Vaikai neturi bėgti iš namų

- Ar pakankamai kalbama apie dingusių vaikų problemą Lietuvoje? - „Vakaro žinios“ paklausė Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės Natalijos Kurčinskajos.

- Ši problema yra didelio masto ne tik Lietuvoje, bet ir ES šalyse bei pasaulyje. ES kasmet dingsta daugiau kaip 250 tūkst. vaikų. Skaičiai kasmet didėja. Lietuvoje 90 proc. pranešimų apie dingusius vaikus yra, kai jie patys pabėga iš namų. Apie pusė šių vaikų yra jau ne pirmą kartą bėgantieji iš namų. Bet esmė - ne statistika. Esmė tai, kad mes prarandame savo vaikus.

Kadangi valstybė skiria mažai dėmesio dingusių vaikų problemai, o galima pasakyti, kad beveik ir neskiria, svarbu priminti, kad šia tema visuomenę reikia šviesti ne tik progomis, bet ištisus metus. Šią dieną vyksta daug renginių ir akcijų, sakomi gražūs žodžiai, bet paskui mes tylime visus metus. O prisimename šią bėdą tik tuomet, kai vėl visuomenę apskrieja žinia, kad dingo vaikas.

- Kaip geriausia spręsti šią problemą?

- Kadangi valdžios institucijos neskiria dėmesio, vaikus apsaugoti turime patys. Tai reiškia, kad tėvai patys turi atkreipti dėmesį į savo vaikus. Kodėl vaikai bėga iš namų? Dėl smurto, dėl to, kad tėvai vaiko nesupranta, neklauso, nesirūpina jo problemomis. Kai vaikui namuose trūksta atviro pokalbio, galimybės pasitarti, papasakoti, vaikui sunku. Tėvai linkę kelti didelius reikalavimus savo vaikui manydami, kad jis turi būti tobulas. Tačiau taip neturi būti. Kokį vaiką Dievas davė, tokia ir laimė. Vaikas irgi yra laisvas, mes turime tai suprasti ir keisti požiūrį į auklėjimą. Kol manome, kad vaikui užtenka daiktų, bet nereikia pokalbio, vaikui kyla minčių pabėgti.

- Kodėl vaikai bėga iš namų?

- Jeigu vaikas nejaučia meilės, tėvų dėmesio, paguodos ieškos lauke. Pabėgimas jam yra kaip problemų sprendimo būdas arba kerštas tėvams. Labai svarbu tėvams atminti, kad tarp jų ir vaikų pasaulio yra skirtumas. O jei tėvai prisimintų, kaip jie jautėsi tokio amžiaus, kokio dabar yra jų vaikai, kai patys manė, kad jų tėvai nesupranta, pavyktų užbėgti už akių tokioms nelaimėms. Labai pavojinga, kai vaikas ima ieškoti supratimo ir meilės gatvėje. Tada atsiranda įvairių pagundų, įtartinų draugų. Vaikai įtraukiami į narkotikus, prekyba žmonėmis, seksualinį išnaudojimą.

- Ar pabėgančių vaikų rečiau imama ieškoti?

- Kai vaikas pabėga pirmą kartą - būna sunkiausia. Kai pabėgimai kartojasi, suaugusieji prie to pripranta ir kartais numoja ranka. Bet nesvarbu, kiek kartų vaikas pabėgo ir grįžo. Gal jis grįžo penktą ar šeštą kartą, o septintą gali negrįžti. Negalima priprasti prie vaiko pabėgimo ir manyti, kad tai normalu. Būna, jei vaikas pabėgo ne pirmą kartą, net nepranešama policijai. Tai ypač būdinga globos namams, kurie nepraneša policijai apie pabėgimus, nes nenori sugadinti savo įvaizdžio. Bet niekuomet negali žinoti, kuris pabėgimas bus lemtingas.

- Karštoji linija 116-000 pranešimams apie dingusius vaikus 2014 m. buvo įkurta daugiausiai visuomeninės veiklos iniciatyva. Ar valstybei nerūpi savi vaikai?

- Jau daug metų kovojame su institucijomis. Tačiau vis nėra laiko, lėšų, žmogiškųjų išteklių. Labai sunkiai 2016-iesiems gavome minimalų išlaikymą linijai ir operatorių atlyginimams. Daugiau nieko neprašome, bet ir tai visos dalies negavome. Nors mūsų linija perėjo ES akreditaciją ir buvo pripažinta itin pažangiu projektu. Turime daug gerosios praktikos užsienio šalyse, kur vaikai prižiūrimi. Ispanijoje vaikas mokykloje gali būti nemokamai iki 22 val., kol tėvai baigia darbą. Kodėl pas mus bent tiek negalima padaryti? Juk mūsų vaikai masiškai neina į mokyklą. Bet apie tai nepranešama nei tėvams, nei vaiko teisių apsaugos tarnyboms. Šito niekam nereikia. Dėl to mokinio krepšelio galima daug ką nutylėti, bet per tai mes prarandame savo vaikus.

O ką kalbėti apie emigracijos problemą. Kodėl pas mus galima emigruoti ir likimo valiai šalyje palikti 14-15 metų vaikus? Jie jau neva suaugę. Vargu ar kokioje nors ES šalyje dar yra tokia netvarka. Bet oficialiai pas mus viskas labai gražiai surašyta ir turbūt iš šalies atrodo, kad čia turėtų gyventi patys laimingiausi vaikai. Bet Seimo darbai yra tik kivirčai ir pažadai prieš rinkimus. Suaugęs žmogus jau paliktas likimo valiai, bet kad numota ir į vaikus, mums širdį skauda.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“