Neįgaliesiems Amerikoje - lengviau

Gyvenimas invalido vežimėlyje

Dveji metai, praleisti JAV šalia neįgalaus vyriškio, išmokė mane kitaip žiūrėti į žmones invalido vežimėlyje.

42 metų Denas Šaleris invalido vežimėlyje jau 15 metų. Jis nevaldo nei rankų, nei kojų, vos gali pajudinti pečius. Seniau Denas dirbo dailide, turėjo nedidelę kompaniją, samdė kelis žmones. Prieš 15 metų atsitiko nelaimė - paslydęs nukrito nuo pastolių ir susilaužė stuburą.

Nuo tos dienos Deno gyvenimas pasikeitė iš esmės. Pasaulis tarsi apvirto aukštyn kojom. Teko susitaikyti su tuo, kas įvyko, mokytis gyventi iš naujo. Per pirmuosius metus Deną nuolat kamavo depresija, jis net prašė draugų, kad jį nušautų, nes nenorėjo toliau gyventi. Draugai, žinoma, atsisakė ir guodė jį kaip išmanydami. Anksčiau buvęs tvirtas ir vikrus vyras Denas dabar tesvėrė apie 50 kilogramų. Negana to, po metų jį paliko žmona.

Tačiau vyras rado savyje jėgų prisitaikyti prie naujos realybės. Per reabilitacijos procesą jis sutiko panašaus likimo žmonių ir suprato, kad jis ne vienintelis, kuriam atsitiko nelaimė.

Kadangi Denas turėjo savo kompaniją, negalėjo paduoti savęs į teismą ir prisiteisti milijonų. Jis tegavo maždaug 500 tūkstančių dolerių kompensaciją. Dalį pinigų investavo į akcijas, o iš likusių pats kompiuteriu suprojektavo ir pasistatė didelį namą puikioje kaimo vietovėje viename iš Čikagos priemiesčių. Pirmą aukštą išnuomojo geram savo draugui, kuris išsiskyręs su žmona.

Taip pat Denas gauna maždaug tūkstančio dolerių pensiją iš valstybės socialinio draudimo, jam priklauso įvairios lengvatos. Kartą per mėnesį jį nemokamai apžiūri medicinos seselė. Ilinojaus valstija taip pat moka darbuotojui, kuris jam padeda buityje ir juo rūpinasi šešias dienas per savaitę. Tiesa, tokia privilegija suteikiama tik tiems neįgaliesiems, kurie neturi sutuoktinių.

Taigi Denas finansiškai apsirūpinęs. Jis tarsi per anksti "išėjo į pensiją".

Bėgo laikas, ir Denas vėl atrado gyvenimo džiaugsmą. Dabar jis dažnai važiuoja į svečius pas draugus (turi specialų autobusiuką, pritaikytą invalido vežimėliui), lankosi koncertuose, filmuose, parduotuvėse, baruose. Denas mėgsta bendrauti, būti tarp žmonių.

Nagingas draugas sumeistravo jam specialią baterijomis maitinamą meškerę. Ji pritvirtinama prie Deno rankos ir peties, ir vaikinas gali žvejoti. Tereikia padėti užverti jauką, užmesti meškerę ir nuimti pagautą žuvį. Pavasarį ir rudenį, kai gerai kimba, Denas važiuoja į Viskonsino valstiją, kurioje puikios sąlygos medžioklei ir žvejybai. Jis ten turi nedidelį namelį, kuriame praleidžia keletą savaičių. Kartu su savo tėvu, Antrojo pasaulinio karo veteranu, jis prigaudo gausybę žuvų, kurias grįžęs dovanoja draugams.

Žiemą, kai sumažėja užsiėmimų, Denas mėgsta leisti laiką prie kompiuterio. Jis internetu bendrauja su įvairiausiais pašnekovais, keičiasi nuotraukomis ir linksmomis istorijomis. Pats sudarinėja jam patinkančių dainų rinkinius, įrašo į kompaktinius diskus, sukuria viršelius ir dovanoja savo kūrybą draugams, o kartais ir šiaip atsitiktiniams žmonėms.

Denas domisi aktoriumi Kristoferiu Ryvu (Christopher Reeve), seka jo gyvenimo naujienas ir reabilitacijos procesą. Buvęs aktorius Kristoferis Ryvas 1995 metais nukrito nuo arklio ir susilaužė stuburą. Dabar jam 51-eri, ir jis invalido vežimėlyje. O kažkada jis vaidino žmogų, galėjusį skraidyti - supermeną...

Deno namuose viskas įrengta taip, kad jam būtų patogiau. Jis gali specialiu liftu pakilti su invalido vežimėliu iš vieno aukšto į kitą, turi specialią kėdę specialiam dušui, į kurį įvažiuoja ratukais. Miegamajame - speciali ligoninės lova, valdoma mygtuko paspaudimais, prie jos pritvirtintas įtaisas, leidžiantis Denui skambinti telefonu operatorei, kuri bet kuriuo paros metu nemokamai sujungia su norimu abonentu. Yra specialus liftas jam iškelti iš lovos ir įkelti į invalido vežimėlį. Balsu valdomu distanciniu aparatu Denas gali perjunginėti televizoriaus kanalus.

Netoliese tame pačiame priemiestyje gyvena vaikinas, vardu Alanas, kuris prieš dešimt metų pakliuvo į autoavariją. Jis taip pat susižalojo stuburą, nevaldo kojų ir sunkiai valdo rankas. Denas dažnai bendrauja su Alanu. Panašaus likimo vyrai turi apie ką pasikalbėti. Tačiau stebina tai, kad jie į juos ištikusią nelaimę sugeba pažvelgti su humoru, dalijasi anekdotais ir juokeliais apie invalido vežimėlyje esančius žmones.

Amerikiečiai labai jautriai ir pagarbiai elgiasi su neįgaliaisiais. Jie visuomet taktiški ir paslaugūs. Ypač jautrios yra moterys ir merginos, kurios niekuomet negaili Denui dėmesio, švelnių žodžių, apkabinimų ir bučinių.

Apskritai neįgaliesiems JAV sudarytos daug geresnės sąlygos nei Lietuvoje - su invalido vežimėliu specialiomis rampomis galima įvažiuoti beveik į kiekvieną parduotuvę, kino teatrą, biblioteką, barą ir pan. Automobilių stovėjimo aikštelėse jiems paliktos patogiausios vietos. Bauda už tokioje vietoje be leidimo pastatytą automobilį yra 100 dolerių, ir policija gana griežtai kontroliuoja, kad būtų laikomasi tvarkos.

Žinoma, Deną kartais vis dar apima depresija. Ir ko norėti, juk jis be pagalbos negali net musės nuo savo veido nubaidyti. Tačiau liūdesys netrunka išsisklaidyti, ir Denas vėl linksmas ir besidžiaugiantis gyvenimu.

Džiugas LUKOŠEVIČIUS