"Tėti, pririšk kankorėžį prie akmens"

Parekomenduoti "supertėčius", kurie išdrįso pakeisti mamą ir prižiūrėti labai mažus vaikus, augina vaikus vieni patys ar globoja svetimus vaikus kaip savus, paprašėme mamų grupėje socialiniuose tinkluose. Įdomu tai, jog iš kelių dešimčių komentarų tik vienas buvo neigiamas. Dauguma moterų gyrė vyrus ir žavėjosi jų tėvišku dėmesiu vaikams, rūpesčiu ir atsakomybe.

Svarbiausia - vyriškumas

"Mano vyras "sėdėjo" namuose antrus metus su pirmuoju mūsų vaiku, nes mane išleido į darbą. O šiaip, negiriant, jis yra "supertėtis": moderniai mąstantis, darbų nedalijantis į moteriškus ir vyriškus, atsakomybę ir pareigas dalijamės", - sakė Olia Jurėnė apie savo vyrą Tadą, su kuriuo augina du sūnus: penkerių metų Matą, vienerių Jorį ir šiuo metu laukiasi trečio vaikelio.

Paklaustas, kokia svarbiausia šiuolaikinio tėčio savybė, T. Jurėnas nesusimąstęs atsakė, jog tai - vyriškumas.

"Vyriškumas šiais laikais - ne medžioklė, ne žvejyba. Vyriškumas - tai atsakomybė. Atsakomybė už savo žodžius, elgesį, šeimą, - dėstė Tadas. - Visais laikais tėvas buvo ir yra, turėtų būti, atsakingo žmogaus pavyzdys vaikams. Tai - svarbiausia."

Greitai 42-ą gimtadienį švęsiantis Tadas sutinka, jog "tėvystės" samprata per jo gyvenimą stipriai pasikeitė.

"Kai aš augau, buvo normalu "gauti diržo" nuo tėčio už prasižengimą. Aš savo vaikų nė sykio nemušiau. Gal dar subręs toks reikalas", - nusijuokia pašnekovas ir rimtai priduria, jog tiek tėvystė, tiek motinystė šiais laikais jam atrodo daug labiau apsunkinta.

"Taip, dabar nereikia plauti vystyklų, tačiau sunkiau todėl, kad visi labai žino, kaip reikia būti geru tėčiu ar gera mama. Visi - žinovai ir ekspertai, tačiau iš tiesų nėra jokių universalių "motinystės" ar "tėvystės" receptų, nes kiekvienas vaikas - individualybė. Tai, kas tinka vienam, kitam gali būti visiškai neįdomu. Tai pastebiu ir tarp mūsų berniukų. Jie - visiškai skirtingi. Tik bendraudamas su jais tai suvokiau", - sako T. Jurėnas.

Sunku atrasti pusiausvyrą

Vyras pažymi, jog nuoširdus bendravimas su vaikais yra pati didžiausia vertybė, kurią gali duoti tėvas savo vaikui, todėl labai džiaugiasi jam tekusia galimybe prižiūrėti pirmagimį Matą antraisiais jo gyvenimo metais.

"Išeiti vaiko priežiūros atostogų, o mamą išleisti į darbą tuo metu mums buvo naudingiau finansiškai. Tačiau ne tiek dėl pinigų, kiek dėl galimybės skirti visą dėmesį savo sūnui esu labai laimingas ir dėkingas. Mažo vaiko poreikiai, dėmesio troškimas yra labai didelis ir jį patenkinti labai svarbu. Negavęs dėmesio būdamas mažas, paaugęs vaikas jo jau nepaprašys, jis jausis nuviltas tėvų ir vienišas. Dirbdamas su vaikais, jaunimu tai pastebiu. Vaikai, paaugliai yra labai vieniši. Jie jaučiasi nereikalingi, nesvarbūs tėvams, nes šie su jais nebendrauja arba bendrauja labai formaliai, tik apie mokslus, buitinius reikalus, tačiau nesidomi tuo, kas jiems iš tiesų svarbu", - pastebėjo T. Jurėnas, kuris dirba muzikos mokytoju Klaipėdos "Vėtrungės" gimnazijoje ir gitaros mokytoju Klaipėdos vaikų laisvalaikio centre.

Tadas sutinka, kad vyrams bei tėčiams yra labai sunku atrasti pusiausvyrą tarp darbo, buities ir bendravimo su šeima.

"Išties sunku nepalūžti, nes mūsų šalyje labai sudėtinga išlaikyti šeimą finansiškai ir nepaskęsti darbuose bei buities rūpesčiuose. Sunku būna, kai susideda viskas vienu metu, kai ir pinigų trūksta ir žmoną nuliūdusią reikia paguosti, ir vaikus išdykaujančius sudrausminti, tačiau daugeliui žmonių yra dar sunkiau. Juk yra tėčių, kurie augina neįgalius vaikus... Tai jiems medalius reikėtų kabinti...

Visada ieškau optimizmo. Tikėjimas ir suvokimas, jog jeigu ne dabar - vėliau gali būti per vėlu, mane sustabdo ir priverčia namuose išmesti iš rankų ir galvos darbą ir pririšti kankorėžį prie akmens... (Pokalbio metu to paprašo tėčio sūnus. - Autor. past.) Čia tokie mūsų žaidimai su vaikais", - paaiškina Tadas ir atsiprašęs eina padėti vaikui.

"Antrą kartą išprotėčiau"

"Mano vyras - "supertėtis", su mažium nuo pirmų dienų buvo", - atsiliepė Laura Giedrienė apie savo vyrą Mindaugą. Pats tėtis patikslina, jog vienas pats dabar jau dvejų metukų sūnelį Luką prižiūrėjo nuo 4 mėnesių.

"Taip, buvo įdomios dienos... - nutęsia pašnekovas ir priduria: - bet buvau tam pasiruošęs psichologiškai. Iš tiesų, kol buvo visai mažas sūnelis, nebuvo labai sudėtinga. Tik pavalgydinti, pamigdyti, sauskelnes pakeisti, į lauką išeiti. Štai išėjimas į lauką būdavo didžiausias iššūkis. Vienoje rankoje vaikas, kitoje vežimas, per petį krepšys su vaiko daiktais ir dar šuo..." - dabar jau juokais pašnekovas prisimena kasdienį ritualą, prilygstantį didžiausiai išvykai.

SUNKU. "Vaiką auginti - labai sunkus darbas. Gniuždo ne tiek nuolatinis rūpestis vaiku ir atsakomybė, kiek rutina", - po vaiko priežiūros atostogų pripažino Mindaugas Giedra, su žmona Laura auginantis sūnų Luką. Asmeninio archyvo nuotr.

"Anksčiau nesuprasdavau, kodėl tos mamos nuolat su vežimais lauke būna, tačiau kitaip neįmanoma, nes tik lauke vaikas iš tiesų nurimsta. O kai pats pradėjau vaikščioti su vežimėliu, pamačiau, jog labai daug tėvelių su vaikais būna. Mane tai nustebino, tačiau akivaizdu, kad vyrų požiūris į tėvystę laibai pakito", - pastebėjo Mindaugas.

Vyras prisiminė, jog sprendimą išeiti vaiko priežiūros atostogų lėmė besikeičiančios aplinkybės darbe.

"Vaiko priežiūros atostogos padėjo man išsaugoti darbo vietą, nes kaip tik tuo metu buvo daug permainų, kurias man pavyko praleisti", - atviravo laivų korpusų surinkėju dirbantis vyras.

Paklaustas, ar laivą sunkiau surinkti, ar vaiką auginti, Mindaugas nusijuokė, jog vaiką ir pats vienas gali užauginti, o štai laivui surinkti reikia komandos.

"Iš tiesų vaiką auginti labai sunkus darbas. Gniuždo ne tiek nuolatinis rūpestis vaiku ir atsakomybė, kiek rutina. Augindamas vaiką turi labai daug duoti, o pats, atrodo, netobulėji, stovi vietoje. Dabar su žmona laukiame antro vaikelio, bet antrą kartą pasilikti su mažyliu, ko gero, nesiryžčiau, išprotėčiau (nusijuokia. - Autor. past.). Vis dėlto, jeigu moteriai duota vaiką gimdyti, jai, ko gero, skirta ir juo rūpintis pirmaisiais metais. Tėvo pareiga ir atsakomybė - viskuo aprūpinti šeimą, suteikti vaikams išsilavinimą, užauginti savarankiškas ir mąstančias asmenybes", - samprotavo Mindaugas.

Susitarti su vaikais - tik gerumu

Klaipėdos rajone gyvenantis Povilas, kuris vienas pats augina tris vaikus: 10 ir 5-erių sūnelius bei 3-ejų dukrytę, teigė, jog jei tik reikėtų vien tik vaikais rūpintis ir nereikėtų pinigų uždirbti, gyvenimas būtų vienas džiaugsmas ir malonumas.

"Dviese taip pat būtų daug lengvesnė rūpesčių našta, tačiau mano keliai su žmona prieš metus išsiskyrė. Nesutapo vertybės. Man nepatiko, jog ji vaikais, kaip žaislais, tik pasidžiaugti nori, bet atsakomybės vengia. Man atrodo, kad tėvo paskirtis ir svarbiausias tikslas, kad vaikai dori užaugtų. Kaip to pasiekti? Gali čia filosofuoti ir diskutuoti daug, tačiau vienos tiesos nerasi", - nedaugžodžiauja Povilas. Po pauzės priduria, kad gerumu ir švelnumu su vaikais geriausiai pavyksta susitarti ir sugyventi, kartais ir nubaudžia - apriboja naudojimąsi kompiuteriu ir telefonu.

"Sunkiausia būna, kai vaikai suserga, o šiaip vaikų auginimas - tai ne tik rūpestis, bet ir paguoda. Gaila tik, kad laiko nėra tiek, kiek norėtųsi su jais būti", - pasiskundžia vyras, kuris net darbo vietą namuose kuriasi, kad galėtų vaikams daugiau dėmesio skirti.

Pats Povilas prisimena, jog būdamas vaikas tėvų dėmesio stokojo labiausiai.

"Mama mirė, kai man 12 metų buvo, dar po dešimtmečio - ir tėtis. Nuo 15-16 metų gyvenau savarankišką gyvenimą", - pasakojo vyras.

Paklaustas, kaip ugdo savo vaikų savarankiškumą, Povilas pažymėjo, jog vaikų savarankiškumas, jo manymu, turi atitikti jų amžių.

"Tai - smulkmenos. Vaikai turi pasikloti lovą, susirinkti savo daiktus, bet jų pareigos ir atsakomybės neturi atimti vaikystės. Tegu džiaugiasi vaikyste, tegu žaidžia, tegu išdykauja..." - dėstė savo požiūrį daugiavaikis tėtis.

Kaip tėvas ir kaip senelis

Daugelis klaipėdiečių bent iš matymo pažįsta Vitalijų Chomičenką, kurį dažnai galima sutikti mieste su didesniu ar mažesniu būreliu vaikų. Prieš dvidešimt metų šis vyras įkūrė vaikų socialinės pagalbos centrą ir darbštumo ugdymo mokyklą "10 talentų", kurioje vaikai atranda saugią, jaukią ir kūrybišką aplinką, nuoširdų dėmesį, globą ir bendravimą.

"Taip, esu jiems kaip tėvas ir net kaip senelis, nes kai kurie čia užaugę vaikai jau ir savo vaikų turi, bet svarbiausia, kad visiems esu draugas net ir po daugelio metų, susitinkame bendraujame, klausia manęs patarimų", - pasakojo Vitalijus.

Paklaustas, kodėl ėmėsi darbo su vaikais, Vitalijus prisimena savo senelį Adomą Aleksandravičių, kuris, būdamas seniūnu, savo lėšomis įkūrė ir išlaikė senelių namus Kelmės rajone, Karklėnuose.

SAVI. Vitalijus Chomičenkas vaikų socialinės pagalbos centre ir darbštumo ugdymo mokykloje "10 talentų" apsilankančius vaikus globoja kaip tikras tėvas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

"Vaikystėje gautas pavyzdys padaro įtaką visam gyvenimui. Ne veltui sakoma, jog vaikams reikia kuo daugiau duoti gėrio ir grožio, kol jie maži. Todėl ir vedžioju "10 talentų" vaikus visur: į muziejus, parodas, renginius, į Savivaldybę ir policiją. Noriu, kad jie kuo daugiau pamatytų, sužinotų, patirtų. Kiekvienas žmogus turi talentą, tačiau jį atskleisti gali tik būdamas tarp bendraminčių. Šio centro misija - sudaryti sąlygas atsiskleisti talentui. Mano paties talentas - bendravimas su vaikais. Esu laimingas, nes esu reikalingas vaikams", - atviravo pašnekovas.

Vitalijus įsitikinęs, jog vaikus į "10 talentų" centrą traukia tai, jog jie čia yra išklausomi ir suprantami.

"Kiekvieną dieną mes surengiame arbatos gėrimo ceremoniją, kurios metu visi pasipasakoja, kas jiems svarbu, kas juos jaudina. Draugiškame rate taip pat analizuojame poelgius. Aš suprantu vaikų kalbą ir kalbu jų kalba, todėl mes esame draugai. Tėvai dažnai neranda bendros kalbos su savo vaikais todėl, kad jos neieško. Jeigu neskiria laiko ir dėmesio tada, kai vaikui reikia - praranda ryšį, nes vaikas, jeigu turi problemą, pirmiausia kreipiasi į tėvus, ir tik nesulaukęs iš jų dėmesio, ieško toliau, dažniausiai - gatvėje", - pažymi "10 talentų" vadovas.

V. Chomičenkas paneigia nuostatą, jog centrą lanko tik asocialių šeimų vaikai.

"Aš neskirstau jų. Man jie visi - tiesiog vaikai. Visi lygūs ir turi čia vienodas sąlygas. Čia ir mano sūnus Rimas, kuris dabar jau studentas, būdavo lygus su visais, išskirtinių teisių neturėjo. Rūpinuosi, kad vaikai būtų pavalgę, kūrybiškai užimti, ir pylos duodu, jeigu neklauso", - neslėpė Vitalijus.

Paklaustas, kaip baudžia už nusižengimus, vyras atsakė: "Darbu. Duodu šluotą į rankas ir liepiu šluoti laiptinę. Centras trečiame aukšte, yra ką veikti, tačiau net ir tris kartus šlavę laiptinę vis tiek sugrįžta, nes "10 talentų" centras jiems kaip antra šeima", - džiaugiasi Vitalijus, į gyvenimą per dvidešimtmetį išleidęs šimtus vaikų.