingai viską priima? Todėl, kad joms apie save primena tikrasis pasaulis, užsilikęs iš vaikystės. Jos jį prisimena, o jis jų nepalieka. Bet kokio žmogaus psichikoje yra vienas momentas: ramus ir savimi pasitikintis žmogus būna tik dviem atvejais - kai žino viską arba kai nežino nieko.

Liko tie, kurie niekur neskuba. Jų gyvenimo pasaulis - tas, iš vaikystės. Nesupraskite to tiesiogiai - jie, žinoma, jau ne vaikai, nors aplinkiniai jiems nuolat sako: "Kodėl tu elgiesi kaip vaikas?" Plika akimi matyti - jie ne iš šio pasaulio. Nuostabu, kad tikrieji liaudies daktarai, pranašautojai ne tokie kaip visi. Nereikalinga jiems valdžia, turtas, garbė (pavyzdys - bobutė Vanga iš Bulgarijos). Jų pasaulis toks pat turtingas, kaip ir šis.

Dabar - svarbiausia. Abu pasauliai negali egzistuoti kartu. Žmogus pats turi apsispręsti, kur jo vieta, kuriame pasaulyje jis jaučiasi geriausiai. Egzistuoja bendros taisyklės, jei norite, įstatymas. Kelias iš vieno pasaulio į kitą - vienpusis. Iš šio pasaulio patekti į tikrąjį - neįmanoma. O gyventi tikrajame pasaulyje, svečiuojantis šiame, realiame - galima.

Ir dar vienas įstatymas - kuo labiau jūs įsigyvenate realiame pasaulyje ir paisote jo dėsnių, tuo greičiau mažėja paranormalūs sugebėjimai, kol galų gale dingsta visai. Tai kaip sūpynės ar svarstyklės. Vienoje pusėje - realus pasaulis, kitoje - vaikystės, tikrasis. Pastarąjį dar vadina nerealios realybės pasauliu. Kuris kurį iš jų nusvers, sunku nuspėti. Būtų idealu, jei tarp jų būtų pusiausvyra.

Jei jau mes gyvename realiame pasaulyje, nieko čia nepakeisi. Bet štai išmokti prisiminti tikrąjį, vaikystės pasaulį - galima. Yra pratimai ir literatūra. Tik tada jūsų sugebėjimas gydyti, daryti įtaką, nuspėti ir padėti atsinaujins. Atsiras prasmė gyventi toliau. Bet tik su viena sąlyga - pradžiai sūpynės turi sustoti! Pristabdykite savo traukinį, trumpam sustokite kelyje. Eikit į pievą rinkti lauko gėlių puokštės. Paskui užmerkę akis veidu panirkite į ją ir įkvėpkite šio seniai pamiršto kvapo. Vaikystės kvapo...