Tremtį išgyvenę vaikai - mūsų gyvybingumo įrodymas

Daugelis dalykų buvo ištrinta iš tremtinių vaikų atminties, tačiau jie gerai atsimena, kaip jų bendraamžiai našlaičiai elgetaudami mynė tokių pat vargdienių lūšnelių slenksčius. Atsimena ir barakuose įrengtus altorius, ir tai, kad net prievaizdai netrukdydavo tremtinių šeimoms baigti maldą.

Koks komendantas - toks ir gyvenimas

"Tėvelis Alfonsas Kiaunė baigęs mokytojų seminariją, buvo Gargždų mokyklos, kur buvo 6 klasės, vedėjas. Prieš pat ateinant sovietams su mama, pradinių klasių mokytoja Jadvyga, susitaupę nusipirko sodybėlę ir žemės sklypą Kvietinių kaime. Turėjome du samdinius, porą karvių, arkliuką", - pasakojo gargždiškė Laima Kiaunytė-Mickienė.

Nors tada buvo tik penkerių, jis ir dabar prisimena, kaip ankstų rytą į Kiaunių namų langus pasibeldė enkavėdistai, suloję: "Rankas aukštyn".

"Nesuvokėme, kas vyksta, labai išsigandau. Toks vietos "partorgas" Tubinas buvo bjaurus, davė labai mažai laiko menkai mantai susikrauti, pasiėmėme mažai maisto, tik spėjome atsipjauti rūkytos kiaulės kumpio. Jam talkino dar du žmonės iš kaimo. Vienas jų, po 16 tremties metų šeimai sugrįžus, turėjo sąžinės ateiti atsiprašyti", - sakė L. Mickienė.

Kai žmones atvežė į Komijos respubliką, pratrūko klyksmai, nes vyrus atskyrė nuo žmonų ir vaikų. Vyrus išvežė į Krasnojarsko kraštą, moteris - į Šiaurę.

Tada dar nebuvo nutiesti bėgiai iki Vorkutos, tad žmones susodino į baržas ir upe plukdė iki gyvenviečių, po kurias ir paskirstė žemaičius. Kiaunių šeima su kitomis šešiomis pateko į ką tik iškraustyto kriminalinių nusikaltėlių lagerio barakus. Ant narų tebedryksojo utėlėti skudurai. Tebebuvo pirtelė ant upės kranto ir dezinfekcijos kamera, vadinama "vošėboika" ("voš" - rusiškai utėlė), kur šutindavo marškinius su tais "naminiais gyvūnėliais".

Tremtiniai vasarą ten rišo ir plukdė sielius, o dar vergiškesnis darbas buvo, kai žiemą, brendant per pusnis, moterims ant peties tekdavo tempti ilgus metalinius trosus, kuriais pavasarį tvirtino sielius. Laimutės mama su draugėmis, daugiausia irgi mokytojomis, kasė griovius įšalusioje žemėje.

"Koks buvo karinis komendantas, toks ir gyvenimas. Mūsų buvo piktas, griežtas, verbuodavo "stukačius", kurie pranešinėdavo, ką darbininkai kalba prie laužų, kokios nuotaikos", - pasakojo moteris, kuri jai, penkiametei, pasiūtą paltuką nešiojo iki šeštos klasės ir avėjusi vyžas, nupintas iš pavogtų trosų "kanatų".

"Mokykloje nebuvo sąsiuvinių, rašydavom senų knygų paraštėse. Pamokos prasidėdavo nuo eilių apie Staliną ir tarybinį įstatymą, neva teikiantį neprilygstamą laimę, gerovę ir tautų lygybę, dėkojome partijai už laimingą vaikystę", - sakė L. Mickienė.

Iš pradžių vietiniai komiukai mušė lietuviukus, jodami ant arklių, juokdamiesi mergaites suvarydavo į upę ligi kaklo.

Anot pokalbininkės, jos mamytė buvo prislėgta, prislopinta, jai svarbiausia buvo išlikti. Dienai buvo duodamas delne telpantis duonos gabaliukas.

"Žmonės mirė iš bado, išsekimo, nes puldavo visokios ligos. Aš pati buvau tokia sunykusi, kad mama vadino "kaukolyte". Buvau susirgusi tuberkulioze, skrepliavau kraujais, bet mane saugojo angelas sargas. Padėjo taigoje augusios mėlynės, bruknės, tekšnės", - sakė L. Mickienė.

Tremtiniai skendėjo tokiame nuovargyje, kad kai mirdavo vaikutis, nebeturėdavo jėgų lydėti į kapinaites. Jau paaugle tapusiai Laimutei teko pačiai kasti duobę kaimynų Zigmukui.

Laimutė buvo pirmūnė, tad jai mokyklos vadovybė davė batukus, tačiau brist per sniegą ir purvus reikėjo ligi kelių...

Baigusi 7 klases mergina galėjo mokytis miškų pramonės ar prekybos technikume, bet siųsdavo į tokius tolimus užkampius, kad širdininkė mama, vis tiek verčiama dirbti su ištinusiomis kojomis, neišleido, sakė, jeigu ji mirs, nebus kas dukra pasirūpina ir išlaiko.

Vasarą, norėdamos užsidirbti padoresniems drabužiams, vatinukams, veltiniams, merginos verždavosi skaičiuoti ir rūšiuoti sielius, maldavo meistro priimti.

"Kai mus paleido, privalėjome įsikurti 100 kilometrų nuo Lietuvos. Grįžome garlaiviu, traukiniu. Mano mama beatodairiškai veržėsi į Gargždus", - sakė L. Mickienė, po tremties baigusi ekonomikos mokslus.

Pusnuogės tarp vilkų

"Mane išbildino į Sibirą, kai buvau penkiolikos, sesuo - vienuolikos metų. Mus su vyresniąja seserimi 5 saugumiečiai nutvėrė einančias iš mokyklos. Ligota mama su dar 3 seserimis buvo pasislėpusios. Vieną seserį vėliau įkišo į kalėjimą septyniems metams apkaltinę, kad nešė maistą partizanams", - pasakojo gargždiškė Emilija Šaltmerienė.

Tąkart, neradę namuose ūkininkų, enkavėdistai į Sibirą išvežė nukaršusius jų tėvus ir du vaikelius.

Mergaitės pateko į miško glūdumą Krasnojarsko krašte. Traukiniu dundėjusios mėnesį, nesumojusios įsidėti kelionėn maisto, ir pirmuosius kančių metus praleido leisgyvės iš bado. Kaimynai įpildavo šaukštą sriubos, pasirinkdavo uogų, nors neturėjo kuo apsiauti. Jaunesnioji mergaitė jau nesikeldavo iš lovos, buvo sutinusi iš bado. Tą duonelės davinį, kurį gaudavo darbingas žmogus, joms reikėjo dalintis į tris dalis.

"Miške reikėjo rinkti statines pušų sakų: nugramdžius žievę, išvesdavo kanaliuką, lovelį, įtvirtindavo indelį, į kurį vasarą tekėjo sakai. Mes, krasnojarskiečiai, pagal sakų gamybą užėmėme pirmąją vietą Tarybų sąjungoje. Reikėdavo dirbti aukštai iškėlus rankas, raižyti medį su ant pagaliukų pritvirtintais peiliais", - pasakojo ponia Emilija.

Netoliese buvo ne tik politinių kalinių lageris, bet ir "žulikų" - galvažudžių. Keli šimtai prisiplodavo prie tvoros ir stebeilydavo į paaugles. Šios žinojo: jeigu pasiektų - sudraskytų.

"Palaikė malda. Vienam barake buvo įrengtas altorius", - prisiminė pasakotoja.

Tik praėjus dešimčiai metų ją ir kitas išsikvietė į komendantūrą ir pasakė, kad yra laisvos.

"Aš jau buvau ištekėjusi už lietuvio, lentpjūvėje galąsdavusio įrankius. Užauginome tris vaikus", - sakė garbaus amžiaus sulaukusi Emilija, po tremties ilgus metus dirbusi knygyne.

Ir šiandien ji dainuoja tremtinių chore, namie turi sukaupusi 2 tūkst. knygų biblioteką, tačiau brangiausia - maldaknygė, kurią pasiimti į tremtį rūpėjo labiau nei bryzelį lašinių.

Istorija

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti duomenimis, 1945-1952 m. į tremtį išvežta daugiau kaip 32 tūkst. vaikų. Kitais duomenimis, buvo ištremta 55 tūkst. iki 16 metų amžiaus vaikų. Iš jų žuvo apie 2 000. Vien per vieną didžiausių trėmimų 1948 m. ištremta 12 270 vaikų.
Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka.