Privati medicina - podukros vietoje

Anot privačių medicinos įstaigų vadovų, valstybės ketinimai skatinti privačių medicininių įstaigų kūrimąsi liko tik žodžiais, o vizija, kad "pinigai eina paskui ligonius" keičiantis ministrams nusėdo stalčiuose.

Darosi nekonkurencingi

Klaipėdietis šeimos gydytojas Darius Balčiūnas sakė jau pavargęs stebėtis, kaip Lietuvoje kuriamos diskriminuojančios sąlygos privačiam ir valstybiniam medicinos sektoriui. Jis papasakojo, kaip neseniai pabandęs užsiregistruoti į vyksiančius medikų kvalifikacijos tobulinimo kursus "Pirmoji medicinos pagalba" ir pasijuto tarsi jam būtų atkišta trijų pirštų kombinacija.

"Kaip ir įprasta, užsiregistravau elektroniniu paštu ir po kurios laiko gavau atsakymą, kad mano registracija į kursus nepatvirtinta. Nurodytos kelios priežastys, o viena iš jų - "Jūsų įstaiga nedalyvauja šiame projekte". Paskambinau nurodytu telefonu ir tuomet man netiesiogiai buvo leista suprasti, kad gydytojai iš privačių įstaigų tuose kursuose nepageidaujami", - stebėjosi UAB "Mano šeimos gydytojas" dirbantis D. Balčiūnas.

Šeimos gydytojas niekaip negalėjo suprasti, kodėl Lietuvoje medikams taikomi dvigubi standartai.

"Vadovaujantis tokia logika išeina taip, kad jei nori kvalifikuoto gydytojo, jį rasi tik viešojoje įstaigoje. Kai reikia ką nors duoti, tai mes, UAB, jau laikomi pelno siekiančiais. O kai reikia imti - mes jau Lietuvos nacionalinės sveikatos vienetas, privalantis nemokamai pagal sutartis teikti paslaugas gyventojams. Taigi privačios įstaigos, jei jos laikosi įstatymų, automatiškai daromos nekonkurencingomis", - sakė D. Balčiūnas.

Jam antrino bendrovės "Nefridos klinika" vyriausiasis gydytojas Virginijus Kontrimas. Pasak jo, nors Sveikatos apsaugos ministerija yra numačiusi, jog kiekvienas gydytojas per 5 metus turi išklausyti 120 val. trukmės kursus, kurių 80 proc. kainos finansuoja valstybė, privačiose gydymo įstaigose dirbantiems medikams ši taisyklė tarsi negalioja. Pokalbininko teigimu, jie į nemokamus kursus gali patekti nebent su viena išlyga - jei priklauso Gydytojų sąjungai.

"Netgi interneto puslapyje, kur reikia užsiregistruoti į kursus, nurodyta, jog juos turi palaiminti Gydytojų sąjungą. Nesuprantu, kuo ji čia dėta? Ir kodėl aš privalau būti jos nariu? Taigi, aš jau antri metai nesu patekęs į jokius nemokamus kursus - viską turiu apmokėti iš savo kišenės. Pavyzdžiui, už 40 valandų kursus tenka sumokėti 600 litų. Kadangi dažniausiai kursai vyksta Kaune arba Vilniuje, dar reikia pridėti kelionės ir pragyvenimo išlaidas", - pasakojo V. Kontrimas.

Pavargo kovoti

Uostamiestyje veikiančių privačių medicinos įstaigų vadovai sakė jau pavargę kovoti dėl tokios diskriminacijos. Keisčiausia jiems tai, kad prieš dešimtmetį valstybė ypač skatino privačių medicininių įstaigų kūrimąsi ir buvo teigiama, esą jos bus prioritetinės.

"Yra atlikti tyrimai, įrodantys, kad privatūs pirminės sveikatos priežiūros centrai yra daug efektyvesni ir labiau taupo valstybės lėšas nei valdiškos poliklinikos. Tyrime teigiama, kad iš privačių medicinos centrų daug mažiau pacientų siunčiama kitiems specialistams, daug mažiau jų patenka į stacionarus, rečiau būna pasikartojančių lėtinių ligų. Be to, valdžiai neskauda, ar mūsų pastato stogas kiauras, ar reikalingas remontas - jiems nereikia rūpintis mūsų patalpomis ar darbo organizavimu. Jau nekalbu apie tai, kad mažuose privačiuose pirminės sveikatos priežiūros centruose pacientams suteikiamos kur kas kokybiškesnės paslaugos, jam nereikia laukti milžiniškose eilėse ir taip toliau", - privačių poliklinikų naudą vardijo UAB "Mano šeimos gydytojas", aptarnaujančios per 18 tūkst. Klaipėdos gyventojų, direktorė, šeimos gydytoja Rūta Radzevičienė.

Pasak jos, Lietuvoje privačios pirminės sveikatos priežiūros bendrovės nėra pelno siekiančios organizacijos, greičiau jas reikėtų vadinti, kaip įprasta daugelyje kitų Europos šalių, nepriklausomais "kontraktoriais".

"Juk pacientai pas mus gauna lygiai tas pačias nemokamas paslaugas kaip ir valdiškose poliklinikose. Ir dirbame mes identiškais pagrindais, išskyrus tai, kad mes patys turime rūpintis ir mokėti už patalpų nuomą bei įrangos atnaujinimą. Tačiau kai norime pasinaudoti tokiomis pat teisėmis keliant gydytojų kvalifikaciją kaip ir valdiškos poliklinikos, mums atsuka nugarą", - apgailestavo R. Radzevičienė.

Pasak jos, ne tik gydytojai nepatenka į nemokamus iš Europos Sąjungos lėšų finansuojamus kursus, bet ir slaugytojos. Jos taip pat visuomet privalo susimokėti už kursus pačios, nors jų kolegės iš valdiškų poliklinikų tobulinasi nemokamai.

Pokalbininkei antrino ir "Nefridos" klinikos direktorius Kazys Vilkas. Esą jei iš įvairių Europos projektų gaunamų lėšų perkama aparatūra, privačios bendrovės negali nė svajoti, kad ir jas ši naujovė pasieks.

"Kai reikia ką nors duoti, tai mes UAB - pelno siekiantys. Kai reikia imti - mes Lietuvos nacionalinės sveikatos vienetas, privalantys nemokamai pagal sutartis teikti paslaugas gyventojams", - pastebėjo šeimos gydytojas Darius Balčiūnas.

"Viskam leidžiame savo pinigus. Lygiai taip pat esame diskriminuojami ir Lietuvoje diegiant visuotinę internetinę visų pacientų registraciją "e. sveikata", - pastebėjo K. Vilkas.

R. Radzevičienė taip pat pastebėjo, kad nė viena privati poliklinika nėra įtraukta į projektą "e. sveikata".

"Teiravausi Ligonių kasose, ar yra numatyta į šį projektą įtraukti ne tik valdiškas, bet ir privačias medicinos įstaigas, tačiau išgirdau atsakymą, kad tai - mažai tikėtina. Mes suvokiame, kad be šios internetinės sistemos neišsiversime, tad turėsime įsivesti ją iš savo lėšų. Tai mūsų bendrovei atsieis per 30 tūkstančių litų", - sakė R. Radzevičienė.

"Sunkiau sekasi paruošti projektus"

Paulius DOBOŽINSKAS, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Ekstremaliosios medicinos katedros asistentas

Svarbiausia, reikėtų nesuplakti į vieną vietą kursų, kuriuos organizuoja ir remia Sveikatos apsaugos ministerija, ir tų kursų, kurie organizuojami iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Į ministerijos organizuojamus kursus tikrai lygiomis teisėmis gali patekti tiek privačiose, tiek valdiškose įstaigose dirbantys medikai. Bėda tik ta, kad stingant lėšų tokie kursai organizuojami labai retai.

Kursai, finansuojami iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, dažniausiai būna aiškiai suskirstyti - atskirai valdiškų įstaigų, atskirai privačių įstaigų medikams. Be to, fondai dažnai reikalauja, kad paraiškas teiktų stambūs objektai - asociacijos, draugijos, ministerijos ir taip toliau. Žinoma, projektą gali teikti ir privati bendrovė, tik reikia nepamiršti, kad teikiant projektą mažiausiai 15 procentų kursų išlaidų sumos turės apmokėti projekto teikėjas.

Mano galva, pagrindinė bėda yra ta, kad mažose privačiose bendrovėse, turinčiose nedaug darbuotojų, sunku rasti žmogų, kuris sektų visą reikiamą informaciją ir užfiksuotų, kada reikia paruošti projektą. Realiai, paskelbus šaukimą, projektus reikia paruošti per mėnesį. Pinigų paieška iš struktūrinių fondų užtrunka apie dvejus metus.

"Privatininkams pakaks ir portalo"

Normantas DUČINSKAS, Sveikatos apsaugos ministerijos E.sveikatos skyriaus vedėjas
Įstaigas, kurios dalyvaus projekte, numato Vyriausybė, ne Sveikatos apsaugos ministerija. Mes tik kuriame priemonę. Tačiau galiu patikinti, kad privačiose gydymo įstaigose dirbantys medikai taip pat galės naudotis "e. sveikatos" portalu ir dėl to jiems nereikės išleisti papildomų lėšų. Tiesiog tos įmonės, kurios dalyvaus projekte, bus jungiamos į regionines informacines sistemas. Visos kitos įstaigos tiesiog galės naudotis "e. sveikatos" portalu. Žinoma, galintys naudotis regionine informacine sistema turės galimybę kaupti ir naudotis didesniais kiekiais duomenų. Tačiau nedidelėms privačioms gydymo įstaigoms visiškai pakaks to, ką siūlys "e. sveikatos" portalas. Juo naudojantis bus galima elektroniniu būdu tvarkyti paciento įrašus, epikrizę, išrašyti receptus. Tiesa, tai kol kas - tik vizija.

"Makaronai"

Laimutis PAŠKEVIČIUS, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas
"E. sveikata" - akivaizdi diskriminacija. O kalbos, esą privatininkai galės naudotis portalu - "makaronai", ir tiek. Kai ateis laikas - sakys naudokitės, bet išsipirkite licenciją. Pakanka pasakyti, kad per 3 metus iš įvairių fondų net 1,5 milijardo litų pateko į valstybines gydymo įstaigas, ir tik 17 milijonų - į privatų sektorių. Diskriminacija atsiskleidžia kaip ant delno. Be jau paminėtų faktų, skaudina tai, kad iki šiol žmonės neturi teisės rinktis, kur operuotis - valdiškoje ar privačioje ligoninėje, nes pastaruoju atveju Teritorinės ligonių kasos nekompensuos medicininių išlaidų. Ta kadaise iškelta vizija, kad "pinigai eina paskui ligonius", keičiantis ministrams taip ir nusėdo stalčiuose. Jie sako privačioms įstaigoms: "neimkite priemokų", nors mes tai darome legaliai. Bet užsimerkia prieš faktą, kad valdiškų įstaigų gydytojai tas priemokas ima po stalu. Ar įmanoma pasiekti kokio nors skaidrumo su tokia politika?