Tylioji tėvo meilė

Tylus rytmetys prie upės, beveik gulomis ant kranto išaugęs gluosnis merkia lapus į vandenį, ant žolės dar tviska rašos lašeliai. Aš bandau įsikurti prie savo pamėgto gluosnio, o tėtis tyliai tolsta su meškere. Taip, tai vienas tų laimingųjų vaikystės rytmečių, kai tėtis pasiėmė mane į žvejybą. Be abejo, tik su ta sąlyga, kad tylos nedrumsiu. Ne iš karto tai supratau, bet vėliau tapo aiškiau nei aišku, kad tokios patirtys moko įsiklausyti, įsistebėti, pajusti. Gi ir tėvelis išvykdavo į gamtą ne dėl laimikio. Žuveles, jei tik būdavo įmanoma, visuomet paleisdavo.

Vienos konferencijos pertraukėlės metu užsimezgė atsitiktinis pokalbis su nepažįstama moterimi. Kažkodėl kalba pakrypo apie vyriškumą ir tėvo meilę. Ji papasakojo istoriją, kaip studijų metais, maždaug prieš trisdešimtmetį, per sesiją skubėjo grįžti namo, nes pablogėjo jos tėvelio sveikata. Ji prisiminė, kaip pirmieji jos tėčio žodžiai buvo - nueik į virtuvę, išsivirk kavos, turbūt pavargus po tokio ilgo kelio. Maždaug tuo metu užgeso ir jos tėvelio gyvybė. Ir moteris toliau kalbėjo, kad tėvo meilė yra mažažodė, dažnai ją suprantame ir įvertiname tik brandesniame amžiuje.

Laimingi esame visi, kurie žvelgdami į vaikystę atsimename, kaip tėčiai kartais mus kur nors išsiveždavo. Gamtoje padėdavo užkurti laužą. Svarbiausia - ne iš karto, tik po keleto paties vaiko bandymų, nesėkmių. Taip pat turbūt kiekvieną ramina atsiminimai apie darbavimąsi su tėčiu arba seneliu. Kas svarbiausia, tuomet niekada nereikia daug žodžių, daug kalbos. Tik retkarčiais tėtis ką nors pasako, jei pamato, kad reikia. Ir labai daug vaikui duoda ta tyla, kartu kažką knebinėjant, meistraujant, sodinant. Taip pat laimingas yra kiekvienas vaikas, kuris išgyveno tą saugumą, kai, pavargus eiti kur nors miške arba netgi miesto gatvėje, tėvelis pasisodina ant pečių ir šiek tiek paneša. Koks nors neklaužada kartais tokiu metu net bando tėveliui akis uždengti.

Pamenu vieną nutikimą su seneliu. Jis iš pradžių nieko nesakė, kai pastebėjo iš garažo dingstant vinis, plaktukus, pjūklus, lenteles. Kai buvau maža, mėgdavau šeimos nariams daryti staigmenas. Būdama maždaug dešimties vienai savo rengiamų švenčių norėjau pati (!) sumeistrauti stalą. Tačiau kartą senelis taip korektiškai priėjo prie mano darbo vietos, pasisiūlė padėti. Stalas gimė gan greitai, buvo pataisytos mano "meistravimo" klaidos ir širdyje pasiliko jo žodžiai - niekada nebijok pasakyti. Ir buvo aišku, kad senelis būsimos staigmenos daugiau niekam neišplepės. Jam to nereikėjo aiškinti. O aš supratau, kad turiu tikrą draugą, kuris pats supras, ko niekam negalima pasakoti.

Tėčiai mažiau giria nei mamos, taip pat ir mažiau barasi. Tačiau tiek padrąsinimas, tiek papeikimas turi kur kas didesnį svorį. Jei kas nors yra labai svarbu, tėtis tai dažnai pasako vos vienu sakiniu, bet tokiu, kuris visą laiką išliks atmintyje.

Prisiminiau Vaižganto muziejaus vedėjo Alfo Pakėno eilėraštį. Jame labai gražus tėčio paveikslas. Taip pat tarsi nubrėžiama vieta, kurią tėtis užima vaiko gyvenime.


sergu vaikystėje

senolė beržo šaka

vaiko muses

tėvas parvažiavęs

nukinko kumelę

gryčioj paima mane

ant rankų neša prie lango

žiūrėk koks mėnulis

vaikeli


Tėtis nevaiko su beržo šakele musių, tą daro senolė, bet niekas dėl to nejaučia skriaudos. Tėtis grįžta po darbų ir iš karto sergančiam vaikui rodo tai, kas yra už lango. Vaikas vienu metu išgyvena ir tėčio rankų tvirtumą, ir įspūdį, kuris galbūt visą gyvenimą išliks atminty. Galbūt ir jausmą, kad pasveikęs tose tvirtose rankose bus saugus ir toliau keliaudamas pasižvalgyti į pasaulį.

Tėčiai dažnai mums nori ką nors parodyti, išmokyti. Parodę mėnulį galbūt vėliau paaiškina ir jo fazes. Taip pat daug nekalbėdami parodo, kaip dera ir kaip nedera elgtis. Jei pamato, kad vaikas neklauso mamytės ar su ja kaip nors nepagarbiai elgiasi, tuojau įsikiš. Bet jei jau vaikas pakankamai išbartas mamytės, tai tėtis paprastai barimo nepratęs.

Mažai kalba mūsų tėčiai, bet dažniausiai - ypatingai. Tik pagalvokime, kiek daug dalykų jie tiesiog apsimetė nematą, kad paprasčiausiai galėtų niekam nepapasakoti. Štai toks kartais būna tylus vaikų solidarumas su tėčiais. Turbūt nemažai kartų tėčiai yra ir ašarą braukę dėl savo vaikų. Be abejo, tik kur nors dirbdami, tik tyliai, ir būtinai taip, kad nepamatytų mama. Ir daug kartų taip pat tyliai jie yra apie mus mąstę. Arba tiesiog pasidžiaugę pasižiūrėdami į mus, kai mes patys to galbūt nematom.

Pasveikinkime savo tėvelius. Geriausia turbūt irgi būtų per daug neplepant, o tiesiog prieinant, paspaudžiant petį ir padėkojant bent už vieną kadaise išsaugotą paslaptį arba greitai užkurtą laužą, prie kurio prieš tai galbūt kankinaisi kokį pusvalandį. Taip pat prisiminkime bent vieną gražų mėnulį ar rytmetį, kelionę dviračiu. Be abejo, ir kokią pastabą, kuri anuomet įskaudino, o dabar suprantame, kad tai buvo teisinga.