Apie ligas kalbėkimės garsiai

Ligas reikia ne tik gydyti, bet ir apie jas kalbėtis. Tačiau dažnai susirgęs onkologine liga žmogus atsiduria aklavietėje - ką daryti, kur eiti, į ką kreiptis. Prastai veikianti tokios informacijos sklaida į neviltį varo ir ligonių artimuosius. Ligoninės gali pasiūlyti tik savo įstaigose dirbančių psichologų pagalbą, todėl čia apie privačios organizacijos veiklą nesužinosite - tokia informacija sklinda iš lūpų į lūpas. 

Vis dėlto mokėti už psichologų konsultacijas ar ne, palikime spręsti tiems, kam jos iš tiesų reikalingos. Apie onkologinių ligų paveiktų žmonių psichologinę būklę ir patarimus, kaip turėtų elgtis jų artimieji, kalbėjomės su onkopsichologe Laura BRATIKAITE-ČEKANAUSKIENE.

- Dažnai susirgę onkologine liga žmonės nežino, kur jiems kreiptis pagalbos, nuo ko pradėti. Ar Lietuvoje yra pakankamai onkopsichologų? Ar lengva pas juos patekti ir ar ligoniai yra pakankamai informuoti, kur galėtų gauti psichologinės pagalbos?

- Nors tik dabar yra žengiami pirmieji žingsneliai siekiant išmokyti daugiau tokios specializacijos psichologų, šiandien onkopsichologų pakanka. Deja, bėda ta, kad valstybinės gydymo įstaigos nutyli šią svarbią žmogui informaciją ir atsisako suteikti informaciją apie tas psichologų paslaugas, kurios yra mokamos. Liūdna, tai toks atvejis, kai ligoniui turėtų būti leidžiama rinktis - mokėti už paslaugas ar ne. Jeigu esi privatus, tai valstybinis sektorius nenori su tavimi bendradarbiauti. Tai yra tam tikri žmonių interesai, už to slypi kiti motyvai, kurie nėra taip akivaizdžiai deklaruojami. Ligoninės turi psichologų, todėl sergantieji onkologine liga turi galimybę į juos kreiptis, tačiau daugelis pirmosiose psichologinėse stadijose sunkiai jiems atsiveria, nepasitiki medikais, jaučiasi nepatogiai, nes tokius psichologus tapatina su gydytojų komandos nariu.

- Ne paslaptis, kad onkologine liga sergantis žmogus tampa išbalansuotas, sugniuždytas, paveiktas ligos. Kaip galima jiems padėti? Ar kiekvienas žmogus reikalauja vis kitokios pagalbos, ar yra taikomi specialūs, tie patys metodai?

- Gydymas yra daug efektyvesnis, kai žmonės turi tikslą, stiprią motyvaciją gyventi, todėl teikiant psichologo pagalbą - tai pirmasis žingsnis. Specialistai turi tam tikrų pagalbos įrankių, kuriuos naudoja atsižvelgdami į paciento savijautą, problematiką, tačiau kiekvienas pacientas turi savo gyvenimo istoriją, yra unikalus. Specialistui reikia labai stipriai pajusti situaciją ir perprasti žmogų.

- Ar dažnai susidūrusieji su onkologinėmis ligomis ieško psichologų pagalbos? Kam jos labiau reikia - ligoniams ar jų artimiesiems?

- Vaikų ligoniukų tėvai kreipiasi pagalbos dėl savo savijautos, jiems sunku matyti bejėgį vaiką. Lankantis pas psichologą, tikimasi pajausti didesnį emocinį stabilumą, rasti atsakymus į vaiko klausimus apie ligą. Ypač sunku tiems, kas nemoka rūpesčio rodyti veiksmais ir pajunta bejėgiškumą, tačiau psichologinės pagalbos labiau reikia ligoniui, nors jie labai dažnai nenori artimųjų apkrauti savo problemomis ir uždaro pagalbos duris.

- Dažnai ligoninėse sergančius vaikus globoja motinos, o tėvai lieka nuošalyje. Ar motinos jautresnės vaiko ligai?

- Prigimtinis moters vaidmuo yra rūpintis šeima. Jei suserga vaikas, ligoninėse tik išimtiniais atvejais vaiką globoja tėčiai, dažniausiai jie lieka už ligoninės ribų. Tačiau tai nereiškia, kad jiems nerūpi vaiko liga. Moteris yra linkusi savo sunkumus išreikšti per emocijas, o vyrai linkę sudėtingas situacijas spręsti veiksmais. Jiems reikia skirti užduočių, įtraukti į vaiko globą - nupirkti, atvežti, pagaminti, ką nors padaryti. Taip abu šeimos nariai prisidės prie pagalbos.

- Kartais antroji pusė nepalaiko ligonio ir dažnai nusisuka. Kodėl taip nutinka?

- Susirgęs žmogus tampa jautrus. Jei vyro ir moters santykiai anksčiau nebuvo geri, moteris dar labiau parodo nepasitenkinimą vyru. Neretai onkologine liga serganti moteris įžvelgia tai, kad jos ligą lėmė netinkamas vyro elgesys. Vyras tampa taikiniu, per kurį moteris išlieja neigiamas emocijas. Taip šeimoje atsiranda emocinis nestabilumas, dažnai tvyro įtampa. Deja, tokį psichologinį krūvį ne kiekvieno vyro pečiai išlaiko, todėl vyras yra linkęs palikti savo šeimą. Kita vertus, tokie vyrai savo poreikiams skiria daugiau dėmesio nei sergančios moters poreikiams.

- To paties likimo žmonės renkasi į bendrus susibūrimus, yra rengiamos įvairios paramos grupės. Koks tokių bendrijų tikslas? Ką jie veikia susibūrimuose? Ar ligoniams svarbu būti to paties likimo žmonių aplinkoje?

- Paramos grupės yra reikalingos ir veiksmingos. Tą paliudija atliktas tyrimas - moterų, kurios 12 mėnesių dalyvavo paramos grupėse, nerimo ir depresiškumo rodikliai buvo kur kas mažesni negu tų, kurios grupėse nesilankė. Tokios paramos grupės yra kompetentingai parengtos, tai gera pagalbos priemonė ligoniui, tačiau grupės efektyvumas priklauso nuo to, kieno rankose jos bus. Savitarpio pagalbos grupėse žmonės daug kalbasi aktualiomis temomis, išsipasakoja, dalijasi informacija, o kai grupės bendravimą kontroliuoja profesionalus psichologas, nariams būna saugiau, nes yra stebima emocinė žmonių būklė, reakcija į vienas kito pasakojimus. Ligoniams tokie susibūrimai yra svarbūs, nes jie dažnai jaučiasi nesuprasti sveikųjų, dažnai vengia kažkam pasakyti apie savo ligą, nenorėdami sulaukti gailesčio.

- Ar ligonius veikia finansinė parama? Ar galima paramos sulaukti iš valstybės?

- Onkologinė liga - brangi liga. Didelė dalis šeimų susiduria su finansine problema, iškyla dilema - imti paskolą ir gydytis brangesniais, geresniais vaistais, ar gydytis tuo, kaip šiuo metu išgali. Finansinė parama onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms yra vertinga ir reikalinga. Parama parodomas dėmesys ir rūpestis, žmonėms suteikiamas supratimas, kad jie nėra pasmerkti. Ligoniams svarbi ne tik finansinė, bet ir kitokia parama. Dažnai ligoniai gauna kvietimų ir į teatrus ar į kitus socialinius renginius.

- Dažnai matyti tokių atvejų, kai onkologine liga susirgęs vaikas suauga, subręsta, nustebina suaugusiojo išmone. Kodėl taip nutinka? Kaip vaikai reaguoja į ligą?

- Maži vaikai, kol dar nėra susiformavusi jų asmenybė, atspindi tėvų emocijas, nerimą, baimę, jiems sunku suprasti, kodėl kyla baimė. Šiek tiek paaugę vaikai nesupranta, kad mirtis yra negrįžtamas procesas. Jiems atrodo, kad bet kada galima sugrįžti, kaip pasakose, filmuose. Tokie vaikai bijo pasilikti vieni, todėl ligoninėse su jais pasilieka mamos. Staigi branda įvyksta dėl to, kad su vaikais yra daugiau bendraujama, kalbama rimtesnėmis temomis. Vaikai išplečia savo įgūdžių arsenalą, bendrauja su ligoninėje besigydančiais vaikais. Nuolat besikeičiančios aplinkybės, pokyčiai, prie kurių reikia prisitaikyti, įvairios situacijos formuoja vaiko psichiką, tai ir lemia greitesnį vaiko vystymąsi.

- Žmonėms, kurie niekada nėra susidūrę su onkologine liga, sunku suprasti ligonių emocinę būseną. Jie sutrinka nebežinodami, kaip su jais bendrauti, kaip elgtis. Kaip patartumėte bendrauti su ligoniais, kad jie nebūtų įžeisti ir neliktų nepastebėti?

- Moteris patiria didelę psichologinę traumą, kai po chemoterapijos procedūrų nuslenka plaukai. Jei lankoma serganti draugė, giminaitė, visada patartina ateiti susisegus plaukus, neišryškinus ilgų blakstienų. Jei moteris serga krūties vėžiu, geriau nepabrėžti krūtinės, apsirengti santūriau. Tai gali atrodyti smulkmena, bet ji ypač svarbi.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" piedą "Būkime sveiki"